|
„Po gyvenimo audrų, netekčių pamažu švinta naujas, giedras gyvenimo rytas. Ateina vidurdienis su savo rūpesčiais, nerimu, darbais, meile ir viltimi...“ Taip poetė Leonarda Žagaitė-Paršelienė pristato savo naujausią, jau trečiąją poezijos knygą „Dar viena viltis“. Šiame rinkinyje poetė yra sudėjusi įvairių metų (1949-2010 m.) dar nepublikuotą kūrybą.
Žmogus ir jo paskirtis žemėje - pagrindinė Leonardos Žagaitės-Paršelienės kūrybos tema. Gyvybingi jausmai ir išgyvenimai poetės kūryboje visada pirmame plane. Metų tėkmėje patirtų išgyvenimų šešėlis krinta ant poetės darbų. Bet jis jų netemdo, o tik nušviečia, nuskaidrina.
Eilėraščių cikle „Vietoj autobiografijos“ poetė ant savo gyvenimo gijos veria prisiminimus: mama, jos šiluma ir grožis, ir begalinis motinos ilgesys, išėjus į nepažįstamą pasaulį „Kur likimas mane nuves?/ Priglausiu širdį prie Tavęs...“ (eil. „O, mama“, „Mano mama“), tėvelio žūtis – „neužgijusi žaizda“ (eil. „Tėvelis negrįžo“), broliuko mirtis, kurį “dar mažą nebūties skraistė apgaubė“ (eil. „Broliukui Broniukui“), jos pačios begarsės jaunystės dramatizmas – „ilgėjausi švelnių garsų pasaulio,/ Širdy muzikos garsai skambėjo“ (eil. „Džiazas jaunystėje“), negalios našta „Uždaryta, rūsčios lemties įkalinta,/ Įsibrovus į vaikystės pasaką,/ Tyla nubunda, kai rytas nušvinta, // Lyg pajutus kaltę, bet nieko nesako“, „Tai aš šiame pasaulyje esu,/ Kur tyla spengia net baisu“ (eil. „Tyla“, „Pavargau nuo tylos“, „Aš einu iš lėto...“ ir kt.).
Poetės kūryboje išsakyti apmąstymai apie save, savo sielos troškimus ir išgyvenimus: „Metai nesustoja./ Ne viskas suarta! Šaukia vėl užmojai/ Bandyti ne kartą“ (eil. „Metai“) ir apie sutiktus gyvenime žmones, dažniausiai apie jų gerumą, taurumą ir... skaudžias netektis. Todėl ir eilėse - tai džiugesys skraidina į padanges, tai liūdesys gramzdina į bedugnę - viskas tuo pat metu.
Poetė - lyg neatskiriama žaliuojančios, žydinčios žemės dalis, savo mylimos tėvynės dukra. Ji pati išgyveno ir dramatiškus, ir tragiškus, ir herojiškus Lietuvos istorijos vingius, ir jos skaudžią, skurdžią kasdienybę, ir pergalių patosą. Tie išgyvenimai davė daug impulsų apmąstymams ir kūrybai. Tai atspindi eilėraščių ciklas „Tėvynei“. Istorija ateina į dabartį. Eilėraštyje „Lietuvai“ dar 1949 metais poetė rašė: „Matau širdim, Tu skęsti klaikumoj,/ Apimta nevilties, laisvės lauki Tu“... Eilėraščiuose „Lietuva praeity“, „Lietuva, kur eini?“ „Būk pasveikinta“, „Prie televizijos bokšto“ ir kituose apdainuojami įvykiai, palikę pėdsaką lietuvių širdyse.
Šiame skyriuje poetė atsiremia į tuos didžiuosius mūsų dainius, kurie ją įkvėpė kūrybai. Tai eilėraštis „Maironiui“ - “Įkvėpė didis dainius meilę tėviškėlei“, eilėraštis „Dionizui Poškai“ - „Dionizas man įžiebė kūrybos liepsnelę/ Aštuoniolikto pavasario sulaukus“. „Rinkau žodžių daigelius ir auginau eiles,/ Skyniau, nešiau į talpų sielos žodyną./ Į skambančią tylą sumerkiau tarsi gėles,/ Sukaupiau posmų, eilučių dienyną“.
