Naujienos

Tie, kas rugsėjo mėnesį Rūtą Mingailaitę matė jungtiniame Kauno pantomimos ir plastikos teatro bei Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro dramos ir pantomimos būrelio aktorių spektaklyje „Tyla?! – nieko baisaus...“ vadina ją tiesiog Saule. Toks buvo jos sukurtos herojės vardas. Rūta ir toliau su profesionaliais aktoriais vaidina šiame spektaklyje. Ji mielai sutiko atsakyti į jai pateiktus klausimus.

Rūta, tu puikiai įsijautei į pagrindinės spektaklio veikėjos Saulės vaidmenį. Po premjeros mes, kurtieji, su ašaromis akyse tau plojome, tu palietei visų mūsų giliai saugomus prisiminimus, žiūrovai tau negailėjo padėkų ir gėlių... Kuo artimas Saulės gyvenimas?
Daug kuo artimas. Aš taip pat visiškai negirdžiu nuo kūdikystės. Mano tėvai ir sesuo - girdintys. Šeimoje nekalbama gestų kalba. Mama moka gestų kalbos abėcėlę ir kai kuriuos paprastesnius gestus. Artimųjų kalbą tiesiog skaitau iš lūpų.

Sunku patikėti, kad tu visiškai negirdi, juk tu gerai kalbi.
Tai mano Mamos didelių pastangų rezultatas. Šį žodį, kalbant apie mano brangiausią žmogų, tikrai būtina rašyti iš didžiosios raidės. Jos teisingo sprendimo dėka aš kalbu ir taip pat moku gestų kalbą.

Tai tu esi už tai, kad kurčias žmogus turi mokėti dvi kalbas?
Būtent. Mažiausiai dvi kalbas!
Aišku, Mamai pagelbėjo ir logopedai, pedagogai, ir kiti specialistai, iš kurių ji gaudavo žinių, kaip lavinti mane. Tačiau be Mamos pasiaukojančios meilės, begalinės kantrybės kokiais keliais dabar eičiau - aš nežinau...

Tai papasakok, kokiais keliais ėjai iki šiandienos, apie sunkumus įveikiant kliūtis, tiltus nutiestus tarp žmonių, kad apgintum savo pačios gyvenimo būdą. Juk turėdama klausos negalią radai galimybę savarankiškai integruotis į visuomenę.
Vaikystėje, kaip ir visi kurtieji, pradėjau lankyti specialų darželį. Vėliau su Mama važinėjome į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčių ugdymo centrą „Lingua“. Ten vykdavo dailės, muzikos, kalbos lavinimo užsiėmimai. Paskui lankiau darželį kartu su girdinčiais vaikais. Dešimt klasių baigiau Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre ( KAKNUC ). Be bendrųjų dalykų, šio centro pedagogai lavino ir mano taisyklingą žodžių tartį, čia mokydamasi išmokau gestų kalbą. Už kantrybę nuoširdžiai dėkoju mokytojams, kurie mokė kalbėti. Kalbos mokėjimas atvėrė galimybes mokantis toliau. Kalba - pagrindinė bendravimo priemonė visur, kur tik nueičiau. Toliau mokiausi Kauno taikomosios dailės mokykloje, čia puikiais rezultatais baigiau dvylika klasių kartu su girdinčiaisiais. Dabar toje pačioje mokykloje mokausi juvelyrikos specialybės, esu trečiame kurse. Birželio mėnesį turėčiau apginti diplomą, jau pradėjau rengti diplominį darbą.

