Naujienos

Kitąmet režisierė Janina Mažeikienė minės profesinės veiklos 25-metį. Visą ketvirtį amžiaus menininkė atidavė Lietuvos kurčiųjų teatrui. Judesio teatro “Akimirka” vardas, o nuo 2004-ųjų ir liaudies teatro “Mimika” istorija neatsiejami nuo J. Mažeikienės pavardės. Jos kūrybinę ranką, nors ir trumpai, jautė Šiaulių KRC saviveiklininkai.
Be jokio patoso moteris sako, kad tai – jos likimas.

Pradžia

Vos per dvidešimt perkopusi mergaičiukė, pakviesta tuometės Panevėžio kultūros namų direktorės N. Karneckienės, praveria kurčiųjų pasaulio duris. Iš pradžių žvalgytuvės, tikrinimasis, kas ko vertas. Vilniaus kultūros mokykloje choreografijos skyriuje įgytos žinios ir labai vertingos, ir “bejėgės”. Su tekstais ir aiškinimais čia daug nenuveiksi. Tenka ieškoti nepramintų kelių pas kurčiuosius ir savitų, tinkamų raiškos priemonių jiems. Tremtinių duktė dar nežino, kad jai lemta būti kurčiųjų teatro ideologe ir jo kūrėja. Ji tiesiog stato! Visa kita – ateityje.

Šiandien režisierė turi būrį pasekėjų ir imitatorių. Ji nepyksta ir ant pastarųjų. Ji didžiuojasi. Mums kiekvienam svarbu praminti nors siaurą, bet savo takelį. O jei dar jis vertingas ir kitiems…

Kaip visuomet būna kelio pradžioje – maksimalizmas ir euforija. Šį pirmąjį etapą pašnekovė vadina “Kurtieji viską gali”. Tad - darbas, darbas, darbas.

Girdinčiųjų pasaulio užkariavimas

Kai išaugamas saviveiklos rūbas, nutariama įkurti viešąją įstaigą “Judesio teatras “Mimika”. Čia sutelpa net trys J. Mažeikienės vadovaujami kolektyvai: kurčiųjų girdinčių vaikų ir jaunuolių, integruota trupė ir “Akimirka”. Susirandama rėmėjų, jų daugėja.

Tai ėjimo į žmones laikotarpis. Tai girdinčiųjų pasaulio užkariavimas. Tai stiprūs darbai: “Meilės kaina”, “Romeo ir Džiuljeta”, “Sutemų sakmės”, “Mergaitė su balandžiais”. Jis truko bene penkiolika metų. Į “Akimirkos” ir kitų dviejų kolektyvų pasirodymus žiūrovai jau perka bilietus. Kelionės po Lietuvą. Išvykos į Suomiją, Vokietiją, Turkiją, Lenkiją, Rusiją… Kolektyvas sparčiai profesionalėja. Aptariamojo etapo brandžiausiu darbu J. Mažeikienė vadina “Prisiminimą”. Pirmąkart jis pastatytas daugiau kaip prieš dešimt metų. Ir paskui kas keletą metų kiek atsinaujinęs vis grįždavo ir grįždavo į sceną.

Maždaug prieš šešerius metus Lietuvos mėgėjų teatrų sąjunga atrinko kūrinį į festivalį, vykusį Helsinkyje. Tai buvo triumfo valanda. Iš ten spektaklis parsivežė didįjį prizą ir diplomą. Pašnekovė prisimena, kad kiti rodė linksmus ir juokingus dalykus. “Prisiminimas” – visai kitoks. Jis verčia mąstyti. Jame grumiasi gėris ir blogis, juoda ir balta, akį traukia išgryninti, tiesiog tobuli aktorių judesiai, daugiaprasmiai simboliai. Penki žmonės ir režisierė. Net be gestų kalbos vertėjo. Štai tie Europos užkariautojai.

