Naujienos

Šarūnas Juodvalkis. Biografiniai faktai: 1991 – 2005 m. mokėsi Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, baigė vidurinę mokyklą. Joje besimokydamas įstojo į Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinį profesinį mokymo centrą (VKNRPMC). 2005-2009 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakultete, Skulptūros katedroje ir mokslus sėkmingai baigė. Būdamas pirmakursis paraleliai baigė VKNRPMC ir įgijo staliaus profesiją. Dailės užsiėmimai: lankė piešimo būrelį tuomečiuose Moksleivių rūmuose (1991-1992); lankė ir baigė Vaikų ir jaunimo kūrybos centro prie Lietuvos Nacionalinio muziejaus užsiėmimus (2000-2002). Pasiekimai: besimokydamas Vilniaus dailės akademijos IV kurse dalyvavo Visuomeninės organizacijos „Vilnoja“ konkurse ir laimėjo jos įsteigtą (gabiam ir perspektyviam studentui) metinę stipendiją ir įgijo teisę sukurti parke skulptūrą (2008). Dalyvavimas parodose: Vaikų ir jaunimo kūrybos centras. Jaunimo kūrybos paroda (2002); Vaikų ir jaunimo kūrybos centras. Galerijoje „Arka“ (2002); paveikslai „Natiurmortas“, Portretas“ ir „Langas“ Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (2003); Skulptūra „Boksininkas“ Lietuvos Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (2007).

Ar skamba „Tylos varpas“?

Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto Skulptūros katedros diplomantas Šarūnas Juodvalkis nuo šiol - profesionalus skulptorius. Taip vadintis teisę jam pelnė aukštu balu apgintas diplominis darbas „Tylos varpas“.

Provokuojančią diplominio darbo temą jaunąjį menininką paskatino rinktis, kaip jis sako, viduje netylanti polemika su girdinčiųjų pasauliu. Pasaulis pilnas skambančių varpų. „Kurčiųjų varpas bus begarsis ir simbolizuos tylą“,- sumanė skulptorius. Pirmiausia Šarūnas nusprendė varpą nutildyti. Jam atrodė, kad instrumentas negalės skambėti, jei jis jį deformuos, suplos. Skambėjimui trukdyti turėtų esą ir neadekvatus medžiagos parinkimas – pvz., ne metalų lydinys, kaip labiausiai įprasta, bet medis. Štai tokį savo sprendimą jis ir pateikė vertinimo komisijai.

Pripažinimo sulaukė dar studijų metais

2008 m. gruodžio mėn. „Akiratyje“ „Vilnojos“ akmens skulptūrų parko įkūrėjas Vidmantas Martikonis, duodamas laikraščiui interviu, kalbėjo: „Galbūt jo (Š. Juodvalkio – redakcijos pastaba) darbai ateityje papuoš ir „Vilnojos“ akmens skulptūrų parką“. Tokia viltis buvo išreikšta skiriant Skulptūros katedros ketvirtakursiui šios visuomeninės organizacijos metinę stipendiją. Ją jis pelnė už darbą „Senas kaulas“. Beje, „Kaului“ menininkas pasirinko drebulės medį, savo išorinėmis savybėmis puikiai imituojantį kaulą. Šarūnas jį išskobė ir vėl ėmė „flirtuoti“ su girdėjimu. Asociacijos jį nuvedė prie klausos nervą gobiančio kaulo. Viename gale kaulas tarsi užrišamas, užspaudžiamas ir garsas negali išsiveržti.

V. Martikonio tartam „galbūt“, matyt, lemta materializuotis. Šarūnas jau gavo užsakymą akmens skulptūrų parkui sukurti skulptūrą. Tai bus jo pirmasis savarankiškas kūrybinis darbas po aukštojo mokslo baigimo, už kurį jis gaus autorinį atlyginimą. Vaikino neskubina. Jis mano, kad idėjai išnešioti bei realizuoti prireiks 4-6 mėnesių. Panašiai kaip ir diplominiam darbui.

Akmenų mozaika

Gavęs Akademijos vadovybės pritarimą dar būdamas trečiakursis Š. Juodvalkis sukūrė skaldyto granito akmenų sieną prie savo tėvų namo Vilniuje. Tai buvo jo kursinis darbas, bet irgi neeilinis. Net 25 m besidriekianti akmenų mozaika tikrai pavyko, tad šeima šiuo kūriniu didžiuojasi ne mažiau, kaip ir kitais dviem jo darbais.

Kūrybinis badas nekankina

Pašnekovas teigia, kad jam kūrybinių vertybių skalės viršūnėje – originalumas. Vaizdinių daug, jie „zuja“ aplinkui, beldžiasi, kol priverčia rankas judėti. Šiltos, atvirai į pašnekovą žvelgiančios vaikino akys įtikina geriau už bet kokius argumentus.

Sunkiausia Šarūnui paaiškinti, iš kur semiasi idėjų. Kol galų gale jis pasako: „Jos randasi manyje. Kaip, nežinau.“

Artimiausia skulptoriaus prigimčiai medžiaga – medis, nors išbandęs daugybę - gipsą, odą, akmenį ir kt. Nuo tautodailės tradicijų jaučiasi nutolęs. Vienintelė su jomis siejanti gija – pasirenkamų temų konkretumas. Bet, manyčiau, ir toks apibūdinimas gana sąlyginis. Jo darbus tiksliau būtų vadinti abstrahuotomis konkretybėmis ar pan. Nuo vienur nutolęs, prie kitur nepriartėjęs. Tai ir yra mūsų skulptoriaus savitumas.