Kas tave patraukė prie šios specialybės? Kokias žaliavas naudoji kūryboje? Ar ateityje save matai kuriančią?
Esu neabejinga grožiui, patraukė kruopštumas. Manau, kad kiekviena moteris kurdama yra laiminga. Pats kūrybos procesas ir galutinis rezultatas suteikia labai gerų emocijų. Mokydamasi susipažinau su įvairiomis metalo apdirbimo technologijomis. Papuošalams kurti naudoju žalvarį, varį. Kad padaryčiau gražų ir madingą papuošalą, reikia ne tik įgūdžių, fantazijos, bet ir gerų kokybiškų įrankių, o jie gana brangūs. Papuošalai neužsiguli, juos išdovanoju arba parduodu.
Ateityje save matau kuriančią, tačiau konkrečiai negaliu atsakyti... Domiuosi ir menine fotografija. Šiais mokslo metais pradėjau lankyti Tito Masiulio jaunimo mokyklą, čia drabužių dizaino studijoje mokausi konstruoti, modeliuoti, siūti rūbus. Išradingiausios, kruopščiausios merginos su savo kūrybiniais darbais gali dalyvauti parodose, konkursuose, kur demonstruojamos naujausios jaunimo mados. Aš taip pat jau bandau modeliuoti ir siūti rūbus.
Po suvaidinto pagrindinio vaidmens spektaklyje jaučiu ir scenos trauką.

Tu turbūt ir anksčiau vaidinai ar bent domėjaisi pantomima, nes kurtiesiems šis žanras gerai suprantamas.
Nevaidinau, nesidomėjau. Mano gyvenimo meilė – šokiai. Apie 7 metus KKRC lankiau ritminių šokių būrelį. Tačiau dabar vadovės nėra, su šokių partneriu Kęstučiu Vaišnora kartais dar mokomės savarankiškai.
Saulės vaidmenį man pasiūlė vėlyvą pavasarį. Aš ryžausi. Tiesiog žengiau dar vieną žingsnį į nežinią. Tai, kas dar neišbandyta, mane labai viliojo.

Ir koks tai buvo žingsnis?Ar lengva buvo vaidinti? Kas skatino ir ištiesė pagalbos ranką dirbant su profesionaliais aktoriais?
Nelengvas žingsnis buvo. Bet turiu pasakyti, kad mums visiems pasisekė: turime taktišką, mokančią su visais nuoširdžiai bendrauti režisierę ir aktorę Jūratę Raulinaitytę – Viničenkienę. Ji yra ir pagrindinė šio pastatymo sumanytoja, jau senokai vadovauja KKRC dramos ir patomimos būreliui. Spektaklis pastatytas pagal Lorein Aseltain (Lorraine Aseltine) knygą „ Aš kurčias, bet nieko baisaus“. Scenoje man buvo sunku atsikratyti jaudulio, vidinės įtampos. Prisimenu, režisierė vis sakydavo: „Atsipalaiduok, turi pamiršti scenoje baimę.“ Jos mokėjimas rasti ryšį su aktoriais, šiltas bendravimas davė gražius rezultatus. Daug padėjo ir konsultuodamas įvairiais klausimais Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorės pavaduotojas Arūnas Bražinskas. Jis spektaklyje vaidino Saulės draugą. Tie, kas matė spektaklį, labai palankiai įvertino jo kaip aktoriaus meistriškumą. Patarimų ir padrąsinančio žodžio negailėjo ir spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai: Rita Mečislauskaitė, Arūnas Katkauskas, Marius Selmokas, Sigitas Laukagalis.
Rugsėjo 25-ąją buvusi premjera Kauno lėlių teatre - tai mano geriausia diena gyvenime. Mačiau savo Mamą, daugybę žiūrovų, kurie braukė ašaras, supratau, kad mūsų spektaklis kiekvieną stipriai paveikė. Tai nepakartojamas jaudulys, žodžiais nenusakomas jausmas... Mintimis dažnai grįžtu į ten.

Klausos negalią turintys žmones judviejų su Arūnu paskutinius dialogus suprato kaip iššūkį, triumfo sceną... Žiūrovai jautriai reagavo, pasibaigus spektakliui atsidėkojo padėkomis, gėlėmis, dovanomis ir gausiais aplodismentais. O kaip vertina jūsų pasirodymus girdintys žiūrovai? Ar teisingai supranta, ką norite parodyti žmonėms?
Norime parodyti, koks didelis skirtumas yra tarp triukšmingo ir tyliojo pasaulio. Bet realiai mes visi gyvename viename pasaulyje, kuriame dar labai trūksta tolerancijos ir jautrumo žmogui su negalia. Tie, kas ateina, supranta. Ir kuo toliau, tuo šilčiau mūsų spektakliai priimami ir tarp girdinčiųjų.

