Naujienos

Vos užsukus į Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą ir paklausus apie 2009 metų centro žmogumi paskelbtą Vitą Kirvaitį, iškart galima išgirsti gausybę šiltų atsiliepimų: „Padeda visuose darbuose: ir papuošalą sutaisys, ir techniką įjungs, ir vamzdžius sutvarkys“, „Ir šoka, ir vaidina, ir drožinėja“, „Jei ko trūksta, visada kreipiamės į Vitą“, „Mylimas, draugiškas, turintis puikų humoro jausmą - mūsų Vitukas“.

Tad paprašėme Vitą papasakoti daugiau apie save, apie savo pomėgius ir apie 2009 metais pelnytą garbingą Metų žmogaus titulą.

Vaikystė ir mokykla

Gimiau Lietuvos pakraštyje, tarp Kybartų ir Vištyčio esančioje Matlaukio gyvenvietėje. Užaugau vienkiemyje prie pat Rusijos (Kaliningrado srities) sienos. Mes tuomet ją vadindavome Prūsija. Miškuose augo galybė grybų, tad dažnai eidavome grybauti – tais laikais juk sienos nebuvo. Tuose miškuose stovėjo trys Pirmojo pasaulinio karo bunkeriai - saugyklos, kur laikydavo bombas. Po juos vaikystėje mėgdavau landžioti. Atsitraukdami vokiečiai saugyklas susprogdino, o skeveldros mėtėsi kelių kilometrų spinduliu. Labai gaila, kad tada nepadariau jokių nuotraukų.

Mokykla buvo toli nuo kaimo, gal apie penkis kilometrus. Žiemą tekdavo eiti per pusnis, o sniego būdavo iki kaklo, tai peršalau, susirgau ir gavau ausų uždegimą. Nuo tada mama į mokyklą veždavo mane arkliu kinkytu vežimu. Maždaug po pusmečio nuo to peršalimo mano klausa pradėjo smarkiai silpnėti, ir mokytoja ėmė manęs nebesuprasti. Buvau nuvežtas į Vilkaviškio ligoninę, kur man pasakė apie mano klausos būklę. Ten sužinojau, kad Vilniuje yra kurčiųjų mokykla, todėl labai trumpam persikėliau į sostinę. Vėliau sužinojau, kad Kaune yra kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla-internatas, tad persikėliau mokytis ten.

Mokykloje buvo įvairių būrelių, kuriuos lankydavau kartu su bendraamžiais. Man gerai sekėsi fizika ir matematika – greičiausiai dėl to, kad tai man buvo įdomu. Tuomet buvo leidžiamas toks rusiškas žurnalas „Radiotechnika“. Pastebėjau, kad man gerai sekasi perprasti visas schemas. Kai tik sugesdavo koks televizorius, iškart žinodavau kaip ko ieškoti. Žinoma, iš pat pradžių būdavo sunkiau, bet vėliau, padedant mokytojui, viskas pasidarė paprasta. Ne kartą esu gavęs elektra per rankas, bet po kiek laiko tiesiog pripranti prie įtampos, žinai ko tikėtis, tad gali laisvai dirbti nebekreipdamas dėmesio į pašalinius trukdžius.

Elektrotechnika ir darbai

Man labai patiko užsiimti su elektros technika, tad pabaigęs 12 klasių iškart įsidarbinau radijo gamykloje. Kartu lankiau vakarinę mokyklą, kad gaučiau radiotechnikos montuotojo, projektuotojo išsilavinimą. Ten būdavo organizuojamos įvairios komandiruotės į kitas gamyklas. Mes važiuodavome į Maskvą, į gamyklas „Rubinas“ ir „Elektronika“, o jie atvažiuodavo čia. Taip šiek tiek pramokau rusų kalbos. Dabar kalbėti nelabai kalbu, bet skaityti galiu. Gamykloje dirbau nuo 1983 iki 1995-ųjų metų, kol jos neuždarė.

Bankrutavus gamyklai, dirbau privačioje lentpjūvėje, o vėliau per darbo biržą įsidarbinau Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre. Biržoje manęs paklausė, ar moku gestų kalbą, atsakiau, kad suprantu, bet pats nemoku. To užteko ir mane įdarbino Kurčiųjų reabilitacijos centre – tapau pagalbiniu darbininku. Vėliau pakeičiau profesiją į staliaus, santechniko ir iki šiol tuo užsiimu. Pasitaiko ir sulaužytas spynas taisyti, vandentiekį tvarkyti, lemputes pakeisti. Veiklos centre tikrai netrūksta. Padedu žmonėms, kai prireikia.

