Naujienos

Krikščionims kovas – ypatingas laikas. Šiemet net trisdešimt viena iš 40 gavėnios dienų prabėgo šį mėnesį. Daug švenčių ir minėjimų, iš jų bene reikšmingiausia - vienintelio Lietuvos šventojo karalaičio Kazimiero, mūsų šalies ir jaunimo globėjo, iškilmės.

„Kovo 4–oji. Barška Kaziuko mugės mediniai šaukštai. Skambina šiaurės vėjas molio varpeliais. Tačiau negi pasotinsim savo dūšią tik prekystalių triukšmu? O kurgi tikrasis šv. Kazimiero veidas? Kur ieškoti Tavęs, liūdnų akių šventasis jaunuoli? Gal senovinių rūmų kerčių žibintų prieblandoj? Gal nakčia prie Katedros slenksčio?

Kažkaip tylu. Nebegirdėti Tavo pamėgtosios „Ausk Marija“. Tad gal leisiuos į kelionę po mūsų miestų gatves ir gatveles, kaimų kryžkeles ir akligatvius, ieškodama Tavo dvasios tautiečių kasdienybėje...“ – su tokia pesimistine gaidele Renata Vanagaitė pradeda savo pamąstymus apie mūsų vienintelį šventąjį karalaitį Kazimierą.

Kokiais pamąstymais gyvena kurčiųjų bendruomenė? Ar gavėnia, šis ypatingas laikotarpis, tampa saikingumo, atsivertimo, atgailos ir artimo meilės darbų metu?

Šv.Mišios verčiamos į gestų kalbą

Trečiasis gavėnios sekmadienis. Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčios priekyje šv.Mišių susikaupę laukia ir grupelė kurčiųjų. Čia kaip įprastai jiems Šv.Mišias į gestų kalbą verčia Marytė Jakutienė. Šią misiją ji pradėjo 1993 m. Ir taip keturiolika metų kiekvieną sekmadienį ji kurtiesiems padeda išgirsti Mišių liturgiją, kunigo pamokslą. Marytė apgailestauja, kad praktikuojančių katalikų tarp kurčiųjų nėra daug. Į bažnyčią susirenka nuo 6 iki 10 mūsų bendruomenės narių ir tik per didžiąsias religines šventes ateina kiek daugiau. O per paprastus sekmadienius – beveik tie patys veidai.

Namuose šaltinėliu tryško pamaldumas

Šiandien kalbiname giedro veido, ramybę skleidžiančiąi 73 metų Olgą Banienę-Brazdžionytę. Ji tikėjimą atsinešė iš gimtųjų namų Pasvalio rajone Vilkiškio kaimo. Olgos tėvelis - vieno iškiliausių Lietuvos poetų Bernardo Brazdžionio pusbrolis. Brazdžionių namuose šaltinėliu tryško pamaldumas. Ji mena savo Pirmąją Komuniją, kuriai padėjo pasiruošti mamytė, tėvelio laiminimus, vakarines šeimos maldas, rožinio kalbėjimą. Gimtajame kaime bažnyčios nebuvo, tad kiekvieną sekmadienį traukdavo iki Kriklinių, o per atlaidus – į Pumpėnus.

Iki šiol neišblėsta iš atminties gegužinės pamaldos, jaučia berželių ir degančios žvakės kvapą. Regi aukštą, didingą kieme stovinti kryžių. Visi mieli prisiminimai stiprino ir brandino jos tikėjimą. Jis nesusvyravo ir tamsiaisiais sovietmečio laikais, nepyko ji ant Dievo ir dėl savo negalės. „Ko čia dėtas Dievas, juk aš pati šaltą pavasarį laksčiau basa ir dėl to susirgau meningitu“, - šypsodamasi kalbėjo moteriškė, kuri vaikystėje dėl klastingos ligos visiškai apkurto.

