Naujienos

„Geros širdies, ramus, auksarankis, apdovanotas daugybe talentų, viską, ką besiimtų, padarantis tobulai,“ – taip Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos informacinių technologijų, technologijų ir kūno kultūros mokytoją Ramūną Kabelį pristato jo kolegos ir mokyklos vadovybė.

Pagrindinis mokytojo „arkliukas“ – informacinės technologijos

Ramūnas mokykloje dirba jau dešimt metų. Per tą laikotarpį informacinių technologijų „virusu“ jis sugebėjo užkrėsti savo mokinius ir kolegas mokytojus. „Jo dėka visi susidraugavome su kompiuteriais, interaktyviomis lentomis. Jei anksčiau mokytojai nedrąsiai naudojosi šiomis priemonėmis, tai dabar jau nė viena pamoka, posėdis ar susitikimas nepraeina be jų. Kadangi Ramūnas studijuoja Šiaulių universitete informatikos specialybę, mokyklai tai taip pat labai naudinga. Jis su mumis pasidalina visomis naujovėmis, mokiniams ugdo poreikį nuolatos tobulinti savo informacinės veiklos pobūdį ir stilių, skatina juos bendrauti pasaulinėje erdvėje.

Eilę metų mokyklos tiksluose ir uždaviniuose buvo numatomas intensyvus informacinių technologijų naudojimas, dabar drąsiai galiu teigti, kad mokykloje jau yra informacinių technologijų proveržis, nes turimų priemonių jau ne visada pakanka,“ – pažymėjo mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė. Ji įsitikinusi, kad, baigęs studijas, Ramūnas bus informatikas profesionalas.

Nors informacinės technologijos yra pagrindinis R. Kabelio „arkliukas“, tai nėra jo vienintelė veikla mokykloje. Ramūnas, dėstydamas kūno kultūrą, daug laiko skiria vaikų sveikatos stiprinimui. Nors yra labai užimtas, niekada neatsisako dalyvauti mokyklos kultūrinėje veikloje.

Klausos negalią turintis jaunas mokytojas paklaustas, kaip suspėja suderinti darbą, studijas, šeimą, pomėgius, atsako, jog nieko nėra neįmanomo, norint, viską galima suderinti.

Gyvenimą pakoregavo liga

Ramūnui klausa sutriko persirgus ausų uždegimu, kai jam buvo 5-eri metukai. Ši liga pakeitė likimą, tačiau jokiu būdu jo nepalaužė.

Pirmąsias dvi klases R. Kabelis baigė girdinčiųjų mokykloje. Kadangi dėl stipraus neprigirdėjimo mokytis jam buvo labai sunku, tėvai sūnų perkėlė į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Ten berniuko laukė naujas išbandymas – gestų kalba. „Iki šiol menu tą pirmąjį įspūdį, kai pamačiau vaikus, kalbančius gestais. Iš pradžių mane tai pribloškė, buvo nelengva, tačiau, bėgant laikui, aš ją labai gerai įsisavinau,“ – pasakojo Ramūnas.

Šioje mokykloje sekėsi puikiai, nes kompensacinė technika labai palengvino galimybę girdėti ir suvokti žinias, tačiau po trijų metų grįžo į Panevėžį, nes, anot jo, vargino ilgos kelionės, kankino namų ir šeimos ilgesys. Grįžęs į Panevėžį R. Kabelis mokėsi įsikūrusioje kurčiųjų grupėje, kuri greitai išaugo į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą.

Buvusį gabų mokinį mini geru žodžiu
Vyresnieji Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos mokytojai gerai prisimena Ramūną kaip labai gerą mokinį. Per matematikos pamokas, kad nuo jo nenusirašinėtų visa klasė, mokytoja Aldona Veronika Vinkšnelienė sodindavo berniuką prie savo stalo. Tik geru žodžiu mena jį ir buvusios lietuvių kalbos mokytojos: Danutė Bronislava Ridikienė ir Danutė Matuzienė.

Aukštesniąją mokyklą baigė neturėdamas vidurinio išsilavinimo

Ramūnas nuoširdžiai prisipažino, jog, baigęs Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą, nežinojo, kur galėtų save realizuoti. Mokytis Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje jį paskatino bendraklasio tėvai. Į šią mokyklą Ramūnas įstojo ir įgijo medžio meninio apdirbimo specialybę, neturėdamas vidurinio išsilavinimo. Šis nesusipratimas išaiškėjo tik jam stojant į Šiaulių universitetą. „Pasirodo, kad stojant į aukštesniąją mokyklą būtina turėti vidurinį išsilavinimą. Aš, per kažkieno neapsižiūrėjimą, buvau priimtas mokytis, nors turėjau tik pagrindinį išsilavinimą. Džiaugiuosi, kad neturėdamas vidurinio išsilavinimo sugebėjau baigti aukštesniąją mokyklą,“ – šypsojosi R. Kabelis.