2001 m. “Prisiminimą” ir “Išvarymą iš rojaus” žiūrėjo Turkijos žiūrovai. Atpildas po spektaklio - tūkstantis stovinčių ir “bisuojančių” žiūrovų. Džiaugsmo ašaros abipus uždangos. J. Mažeikienė išdidi už kurčiuosius: ji neleido savo negirdinčių aktorių žeminti gailesčiu, nuostaba, smalsumu. Nei vienas turkas nežinojo, kad ploja neįgaliesiems. Tik grįžusi namo ir išsiuntusi padėką už šiltą priėmimą “Akimirkos” režisierė atskleidė tiesą. Kitąmet didingo teatro durys atsivėrė plačiai ir be jokių atrankinių turų.

Šalia dramatiško plano spektaklių nuo pat pradžių menininkė kūrė ir visai kitokius. Ji rašė scenarijus klounų penketukui. Taip ir neradęs tinkamo pavadinimo šis šaunus kolektyvas labai gyvybingas iki šiol. Kalbamės apie Panevėžio KRC direktorę A. Brazdžiūnienę, vieną iš klounių. Kai ji užsitepa ant veido grimą, niekas neatpažįsta santūrios ir tylios vadovės. Ar kaukė leidžia slėptis, ar išvaduoja? Atsakymo nė nereikia. Žavi pats fenomenas. Per visą kūrybos laikotarpį režisierė jų mačiusi daug.

Iš pradžių J. Mažeikienė buvo ir dramaturgė, ir scenografė. Labai palengvėjo, kai atėjo “pastiprinimas” – Virginija Matuzevičienė, dailės mokytoja, ir ėmėsi kurti kostiumus bei dekoracijas. Liko “laisvos rankos” generuoti idėjoms.

Vilnius

Pokalbis klostosi žmogiškai paprastai. Kai pasisuka kalba apie vaikus, sužinau kaltininko vardą, lėmusį liaudies teatro “Akimirka” ateitį. O gal ir trečiojo etapo pradžią. Tai Nojus. Vaikinas gabus dailei. Tėvai jį nutarė leisti į Vilnių, į P. Vileišio mokyklą. Tiksliau, į jai priklausančią Valdorfo mokyklą. Čia mažos klasės ir dvi ištisos savaitės vieno dalyko mokymuisi. Pvz., lietuvių kalbai. Paskui tiek pat matematikai. Kitokie mokinių ir mokytojų santykiai.

Ir dėl to J. Mažeikienė su vyru ėmė statytis butą Vilniuje. Ji savaip ypatinga mama. Kas aštuonerius metus pagimdo po kūdikį. Dabar vyriausiajam, savarankiškai gyvenančiam Edvinui berods 24-eri, Nojus – dešimtokas, yra šešiolikos, o pagrandukė Vaiva – aštuonerių su puse, antrokė. Kolektyvo pergales ir naujų spektaklių gimimą režisierė prisimena pagal vaikų metus: “Mano jaunėlės dar nebuvo, kai…”; “Tada jau Nojus ėjo į aštuntą klasę…”

Tad Vilnius. Ir atsivijusi lemtis. Ponia Janina sakosi ir nesvajojusi dirbti su “Mimika”. Ji gerai atsiliepia apie savo mokytoją, kolegą ir pirmtaką Joną Vaitiekaitį. Bet jo vieta liko laisva. Ir maždaug po pusmečio ją pakvietė užimti šį postą.

Ir vėl iš pradžių. O pradžiai geriausia linksmos miniatiūros, lengvasis žanras. Juolab, kad čia ji rado visą būrį komedijos plano aktorių. Būtų klaidinga eiti prieš srovę. Bet vis dėlto žiūrovams reikia ir “sunkesnių” dalykų – su potekste, nebrukamu moralu, vedančių gilyn, skatinančiu analizuoti. Taip pamažu buvo nutiestas kelias naujausiam darbui - “Nerimui”. Ir “Mimika” vėl tampa žinoma. Ji vis dažniau kviečiama į girdinčiųjų scenas, į prestižinius renginius. Jos branduolys dabar dvylika aktorių, bet iš tiesų vaidina dar bent du kartus daugiau.

