Naujienos

Tveriškis Česlovas Rapalis savo žemaičio patriotinius jausmus išliejo išmoningai tvarkomoje sodyboje

Plungės kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininkės Vidos Pažereckienės kantrūs ir nuoširdūs kvietimai apsilankyti ir jų krašte pakoreguoja mano atostogas. Tad vieną dieną paskiriu viešnagei. Manau, kad ir svetainės skaitytojams bus įdomu sužinoti, kaip bendruomenės nariai gyvena provincijoje, juolab nuo kurčiųjų Mekos - Vilniaus – gerokai nutolusioje Žemaitijoje.

Kaitrią liepos mėnesio dieną susitinkame Rietave, nes pirmininkė skaitytojus nori supažindinti su jos krašto darbštuoliu iš Tverų Česlovu Rapaliu. Iš Rietavo į senovės žemaičių sostinę važiuojame jau keturiese: ponia Vida, Česlovo jaunystės draugas plungiškias Adolfas Žlibinas ir jo brolis Vytautas, tądien tapęs mūsų vairuotoju.

Česlovo sodybą Tveruose nesunku surasti, nes ji praeivio akį patraukia Europos sąjungos simbolika, istorinių įvykiu eksponatais ir gėlių jūra.
Praveriame tautinės vėliavos spalvomis išdažytus arkinius vartelius, akmenimis grįstas takelis nuveda namo link. Čia mus pasitinka linksmų akių, energingas, neįprastai savo namo kiemą sutvarkęs vyriškis.

Česlovo istorija

Pasilabinę, pasikalbėti susėdame vijokliuose skendinčioje pavėsinėje. Česlovas trumpai papasakoja apie save. Šiuose namuose Česlovas gimė prieš šešiasdešimt vienerius metus, daugiavaikėje žemaičių šeimoje. Keturi broliai ir trys seserys girdintys, tik jo gyvenimui nepagailėta likimo smūgio - kurtumas jį lydėjo nuo kūdikystės. Mokėsi jis Rusnės kurčiųjų internatinėje mokykloje, kur išmoko staliaus amato. Po to gyveno Klaipėdoje, Plungėje. Blaškymosi buvo daug, kol aprimo ir vėl sugrįžo į gimtuosius Tverus.

Jau 25 metai, kaip Česlovas negeria ir nerūko, domisi savo krašto istorija. Išsaugojo tik geruosius įpročius - vis dar kaip jaunystėje žaidžia šaškėmis ir šachmatais. Džiaugiasi, kai jį aplanko vaikai, seni draugai. Tiesa, prisipažįsta, kad Kaune gyvenanti dukra retai užsuka, bet sūnus praėjusiais metais praleido pas jį beveik visą vasarą.

Nustembu sužinojusi, kad Česlovas gyvena vienas (su žmona išsiskyrė dar prieš mamytės mirtį). Ideali tvarka ir kieme, ir namuose, nuravėti gėlynai, daržai. Tad smalsauju, ar nebūtų lengviau ir mieliau darbuotis kartu su gyvenimo drauge, juk dabar visus moteriškus darbus tenka vienam įveikti. Aiškaus atsakymo nesulaukiu. Jis tik plačiai šypsosi ir moja ranka.

„Dabar daug įdomiau ir geriau gyventi negu anais sovietiniais laikais. Man nėra kada nuobodžiauti, darbo pakanka mano sodyboje, be to, užsidirbu pinigų talkindamas kitiems“, - tęsdamas pokalbį, apie savo kasdienybę pasakojo pašnekovas.

Jis daug skaito, ypač istorinę literatūrą. Savo krašto senovės istoriją vyriškis įamžino net sodyboje.

Tverų istorija

Su Tverų miestelio (Rietavo saviv.) istorija susipažįstu Albino ir Tado Maslauskų sukurtame elektroniniame leidinyje „Tverai. Senovės žemaičių sostinė“ (http://www.tverai.lt).
Čia rašoma, kad „Tverams Žemaitijos krašto istorijoje tenka išskirtinė vieta. Į daugelį šiandien kylančių klausimų ateityje dar turės atsakyti archeologai, istorikai, tačiau tuo, kad senovėje čia būta svarbaus žemaičių gynybinio ar net dvasinio centro, šiandien jau niekas neabejoja“. Pasak Tverų seniūno Antano Zalepūgo, šio krašto garsi ir šlovinga istorija siejama su Žemaičių kunigaikščiu Vykintu, kurio vardas minimas kartu su Tverų pilimi. Šios pilies karžygiai laimėjo Saulės mūšį prieš Livonijos ordiną, Tverų pilyje buvo susitikęs kunigaikštis Vykintas ir būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas. Tai reiškia, kad Tverų kraštas ir jo žmonės turėjo didelę įtaką ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos politiniam gyvenimui ir valstybės formavimuisi. Profesorius E. Gudavičius knygoje "Mindaugas" apie to laikmečio Tverus rašė taip: "XIII a. viduryje Vykinto kunigaikštija laikytina ne tik stipriausia Žemaitijos politine struktūra, bet ir vienu stipriausių visos Lietuvos politinių vienetų".