Norėdamas įstoti į aukštąją mokyklą, vidurinį išsilavinimą jis įgijo vakarinėje mokykloje. Dabar Ramūnas - Šiaulių universiteto penkto kurso informatikos specialybės studentas. „Studijuoti universitete man labai sunku. Ypač yra sudėtinga teorinė studijų dalis,“ – sako mokytojas ir prisipažįsta, jog jam artimesni praktiniai dalykai, todėl nesiekia pačių aukščiausių įvertinimų, bet studijuoja pagal savo galimybes.

Pomėgis meistrauti jau nuo vaikystės

Be informacinių technologijų Ramūną dar labai traukia meistravimas, domina techniniai dalykai. Pasak jo, jei sugenda mašina, jis nepasitiki jokiu servisu, visus gedimus sutvarko pats. „Jei jau matau, kad tikrai nesugebėsiu, tada prašau specialistų patarimo, tačiau mašinos niekam nepatikiu,“ – sako mokytojas.

Laisvalaikio jis nemėgsta leisti pasyviai, dažniausiai užsiima baldų gamyba, įvairiais statybos darbais. Pasakodamas apie savo pomėgį meistrystei, Ramūnas sako, kad tą trauką – kažką daryti, veikti, nesėdėti vienoje vietoje, jis jautė nuo vaikystės.

„Kadangi visos mano vasaros prabėgo kaime, tai labiausiai dėl tokio mano pomėgio nervinosi ir kentėjo senelis. Nenorėdamas, kad aš landžiočiau ten, kur nedera, jis net rakindavo ūkinį pastatą ir garažą. Tačiau aš vis tiek rasdavau būdų, kaip ten įlįsti ir vis kažką meistrauti,“ – juokėsi Ramūnas.

Kurčiuosius skatina kuo daugiau skaityti

Kalbėdamas apie savo vaikystę, mokytojas sako norįs atkreipti dėmesį į labai svarbų dalyką, kuris aktualus visiems klausos negalią turintiems vaikams. Tas svarbus dalykas yra tai, kad ilgais žiemos vakarais, kai dar nebuvo jokių kompiuterių, jis skaitydavo labai daug įvairių laikraščių ir žurnalų. Anot R. Kabelio, klausos negalią turinčiam vaikui tai yra labai svarbu.

„Dabar drąsiai galiu sakyti, kad tik skaitymas man padėjo puikiai įsisavinti lietuvių kalbą. Noriu, kad į tai atkreiptų dėmesį visi kurtieji ir neprigirdintieji mokiniai, nes man labai liūdna , kad vaikai nesuvokia to, jog lietuvių kalbos mokėjimas gyvenime jiems bus labai reikalingas,“ – pabrėžė jis.

Šeimai visada randa laiko

Įvairiais gabumais apdovanotu specialistu džiaugiasi ne tik mokykla. Ramūnas, pasak jį gerai pažįstančių kolegų, labai geras sūnus ir šaunus tėtis.

Net ir būdamas labai užimtas darbe ar studijose, R. Kabelis visada randa laiko patiems brangiausiems – savo šeimai. Namuose jo laukia žmona Violeta, kurią vaikystėje ištiko tokia pat nelaimė kaip ir Ramūną. „Abu esame iš girdinčių šeimų, todėl mūsų dviejų metukų dukrytė Radvilė neturi jokių klausos problemų,“ – džiaugėsi Ramūnas.

Kalbėdamas apie savo pomėgius, jis mini sportą, kuriam, prieš pradedant studijas Šiaulių universitete, skirdavo ypač daug laiko. Be to, mėgsta šokti, dainuoti, vaidinti. „Deja, dėl didelio užimtumo ir studijų, šiai veiklai skiriu vis mažiau laiko, tačiau baigęs universitetą vėl bandysiu įsilieti į kurčiųjų meninę veiklą,“ – sakė mokytojas.

Gyvena taip, kaip lėmė likimas

Ramūnas prisipažįsta, jog jei ne klausos negalia, jo šioje mokykloje nebūtų, nes, turėdamas tiek kompetencijų, rastų kur save realizuoti. Tačiau dėl to, kad jo gyvenimas dėl persirgtos ligos pakrypo į kitą pusę, jis sako nesigraužiantis. „Negalvoju, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. Kaip man likimas lėmė, taip ir gyvenu. Skundais ir pesimistiniu požiūriu nieko nepakeisiu, todėl dedu visas pastangas, kad kuo labiau įsitvirtinčiau gyvenime,“ – tvirtino jaunas mokytojas.

Laima LAPĖNIENĖ