Vilniaus periodas beveik sutapo su trečiojo kūrybos etapo pradžia. Menininkė subrendo dar vienai tiesai, kuri gal dalį mūsų net šokiruos. Ji mano, kad užtenka pataikauti girdintiems žiūrovams. Kažką mes “nulaužiame” aktoriuje, kai jis turi stengtis įtikti kitokiems. Girdintieji, anot pašnekovės, turi aibes kultūrinių pramogų. Tad ant vienos rankos skaičiuojamas kurčiųjų teatro trupes orientuoti įtikti visuomenės poreikiams nėra nei teisinga, nei gerai. Verta siekti kitko. Kad kas antrą sekmadienį kultūros centruose kurčiųjų lauktų spektakliai, imituojamosios dainos ir šokiai. Tikrai verta stengtis labiau dėl savų, pasiilgusių ir stokojančių prieinamo meno, negu įnoringų, keistai smalsių ir renginių įvairovės išlepintų girdinčiųjų.

Kodėl verkė komisijos pirmininkas

Ne taip seniai J. Mažeikienė Klaipėdos universiteto Teatro fakultete apgynė dramos režisieriaus magistro diplomą. Diplominio darbo tema “Kurčiųjų teatras Lietuvoje: kūrybinio proceso ypatumai”. Egzaminų komisijos pirmininkas Povilas Gaidys pavartė darbą ir “užsikabino”… Ponia Janina ir šiandien nežino - egzaminų įtampa ar klausimų pobūdis lėmė, bet į egzaminuotojo klausimus ji atsakinėjo ašarų sklidinomis akimis: “Atrodė, jos tuoj tuoj pasipils skruostais. O taip nesinorėjo. Galų gale aš jau ne pirmokė…”

Po egzamino J. Mažeikienę pasivijo nuostabos atgarsiai: kurčiųjų režisierė pravirkdė komisijos pirmininką. Studentė vis dėlto ištvėrė nepravirkusi, o arogantiškas teatro grandas - ne. Tad kokie žodžiai tąkart kryžiavosi ore ir kokią diagramą brėžė talentingo režisieriaus sieloje?

Visai neseniai Vilniaus publika žiūrėjo jungtinį kurčiųjų ir girdinčiųjų spektaklį “Meilės kaina”. Tai taip pat diplominis kūrinys. Režisierei jis ypač brangus. Ji nedrąsiai su klausimu akyse teigia, kad, jos manymu, jis “gana pavykęs”. Sudėtingas darbas. Masinėms scenoms suvienijęs net 26 aktorius, leidęs atsiskleisti kurčiųjų ir girdinčiųjų stipriosioms pusėms. Jame per meilės istoriją tiesiamas tiltas nuo Renesanso iki 21 amžiaus. Šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija.

Du teatrai – dvi meilės

Štai jau netrukus treji metai, kai mūsų režisierė savo širdį dalina perpus – “Akimirkai” ir “Mimikai”, Panevėžiui ir Vilniui. Su nuoširdžia širdgėla ji dairosi į savo gimtąjį miestą, kuriam atidavė jaunystę ir visą širdies šilumą. Neseniai ją pakvietė kurčių tėvų girdintys vaikai, vaidinę jos teatre, į susitikimą. Režisierė būtinai važiuos. Ji vyksta ir į “Akimirkos” repeticijas. Tiesa, vis rečiau. Žiema, atstumai, pareigos šeimai – nesibaigianti karuselė. Ten dirba G. Sipavičienė, kuri akimirksniu sugauna režisierės idėjas ir, kol jos nėra, jas kuo geriausiai stengiasi realizuoti. Bet tada - kodėl visai ne truputį liūdna?..