Kartais pasitaiko, kad reikia sutaisyti kokį papuošalą, tai kiek sudėtingiau būna, paprastai neprilituosi, reikia sugebėjimų, reikia tinkamą temperatūrą pasirinkti, kad gražiai išsilydytų. Lydyti tenka dujomis. Šiek tiek primena kalvystę. Kaime pas kaimyną yra mažytė kalvė, tai pats kartais kalviauju, kai reikia kokią palinkusią senieną, kaip žagrę, akėčias ar plūgą, pataisyti. Prisidedu ir prie projektų, kuriuos vykdo Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras.

Centre turime salę su scena, joje prižiūriu visą aparatūrą, kad būtų tvarkingai sujungta, gerai veiktų. Toje pačioje salėje sukasi dar mano paties prieš 20-30 metų iš veidrodžio gabalėlių lipdytas disko kamuolys. Kartais čia organizuojame šokius, bet šiais laikais jaunimas labiau mėgsta eiti į klubus.

Šiek tiek apie pantomimą

Jau beveik 10 metų, nuo tada, kai pradėjau čia dirbti, užsiimu pantomima. Džiaugiamės, kad pas mus šiuo metu būrelio vadove dirba Kauno pantomimos teatro aktorė Jūratė Viničenkienė. Daug kam atrodo, kad pantomima yra paprasta suvaidinti, bet iš tikro tai gana sudėtinga - labai svarbu apranga, judesiai, ekspresija. Reikia patirties, reikia, kad aktoriai turėtų gerą humoro jausmą, sugebėtų pašiepti, pasijuokti iš visokiausių negerumų.

Mėgstu kasdieniškai papokštauti, šmaikščių komplimentų moterims pasakyti, nes, jei nesakysi, tai nuobodu bus gyventi. Be to, juk vyrai privalo sakyti komplimentus moterims. Vaidinant svarbiausia visa tai daryti nuoširdžiai, iš vidaus. Jei pats gerai nusiteiki, tai ir gerai užduotį atlieki, ir kitą sudomini, pritrauki žmones ir žiūrėti, ir vaidinti. Man vaidyba patinka, tačiau ir vargina. Reikia daug jėgų ir laiko tam atiduoti, o šiandieninėje situacijoje, kai visiems laiko trūksta, daug kas atsisako prisidėti. Tad bent aš stengiuosi visada būti repeticijose. Juk vaidiname ne už pinigus, kad žmonėms smagu būtų, kad galėtume ir sau, ir kitiems suteikti malonumą.

Su parengta programa važiuojame į Vilnių, Klaipėdą, Panevėžį. Buvome net į Ispaniją nuvažiavę, pas Ispanijos kurčiuosius.

Apie keliones

Mėgstu keliauti – Lietuvoje ypač patinka Kernavė su savo piliakalniais. Ypač gražu Balbieriškyje ties Nemuno kilpa – ten gali pamatyti visų metų laikų grožį. Ir nors dauguma sako, kad vasara geriausias metų laikas, man visus metus smagu. Rudenį - medžiai spalvingi, pavasarį - žaluma ir atgaiva, žiemą - balta ir švaru.

Užsiimu drožinėjimu, todėl mėgstu lankytis buities muziejuje, Juozapo sodyboje Žemaitijoje.

Patinka apsilankyti ir Lietuvos pajūryje. Ten turime kurčiųjų poilsio namus „Varpelis“, kai pasiimu 10 dienų atostogų, ten nuvažiuoju. Bet 10 dienų man būna šiek tiek per daug, mieliau ilgesnį laiką praleidžiu kaime.

Užsienyje taip pat smagu pabuvoti. Ispanija padarė gerą įspūdį. Norvegija taip pat įspūdinga šalis. Norėčiau kada nors nuvykti į Ameriką - ten turiu giminių, kurie dar karo metu pasitraukė iš Lietuvos. Niekaip neprisiruošiu nuvažiuoti, o juk tai kita žemės pusė, norisi ir ten pėdą padėti, pakeliauti, kol dar gyvas. Pas jaunesnę seserį, kuri kaime ūkininkauja, kartais iš Amerikos giminaičiai atvažiuoja, giminės medį kuria.

Apie žmones, drožinius, sportą ir kultūrą

Anksčiau Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre šokdavau tautinius šokius. Dabar, kai atsirado daugiau žmonių, o veiklos, kaip sakiau, čia niekada netrūksta, nustojau šokti.

Neseniai buvau nustebintas, kai mane paskelbė centro Metų žmogumi. Visai to nesitikėjau. Dažniausiai labai mokytus žmones apdovanoja. Galvoju, gal taip atsitiko dėl to, kad visur esu matomas, dalyvauju įvairioje veikloje, pagelbsčiu, kaip išeina. Jei žmogus, pavyzdžiui, nežino kaip televizorių prijungti, tai nuvažiuoju, prijungiu - juk reikia padėti, o kviesti elektriką būtų labai brangu.