Bitininkas, kaip ir tėtis

Šarūnas turi dešimt bičių šeimų. Žemės lopinėlį joms gyventi nuomojasi Trakų rajone, šeimininkui už gerumą atsilygindamas saldžiuoju nektaru. Tai jo širdžiai taip pat labai brangus užsiėmimas, užpildantis nemažą laisvalaikio dalį. Bičių priežiūros meno jis mokosi iš savo tėčio Jono, profesionalaus bitininko.

Meilei lietuvių kalba – ne kliūtis

Jaunuolis auga vienas girdinčių tėvų šeimoje. Paklaustas, kas jam yra jo šeima, tėtį pirmiausia apibūdina kaip autoritetą. Mamą vadina drauge, guodėja, klausytoja, maitintoja, pagalbininke. Ir neįsivaizduoja, kad galėtų pasirinkti kurį nors iš jų kaip svarbesnį. Prieš priimdamas sprendimą tariasi su abiem. Bendrauja su tėvais lietuviškai ir skaito iš lūpų. Nežiūrint to, jie jam artimiausi žmonės, patikėtiniai. Bet buvo laikotarpis, kai maištavo prieš lietuvių kalbą. Jis tėvams sakė: „Aš dėl jūsų vartoju lietuvių kalbą, jūs man turite atsilyginti tuo pačiu: išmokti gestų“. Pripažįsta, kad nugalėjo tėvai. Anot jo, krimstis dėl to per vėlu ir neverta: sakytinė kalba turi savo privalumų - lietuviškai bendraujant didėja sąvokų bagažas.

Paklaustas, kaip pajėgia su tėvais kalbėti apie sudėtingus - filosofinius, emocinius, plataus žodyno reikalaujančius dalykus, atsidūsta. Esą kai ko iš tiesų perteikti nesugeba. Tokiomis temomis kalbasi su gestus vartojančiais draugais. Tiesa, studijų metais jų gerokai sumažėjo. Visi juk eina savo keliais.

Dėstytojas pranašauja gerą ateitį

Profesorius Petras Mazūras, skulptūros disciplinos dėstytojas ir diplominio darbo vadovas, apie savo buvusį studentą atsiliepia labai šiltai. „Šarūnas be galo darbštus ir stropus. Turi daug galinčias rankas, stiprius jausmus. Jis būtinai ras savo žiūrovą. Jei nesustos, neatsipalaiduos ir daug dirbs, tikriausiai sutiks ir savo užsakovus. Jis gimė ir gyvena konkurencingame pasaulyje, todėl girdamas esu priverstas užsiminti ir apie būtinas įdėti pastangas. Bet aš Šarūnu tikiu.“

Nelieka skolingas ir buvęs studentas. Dėstytojas, anot jo, stengėsi taip, kad, abu, nemokėdami vienas kito pirmosios kalbos, užmezgė dvasinį ryšį. Dalį paskaitų laiko vertusi vertėja Danguolė Dragūnienė patvirtina, kad stiprios abipusės pastangos buvo akivaizdžios. Negirdinčiam jaunuoliui nebuvo abejinga visa akademinė VDA aplinka.

Vienturtis, bet ne egoistas

Mama Gražina Juodvalkienė, prisimena, kad stojo sūnus į tapybą. Bet jau tada P. Mazūras atkreipė visų dėmesį į jo tikslią akį ir paklausė, ar nenorėtų vaikinas savęs išbandyti skulptūros studijose. Štai taip Lietuvoje ėmė augti pirmas negirdintis skulptorius.

P. Gražinai prie širdies sūnaus darbštumas, kantrybė ir nesavanaudiškumas. Nors ir vienturtis, jis nelinkęs naudotis tėvų geru. Mano, kad viską reikia užgyventi pačiam. Bet kol kas jaučiasi savo tėvų namų dalimi ir juos puoselėja. Studijuodamas ketvirtame kurse užsimojo pakeisti prieš 15 metų tėvo sumeistrautus laiptus ir kibo į darbą. Nors dėl diplominio darbo kuriam laikui visus sumanymus teko atidėti, bet vos jį apsigynė, iš karto grįžo prie užsibrėžto tikslo. Tad Juodvalkių šeima netrukus į antrą namo aukštą kops naujais, sūnaus projektuotais laiptais.

Ateities planai

Š. Juodvalkio kūrybos skrynioje – jau 12 skulptūrų. Ir tai tik pradžia. Solidarizuotis su juo įkvepia jo pasitikėjimas savo jėgomis, pasirengimas dirbti daug, atkakliai ir iš širdies. Artimiausiuose planuose – ne tik skulptūra „Vilnojos“ parkui, bet ir bandymas pakalbinti brangią medžiagą bronzą, galbūt išvykti padirbėti į užsienį, daugiau laiko skirti bitėms. Ir kurti, kurti... Ar tęs studijas magistrantūroje, Šarūnas kol kas neapsisprendė.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vilniaus dailės akademijos Vizualiojo ir taikomojo meno fakulteto Skulptūros katedros diplomantas Šarūnas Juodvalkis nuo šiol - profesionalus skulptorius.	Šarūno diplominis darbas - skulptūra „Tylos varpas“.
Birželio 18 d. Juodvalkių šeimoje - didžiulė šventė.  Vilniaus dailės akademijos kiemelyje su bakalauro diplomu Šarūną  pirmieji pasveikino jo tėveliai.	Šarūnui bitininkystė - taip pat jo širdžiai labai brangus užsiėmimas, užpildantis nemažą laisvalaikio dalį.