Vėl reikia grįžti į Vilnių. Dabar jau čia namai, šeima ir darbas.
Daugybė režisierės gražių, šiltų žodžių gyvenime sutiktiems ir nepaliovusiems stebinti kurtiems žmonėms, jų atsidavimui, pasitikėjimui, pastangoms suprasti, padėti, įkūnyti. Bet sutariame, kad apie juos kitąkart, nes tai - jubiliejinis interviu. Režisierės Janinos Mažeikienės interviu.

Ar įmanoma iš tikrųjų susikalbėti?

Bendraudama pašnekovė vis klausia. Kartais be klausimo. Kartais adresuoja tik sau, ateičiai. Tai būties klausimai. Pavyzdžiui, apie properšą tarp pasaulių. Štai Operos ir baleto teatre rodomas “Prisiminimas”. Gražu, jaudina, įtikina. Girdintieji tradiciškai spaudžia ašarą. Bet pakilę iš žiūrovo kėdės vėl abejoja. “Jie turbūt jaučia kitaip, nei mes…” “O kaip jūs, režisiere, sužadinate jų jausmus, kaip juos pačius “pasiekiate”? Juk, kaip ten bebūtų, jie nesuvokia vaidmens kūrimo specifikos, psichologinės aktoriaus vaidmens linijos, tiesa?..”

Ir “taip”, ir “ne” pasakyti nepakanka. Reikia daugiau. Ir tai taip sunku. Ir visų sunkiausia įtikinti, nes žodžiai laikosi tik trumpojoj žmonių atminty.

Režisierė gerai pažino kurčiųjų mėgdžiojimo galimybes. Jie - puikūs imitatoriai. Bet juk ir jiems, ir jai reikia ko kito. Todėl ji nerodo ką ir kaip, tik duoda toną. Stengiasi priversti aktorių mąstyti, ieškoti, rasti. Tai vadinama improvizacija. Jei kurtieji išprovokuojami improvizuoti, tampa nesustabdomi. Bet reikia, kad pirma neužgožtų antra.

Sąžiningumas su trupe neišvaduoja pašnekovės iš abejonių. Ponią Janiną neapleidžia nerimas dėl to, kad nuo pirmosios naujo spektaklio repeticijos kurtieji yra girdinčiųjų įrankiai. Jie veikia pagal pastarųjų planą ir suvokimą. Tad kaip atspėti, atpažinti jų, negirdinčiųjų, valią ir siekius? Tai sunku. Stabdo visuomenės ir net savųjų požiūris, kad jie taps neįdomūs niekam, jei neįtiks girdintiesiems, pagaliau antrąja prigimtimi tapę įpročiai, trukdo net profesionalios žinios. Vis dėlto J. Mažeikienė žada lengvai nepasiduoti. Ji dar ieškos, dar bandys. Prisimenate? Prasidėjo trečias kūrybos etapas.

Interviu metu sutariame dėl masiškai plintančios “žvaigždžių” ligos. Kodėl ji tokia gyvybinga tarp kurčiųjų aktorių ir ar yra kokių priešnuodžių. Aptariame naujus talentus ir ieškome medžio pabelsti, kalbėdamos apie ateities sumanymus. Kad tik išsipildytų…

Trečiadienio pavakarė. Penkios valandos. Nuvarginti dienos renkasi mimai. Kad nusimestų rutinos kuprą ir pabūtų gyvomis būtybėmis. Kad praskleistų būties šydą ir nors trumpam prisiliestų prie tikro ir gražaus.

Na, o aš, visai buitiškai praskleidusi scenos užuolaidą ir žvilgsniu ieškodama pašnekovės, matau ją, dėmesingai apkabinusią jaunutę aktorę per pečius ir šnabždančią jai teatro paslaptį. Ar išgirs?


Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Per profesinės veiklos 25-metį režisierė Janina Mažeikienė pastatė per dvidešimt spektaklių ir sukūrė begalę miniatiūrų bei etiudų.	Vilniaus etapo vienas brandžiausių darbų -„Mimikos“ spektaklis “Nerimas“. Genės Karalienės nuotr.

G.Karklienės fotoreportažas apie režisierę Fotogalerijos rubrikoje "Mūsų žmonės" .