Visiškai neseniai šalia Lopaičių piliakalnio atrasti šventovės elementai, siekiantys dar senesnius laikus, leidžia manyti, kad šiose vietose buvo ir dvasinis visos Žemaitijos centras. Pastaruoju metu versija, kad į rytus nuo Lopaičių piliakalnio buvo žemaičių pagonių šventvietė, sulaukia vis daugiau šalininkų.

Ne mažiau reikšmingi ir naujesni laikai: 1589 m. minima Tverų bažnyčia, o 1804 m. čia veikė parapinė mokykla, 1897 m. pastatyta dabartinė – viena didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje.


Sodyboje - istoriniai akcentai

Česlovas minėtų Tverų istorinių įvykių eksponatus sukūrė savo rankomis ir jais papuošė sodybą. Negailėdamas nei laiko, nei jėgų vyriškis su karučiu iš laukų susivežė krūvas akmenų, kurie buvo pagrindiniai akcentai įamžinant Lopaičių piliakalnį, kunigaikščio Vykinto pilį ir žemaičių pagonių šventvietę.

Įspūdingai atrodo būsimo Lietuvos karaliaus Mindaugo 1251 metų mūšyje sužeidimo prie Aitros upės įamžinimas, kuris patraukia akį tik įžengus pro vartelius.

Ne tik šie su meile sutvarkyti sodybos kampeliai byloja apie Česlovo patriotinius jausmus. Baltai dažyto namo langų rėmus jis išdažė žalios, geltonos ir raudonos spalvų deriniu. Tautinės vėliavos spalvos pagyvina ir taip iš kitų sodybų išsiskiriančius vartus. Žemaitis nepamiršo išreikšti ir savo pritarimą Europos Sąjungai – viena namo siena išpuošta mėlynų žvaigždučių apskritimu, šalia jos nuolat žydi gėlės.

Padėka už išradingumą

Originaliai tvarkoma viengungio sodyba neliko nepastebėta ir Rietavo savivaldybės. Jo kambaryje ant sienos puikuojasi 2005 ir 2006 metų padėkos raštai už nuolat gražiai ir išradingai tvarkomą sodybos aplinką.

Per visą pokalbį Česlovas nuolat šypsosi, nė vienos dejonės. O jis beveik 1 hektarą žemės apdirba vienas pats, šiltadaržyje noksta pomidorai ir agurkai, vaismedžiai prižiūrėti. Net šeimininko šuo gyvena europietiškai. Jis tikrai gyvenimo sąlygomis skųstis negalėtų, šalia ūkinio pastato jam atitverta gana daug erdvės, kur jis laisvas laksto.

Vyriškis tik apgailestauja, kad neatvažiavome pavasarį, kai sodyba skęsta žiedų jūroje. Tačiau nenusiviliame ir vidurvasarį apsilankę, rūpestingo šeimininko prižiūrėti gėlynai dar gana gražiai žydi.

Atsisveikiname. Tvirtas rankos paspaudimas išduoda tvirto, gyvenimo užgrūdinto, tačiau nepalūžusio, optimizmą spinduliuojančio žemaičio charakterį.


Genė KARKLIENĖ

Česlovo rankose - padėkos raštai už nuolat gražiai ir išradingai tvarkomą sodybos aplinką.	Pravėrus tautinės vėliavos spalvomis išdažytus arkinius vartelius, akmenimis grįstas takelis nuveda namo link.
Žemaitis su karučiu iš laukų susivežė krūvas akmenų, kurie buvo pagrindiniai akcentai įamžinant Lopaičių piliakalnį, kunigaikščio Vykinto pilį ir žemaičių pagonių šventvietę.	Česlovo draugai (iš kairės) - Adolfas Žlibinas, Plungės kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininkė Vida Pažereckienė ir Jonas Žlibinas - žavėjosi išradingai tvarkoma sodybos aplinka.

Genės KARKLIENĖS fotoreportažas apie Česlovą Rapalį Fotogalerijoje "Mūsų žmonės".