Poetę įkvepia Lietuvos gamta, kurios grožiui ji negali likti abejinga (eil. „Birštonas“, „Gamta“, „Žemės stebuklai žydėjo“, „Palydint birželį“ ir kt.). Čia mus žavi vaizdingos metaforos, personifikacijos, poetiški epitetai: „Vėjas siautė, vis kažko vaitojo“, „Biržely ramunėlės meiliai guos“, „Žalios žolelės skaidrioji rasa“, „Rudeninė gaida vėl groja mintyse ir širdyje giliai“, „Sako žiema nežydi...“ ir t.t. Ir poetės išpažintis: „Poezija – paguoda mano širdies,“ „Poezija – mano kančia, ilgesy,/Pavasarinių žiedų žydėjime“.
Eilėraščiuose daug dramatizmo, kontrastingų spalvų. Tokio kontrasto principu paremti beveik visi knygos skyriaus „Iš širdies į širdį“ eilėraščiai.
Poetės kartai teko patirti daugybę dramatiškų išgyvenimų, o tylos pasaulio žmonėms juo labiau. Gyvenimas visiems nėra lygus takas. Idealų ir tikrovės susidūrimas ryškus ir poetės eilėse.
Bet kiek šviesos sieloje, kiek skambių garsų, spalvų. Ir begalinis troškimas viską matyti, viską suprasti, atmesti skausmą ir eiti pirmyn: „Taip lengva prarasti valią,/ Gyvenimo duris užvert./ Sunkiai ištvėrus dalią/, Būkime gyvenimo verti.“
Poetės eilėraščiai yra labai suprantami, paprasti, artimi. Jie moko branginti dabartį, branginti tuos, kuriuos mylime, su kuriais susitinkame. Juose daug širdies, pagarbos, atsakomybės prieš kitą žmogų.
Visą rinkinį vienija viena mintis – mintis apie gyvenimo magiją, jo galią, didybę, apie poezijos siekius ir misiją.
Poetė – aktyvaus gyvenimo šalininkė. Ji myli gyvenimą, myli žmogų, nors tas gyvenimas nėra baltas, o žmogus be nuodėmės... Ir ji stengiasi tą žmogų suprasti, užjausti, paguosti. Jos netenkina nuobodi, apgailėtina egzistencija. Iš kur ta stiprybė?
Tikras gyvenimas yra pareiga. Gėris ir pareiga toliau gyvuoja. Eilėraštyje „Gyventi, tik gyventi“ poetė rašo: „Gyventi, tik gyventi,/ Nors metai greitai bėga./ Nenoriu aš rusenti,/ Bet degti visa jėga.“ Taip teigiama visame eilėraščių cikle „Draugystei“. Jame savo nenuilstančią, kunkuliuojančią energiją ir gražiausius posmus poetė paskyrė ją supantiems žmonėms, likimo draugams. Paprastais suprantamais žodžiais viską pasako: viltį ir neviltį, skausmą, meilę, šilumą, atsidavimą, supratimą ir užuojautą.
Šiandien žmonės ne visada moka ir ne visada laiku pasako vienas kitam gerą žodį, o jų reikia. Reikia visiems. Juk gerumas – gyvenimo bendravimo pagrindas. Leonardos gerumas, jautrumas, atida - tai lyg kokia nauja turto rūšis, stebuklingai praturtinanti ir kitus.
Imli ir jautri grožiui, gėriui, tiesai, žmogui, kitaip ji negali. Tą jai diktuoja širdis, kuri neklysta, nemeluoja, neapsimeta.
Dabar poetės gyvenime toks metas, kai esminius klausimus užduodame patys sau, kai žmogus yra tarsi laiko begalybėje, kai nebetenka reikšmės konkretūs bruožai, o lieka tik esmė: „Tegul skausmas rimsta, žaizda gyja/ Ir šviesi viltis gimsta širdyje“ (eil. „Nesakyki žodžio paskutinio“).
„Gyvenimas tęsiasi“...
„Gyvenimas yra laimė“ - tai poetės gyvenimo ir kūrybos moto.
„Tikiu, kad gyvenimo ruduo bus ramus ir pilnas vilčių, poezijos posmai dar ilgai skambės širdyje. Gyvenu ir džiaugiuosi GYVENIMU. Tai – didžiausia mano VILTIS“ (Leonarda Žagaitė-Paršelienė).
Lilijana BUTKEVIČIENĖ
KKNVRUC „Lingua“ direktorė
 |
 |
| „Poezijos rudenėlio“ šventėje kaunietė Leonarda Paršelienė pristatė trečią poezijos knygelę „Dar viena viltis“. |
|