Apie klausos negalią visuomenė turi labai ribotą supratimą, arba neturi išvis jokio supratimo, kai kuriose situacijose nemoka elgtis su kurčiuoju. Tad bent minimaliai, ar šis spektaklis pasitarnauja visuomenei ir kaip informacijos priemonė?
Būtent taip. Aš džiaugiuosi, kad galėjau prie bendro tikslo prisidėti.

Spektaklis pastatytas per rekordiškai trumpą laiką. Ar buvo sunku „juodžiausio“ darbo periodu?
Buvo nelengva. Tačiau per repeticijas vyravo gera, draugiška atmosfera. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, buvo problemų, nesusikalbėjimų ir neaiškumų. Bet nekilo tokios minties, kad užduoties galiu neįveikti. Tiesiog pamažu aiškinantis situacija gėrėjo. Dirbome po 5 ir daugiau valandų be pertraukos.

Dabar tenka vaidinti?
Taip, su profesionaliais aktoriais gruodžio 20 dieną vėl laukia pasirodymas Kauno pantomimos ir plastikos teatre. Tai bus šeštas spektaklis.

Atvirą pokalbį pratęsėme ir su Rūtos Mama Birute Mingailiene. Ji sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Mačiau jus premjeroje. Kuo Rūtos vaikystė skyrėsi nuo Saulės?
Spektaklis mane pravirkdė...
Labai panašus buvo jos gyvenimas. Gal net skaudesnė buvo jos vaikystė, nes ji nuo 10 metų augo be tėvo, kuris buvo silpnavalis, nerado laiko užsiimti su neįgalia dukra. Išeities visur ieškojau viena, visus sprendimus teko priimti vienai. Nuo vaikystės abi daug dirbome: mokėmės kalbėti, sudėti paprastus sakinius, paskui vis sudėtingesnius... Metams bėgant stiprėjo ryšys. O Rūtelė tapo labai savarankiška. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ja.

Jūs manote, kad gestų kalbos galimybės mažos?
Rūtelė išmoko gestų kalbą mokykloje. Gestų kalba tarp kurčiųjų bendruomenės narių yra reikalinga. Bet aš stengiausi, kad mano vaikas kalbėtų ir žodine lietuvių kalba. Mums daug pagelbėjo logopedė E. Taurienė ir kiti šios srities specialistai. Mums pavyko. Rezultatais abi labai džiaugiamės, dukra dabar sėkmingai mokosi su girdinčiaisiais. Ji turi galimybę pati planuoti gyvenimą. Aš labai išgyvenu dėl tų kurčių vaikų, kurie moka tik gestų kalbą. Kaip jie dirbs ir kaip gyvens šioje šalyje?!

Kas jus dar jaudina?
Kaip ir kiekviena mama, noriu matyti Rūtelę laimingą. Ji yra šeimos žmogus, nori, kad visi būtume kartu, kad sesuo Giedrė su šeima irgi būtų netoli... Ji turi daug planų, tačiau galiu ją paremti tik morališkai.

Patikėkit, motinos moralinė parama yra svarbiau už bet kokią pagalbą.Tikiu, kad visi judviejų planai bus nesunkiai įgyvendinami.
Tegu Naujaisiais metais jus lydi viltis, meilė ir dieviška palaima.
Ačiū už pokalbį.

Aldona Gema Stankevičienė-Macionytė

Rūta Mingailaitė -  pagrindinė spektaklio „Tyla?! – nieko baisaus...“  herojė.

Rūta labai dėkinga mamai už pasiaukojančią meilę ir begalinę kantrybę.