Naujienos

Savo pamąstymais su skaitytojais dalijasi Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros fakulteto studentas Donatas Pačesiūnas.

Perėjus mokytis iš Šiaulių universiteto į Vilniaus dailės akademiją, mano gyvenime įvyko daug pokyčių, nes aukštosiose mokyklose studentiškas gyvenimas yra skirtingas. Patirti pokyčiai mane tarsi perkėlė iš vieno pasaulio į kitą. Iki šiol nauja aplinka, įspūdingi architektūros statiniai stipriai veikia mano mintis ir jausmus. Šalia Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakulteto vingiuoja upė, kuri man siejasi su gyvenimu. Ji lyg moko, kad panašiai, kaip ir upės vanduo susiduria su akmenimis ar kitokiomis kliūtimis, taip ir mes gyvenime turime įveikti daug sunkumų.

Gyvenu studentų bendrabutyje, patogioje vietoje, netoli Rotušės aikštės, Vilniaus katedros ir Šv. Onos bažnyčios. Pati Vilniaus dailės akademija įsikūrusi gražioje vietoje, pro langus plyti nuostabi Vilniaus senamiesčio panorama išpuoselėta gėlėmis, žolynais. Galėčiau sakyti, kad Vilnius man gražiausias pasaulio miestas, tačiau nenorėčiau nuolat čia gyventi. Mano gimtasis miestas Šiauliai man patraukliausias, o svarbiausia - ramus miestas. Čia gera vaikščioti, ilsėtis, grožėtis gamta, žmonėmis. Tai mano laimės miestas, nes čia aš gimiau, užaugau ir pradėjau sėkmingus integracijos žingsnius.

Jaunuolių gyvenimas yra tikrai įdomus, reikia tik įsižiūrėti į kiekvieno širdį ir savitumą, gebėjimą realizuotis savo veikloje.

Mano gyvenimas sparčiai keičiasi - atrandu save ir suvokiu žmonių skirtumus, tai padeda atrasti filosofijos, psichologijos ir kt. tiesas. Be to, įvyko neįtikėtinas dalykas - buvau pakviestas skaityti pranešimą Šiaulių universitete tarptautinėje konferencijoje tema „Barjerų įveikimas: asmeninė patirtis“. Buvo įdomu, susipažinau su dėstytojais iš kitų valstybių - supratau, kad gyvename skirtingomis sąlygomis, turime skirtingas tradicijas.

Dėstytoja iš Anglijos, buvusi gestų kalbos vertėja, įdomiai papasakojo apie kurčiųjų gyvenimą, padovanojo vertingų knygų apie kurčiuosius. Tad vasarą buvau nuvažiavęs į Angliją susipažinti su kurčiaisiais. Buvo smagu bendrauti su įvairių tautų ir religijų kurčiaisiais: juodaodžiais, indais, kinais, musulmonais ir kitais. Įdomu tai, kad visi jie bendrauja širdimi. Juk pasaulis būtų tobulesnis, jei visi bendrautų širdimi, nepaisydami gyvenimo taisyklių.

Kiekvienas žmogus - tai Dievo dovana. Tikiu, kad Dievas visus vienodai myli. Deja, pasaulyje daug neteisybės, vieni save laiko viršesniais už kitus, vyksta konkurencija, kai kurie žmonės jaučiasi bejėgiai. Tai akivaizdu skaitant skelbimus, reklamas ir kt. Mes negirdime, todėl jaučiame ir bendraujame širdimi.

Vasarą daug keliavau, buvau Londone pas gimines pailsėti, Sankt Peterburge, Šiaurės Venecijoje - pasakiškas miestas, jame gausu įspūdingų pastatų. Labiausiai patiko Ermitažo muziejaus interjeras, tarsi keliavau nuo seniausių laikų iki dabarties.

Viena įdomiausių kelionių buvo plaukti plaustais Merkio upe. Kelionė mane išmokė, kad ir gyvenime pasitaikys kliūčių, stabdžių, tačiau tai ne blogis, o tiesos suvokimas, kad neįmanoma visko aprėpti, reikia keliauti džiaugsmingai, nugalėti baimę.

Per vasarą išmokau pakankamai gestų kalbos žodžių, galiu susikalbėti su kurčiaisias. Tai neįtikėtina. Supratau, kad tai ne primityvu, o gana naudinga ir padeda plėsti akiratį.
Lietuvos studentų sąjunga mane pakvietė į Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją, kurioje buvo kalbama, kaip gerinti neįgaliųjų studentų studijų kokybę. Teko skaityti tą patį pranešimą kaip ŠU. Šios konferencijos metu studentai klausė, ar sunku išmokti gestų kalbą? Aš atsakiau: „Įmanoma išmokti, bet nevartojama ji greitai pasimiršta. Gestų kalba nėra primityvi, tačiau man ji tokia pat keista kaip japonų kalba“. Visi nusijuokė ir susidomėjo ja.

Sparčiai plečiasi pažįstamų ir draugų ratas. Studijuoju Vilniaus dailės akademijoje architektūrą, esu antrame kurse. Kas bus toliau - neaišku? Laikas parodys!!!

Jei kas paklaustų, ar kurčiasis silpnesnis už girdintįjį, atsakyčiau - ne. Yra net privalumų: mūsų netrikdo triukšmas, tačiau jis vargina girdinčiuosius. Mano rega pastebi tai, ko nepastebi girdintieji.

Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros fakulteto studentas Donatas Pačesiūnas.