Mokslai, šeima, tikėjimas

Su kaimo vaikais Olytė (mažybinis vardas – aut. past.) mokytis negalėjo, todėl septynerių metų tėveliai ją atvežė į Kauno kurčiųjų mokyklą. Tačiau ji čia pramoko tik skaityti ir rašyti, nes prasidėjus karui mokslus teko nutraukti. Būdama 17 metų siuvėjos amato mokytis išvyko į tuometinę Vilniaus kurčiųjų amatų mokyklą, vėliau ją baigusi pradėjo dirbti kurčiųjų kombinate ir mokėsi vakarinėje mokykloje.

Pašnekovė prisiminė, kaip slapčiomis su trimis draugėmis eidavo melstis prie Aušros vartų. „Anksti ryte, prieš darbo pradžią, pažįstama bažnyčios prižiūrėtoja atidarydavo duris, būdavome pirmosios, vėliau susirinkdavo kiti žmonės ir prasidėdavo Mišios. Priėmusios Komuniją bėgdavome į darbą“, - prisiminimais dalijosi O. Banienė. Jos tikėjimui augti padėjo teta vienuolė Ona Kubiliūtė, pas kurią Vilniuje kurį laiką ji gyveno.

Savo vyrą ji sutiko kurčiųjų vakaronėje. Stasys Banys, taip pat apkurtęs dėl ligos, buvo atvykęs į sostinę iš Žemaitijos mokytis amato. 1962 m. susikūrė darni katalikų tikėjimą išpažįstanti kurčiųjų šeima. Joje gimė girdintys vaikai - sūnus Romas ir dukra Alma. Šiandien Romas – verslininkas, Alma Prancūzijoje dirba dizainere, turėdama laiko tapo. Mamos kambarėlyje kabo ne vienas dukros pieštas paveikslas, kai ši mokėsi Vilniuje.

Šio pokalbio metu Alma padėjo bendrauti su mama, nes tuomet ji atostogavo ir buvo atvykusi aplankyti jos. Dukrai išlikę atmintyje sekmadieniai, kai visa šeima eidavo į Šv.Mikalojaus bažnyčią, kaip slapčia iš slėptuvės išsitraukdavo mamos dėdės B. Brazdžionio eilėraščių rankraščius ir juos skaitydavo. O gavėnia buvo susilaikymo nuo linksmybių ir saikingo valgymo metas.

Tėvų tikėjimą O. Banienė perdavė ir savo vaikams. „Mama ištikima savo įsitikinimams. Ji niekada nesižavėjo sovietų valdžia, nebuvo nei komjaunuolė, nei pionierė. Jos gyvenimo ašis – Dievas“, - mamos stiprybe džiaugėsi dukra.

Gal todėl Olgos akys pokalbio metu nuolat švytėjo. Tik apie vyrą paklausus ilgesys apgaubė jos veidą: jau penki metai, kaip jos Statys guli Karveliškių kapinių kalnelyje.

Po šio nuoširdaus pokalbio norisi priminti Marijos Nekalto Prasidėjimo vargdienių vienuolijos sesės Gynės gal prieš trejus metus „Akiračiui“ pasakytus žodžius: „Pati giliausia malda – tylioji malda. O kurčiųjų pasaulyje labai daug tylos ir todėl jiems daug lengviau nei girdintiesiems susikaupti ir pajausti širdyje Dievą, kuris juos myli. Kristus ypač myli tuos, kurie turi sunkumų gyvenime. Dievas jiems duoda daug malonių ir reikia tik jas priimti širdimi bei atsiliepti į Jo meilę“. To linkime visiems mūsų bendruomenės nariams.

Prasmingos Gavėnios! Linksmų šventų Velykų!


Genė KARKLIENĖ

O. Banienė-Brazdžionytė sovietmečiu namuose slėpė savo dėdės Bernardo Brazdžionio eilėraščių rankraščius, kurie buvo kupini meilės Tėvynei, Dievui.	O. Banienę dukra Alma aplanko tik per atostogas, nes gyvena toli nuo gimtųjų namų - Prancūzijoje.
	Kiekvieną sekmadienį Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčios priekyje šv.Mišių susikaupę laukia ir grupelė kurčiųjų. Mišių liturgiją, kunigo pamokslą kurtiesiems padeda išgirsti gestų kalbos vertėja Marytė Jakutienė (pirma iš dešinės).  Genės Karklienės nuotr.