Vertinu žmones, kurie yra sąžiningi, nemeluojantys, neįžeidinėjantys kitų, draugiški. Labai nepatinka agresyvūs žmonės. Tarp kurčiųjų dauguma yra ramūs, bet netoli namų esančiuose bendrabučiuose dažnai piktų žmonių pamatau. Kaunas – nesaugus miestas. Porą kartų esu netekęs mobilaus telefono, kalbant paaugliai išplėšė iš rankų.

Dar mokykloje mane mokytojas išmokė drožinėti. Nuo to laiko tai vienas mano mėgstamiausių laisvalaikio užsiėmimų. Čia centro rūselio dirbtuvėlėse ir kaukes Užgavėnėms drožiu, ir raižinius raižau. Pirmą kaukę prieš kokius 20 metų išdrožiau. Idėjų kūrybai semiuosi dažniausiai iš liaudies darbų. Būna, kur pamatau kokią kaukę, kai ką nukopijuoju, kai ką pats sugalvoju. Bet kartais suplanuoji vienokią kaukę, o viduryje darbo ima ir nulūžta jos nosis. Tada trumpini ją, perdarai šiek tiek kitaip. Labai svarbu geri aštrūs įrankiai, kuriuos kartais pačiam tenka pasigaminti. Darausi įvairius kaltukus ir peiliukus. Ne ką mažiau drožiniui svarbus yra medis, iš kurio drožinėji. Drebulė ir liepa – minkšti medžiai, ąžuolas – kietas, labai sunku drožinėti. Daugiausiai kuriu liaudiška tematika – kryžiukus, koplytstulpius, saulutes, verpstes, rankšluostines. Būna, kad kaimo turizmo sodybos užsako klumpes pagaminti, tai ne vienas esu išdrožęs.
Kartais užsiimame senų kapinaičių tvarkymu. Pavyzdžiui, apleistuose kaimuose, kur dar tebestovi kryžiai, mes pakeičiame supuvusius, atnaujiname, kad žmonės galėtų juos aplankyti, kad visai neišnyktų vieta.

Darant raižinius svarbiausi instrumentai - pieštukas, liniuotė, skriestuvas ir peilis. Pirma nusibraižai brėžinį ant medžio, o paskui raižai. Esu visokiausių senukų, diedukų, pirklių, kanapinių pridrožęs.

Šią žiemą sulipdžiau tokį dieduką ir apliejau vandeniu. Vaikai, kurie mėgsta nuspardyti tokius statinius, gerokai nusidaužė kojas. Net sniegui ištirpus tas diedukas dar ilgai stovėjo. Dėl tų pačių vaikų ir lipdžiau, vis smagiau. Nors dabartiniai vaikai pasidarė gana vulgarūs, bet vis tiek reikia su jais būti draugiškam.

Mėgstu sportą, tačiau kad nepakenkčiau akims, daktarai man neleido kilnoti didelio svorio, tad aktyviai tuo neužsiimu. Mano mėgstamiausias sportas – futbolas. Seniau buvo toks klubas Kybartų „Sveikata“, kur žaisdavo mano giminaičiai. Eidavau pasižiūrėti jų rungtynių miestelio stadione.

Kartais pasižiūriu ir naujesnių filmų, bet dažniausiai tam pritrūksta laiko - tai prireikia kur nors nuvažiuoti, ką nors pataisyti. Tas pat ir dėl knygų, seniai jau kokią skaičiau. Mėgstu senąsias – „Drąsiųjų kelių“ serijos knygas, tokias kaip Žiulio Verno „20 000 mylių po vandeniu“ ar „Vinetu“. Naujos knygos labai brangios, tad jų neperku. Daugiausiai laisvalaikiu klausausi muzikos. Patinka roko klasika - „Metallica“, „AC/DC“. Visai nemėgstu repo. Taip pat labai patinka žuvauti, tačiau laiko pažvejoti atsiranda tik per atostogas.

Laikas bėga, viskas keičiasi

Artėja Šv. Velykos, ta proga Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre kurtiesiems vaikams organizuosime šventę.

Pats per Velykas dažniausiai važiuoju pas seserį į kaimą. Deja, kaime žmonės jau beveik nebemargina kiaušinių. Aš dar pabandau pamarginti. Norėtųsi, kad žmonės nepamirštų tradicijų ir būtų linkę patys tobulėti įvairiose srityse. Mano manymu, visą laiką reikia kažko siekti. Laikas nestovi, kad ir, pavyzdžiui, televizoriai - ankščiau būdavo kineskopai, dabar jau įvairios plokštės, man darosi sunkiau dirbti su naujomis technologijomis. Viskas tobulėja ir keičiasi, tad linkiu žmonės taip pat norėti tobulėti ir siekti žinių. Ir jei aš galėčiau būti kuo nors naudingas - ar pamokyti drožinėti, ar supažindinti su technika, su malonumu pasidalinčiau tuo, ką išmanau.

Užrašė Ignas Veršinskas

Vitas Kirvaitis  ir jo kūryba.