Iki LKD 80-mečio šventės liko 121 diena !

K. ir A. Kudirkos - Jaunos šeimos požiūris aktualiais kurtiesiems klausimais

 

Į Panevėžio kurčiųjų bendruomenę  įsilieja vis daugiau jaunų  žmonių. Jie kuria šeimas,  augina vaikus, džiaugiasi gyvenimu. Viena tokių gražių porų – tai  Kristina  ir Andrius Kudirkai, auginantys ketverių metukų dukrą Rositą ir trečius metus įpusėjusį sūnelį Marką. Mergaitė prieš metus pradėjo lankyti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) ikimokyklinio ugdymo grupę, o šį rudenį šios grupės duris pravėrė ir jos broliukas.

 

Pavyzdys bendruomenei

Jauni tėvai tvirtino, jog gyvenime svarbiausia, kad jų vaikai augtų sveiki ir laimingi, gerai mokytųsi, užaugtų dorais, darbščiais, savarankiškais žmonėmis ir kad šeimą visada sietų šiltas ir artimas ryšys. Kristina ir Andrius stengiasi, kad tai nebūtų tik gražūs žodžiai. Jauna mama sutelkia savo dėmesį į mažylius, o UAB ,,Audrelina“ baldininku dirbantis tėtis rūpinasi šeimos gerove. Prieš trejus metus jie įsigijo nuosavą būstą. Tėveliai neabejingi  ir vaikų mokyklos gerovei - K. ir A. Kudirkai rėmė vaikų žaidimų aikštelės įrengimą, ikimokyklinio ugdymo grupei dosniai  dovanojo įvairiausių žaislų, aktyviai  dalyvauja renginiuose, akcijose.

Mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė labai dėkinga šiems jauniems tėvams  už paramą mokyklai. Ji pažymėjo, kad ši šeima gali būti pavyzdys visai bendruomenei.

 

Mokslai, šeima, darbas

Kristina ir Andrius susipažino Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre: juodu mokėsi toje pačioje klasėje. Andrius - klaipėdietis,  Kristina – panevėžietė. Draugauti pradėjo 12 klasėje, toliau kartu mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje. Kristina rinkosi dailiųjų metalo dirbinių gamintojo specialybę, o Andrius – baldžiaus. 2011 m. gavo diplomus, po metų  atšoko vestuves. Kadangi Kaune neturėjo gyvenamosios vietos, šeimos lizdą jaunavedžiai nutarė sukti Panevėžyje: čia Kristinos močiutė jiems paliko savo butą. Be to, visada buvo pasirengę pagelbėti ir šalia gyvenantys tėvai.

Kristina ir Andrius yra gimę kurčiųjų šeimose. Jų tėvai taip pat susipažino Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (tuo metu - Kauno neprigirdinčiųjų internatinė mokykla).

Įsikūrus Panevėžyje,  jaunavedžiams pirmiausia rūpėjo rasti darbą.  Kristina sakė, kad pagal įgytą  juvelyro specialybę ji niekada  nedirbo. Įsidarbinusi UAB ,,Molio namuke“ suprato, kad keramika jai daug artimesnė. O Andrius džiaugiasi radęs mėgstamą darbą baldus gaminančioje įmonėje. Beje, šis amatas jam toks mielas galbūt ir neatsitiktinai. Baldžiumi dirba ir Andriaus tėtis.

Kristina ir Andrius sakė esantys laimingi, nes šeimoje jau auga dvi gražios atžalos.

 

Požiūris į kochlearinę implantaciją

Pasidomėjus, ar gimus vaikams juodu nesvarstė klausimo dėl kochlearinės implantacijos, Kristina sakė, kad toks klausimas jiems niekada nekilo. Jie abu gimė ir augo kurčiųjų šeimose, todėl mano, kad kochleariniai implantai duoda didesnę naudą medicinos verslui nei negirdinčiam vaikui. ,,Mačiau, kad grupėje, kurią lanko Rosita, yra keli vaikai, turintys  kochlearinius implantus. Pastebėjau, jog po operacijos vienas berniukas tapo hiperaktyvus, agresyvus, nervingas. Auklėtoja privalo jam skirti daug daugiau dėmesio nei kitiems vaikams. Akivaizdu, kad kochlearinio implanto įsodinimas vaikui padarė neigiamą įtaką“, – tvirtino moteris. Anot jos, medikai tėvus įtikina, kad, įsodinus kochlearinį implantą, vaikas pradės girdėti ir kalbėti, bet ne visada pasako, jog tai nėra savaime atsirandantis dalykas. ,,Lankiausi pas logopedus, specialistus ir žinau, kad tiek tėvų, tiek vaiko laukia kasdienis įtemptas darbas, ir net tada ne visada sulaukiama norimo rezultato“, – aiškino Kristina. Ji pabrėžė, jog nėra svarbu, kad jos vaikai girdėtų kažkokius garsus. Svarbiausia, kad dukra ir sūnus mokėtų logiškai mąstyti ir kalbėti savo gimtąja lietuvių gestų kalba. Moters nuomone, kochlearinė implantacija tinkamiausia žmonėms, kurie po avarijos ar ligos yra praradę klausą, o prieš tai – puikiai kalbėję ir girdėję.

Kristina įsitikinusi, jog valstybė, finansuodama kochlearinę implantaciją, žiūri naudos: investuoja vieną kartą, kad nebereikėtų mokėti neįgalumo pašalpų. ,,Įterpus vaikui implantą, audiograma rodo gerą klausą, tačiau didelis  klausimas, ar vaikas neliks nervingas, ar nesutriks jo psichika, ar  išmoks kalbėti sakiniais?“ – klausė ji.

Moteris sakė, kad  grupėje, kurią lanko jos dukrytė, yra penki vaikučiai, turintys kochlearinius implantuos, ir keturi kurtieji. Anot jos, auklėtojai visada reikia daugiau dėmesio skirti nešiojantiems kochlearinius implantus, nes tie vaikai yra daug judresni ir nervingesni. Jauna mama norėtų, kad būtų atskiros kurčiųjų ir kochlearinių implantų naudotojų vaikų grupės. Ji apgailestavo, kad pagal dabartinę valstybės politiką, esant nepakankamam vaikų skaičiui, negalima sudaryti atskirų grupių. 

 

Nuomonė dėl integruoto ugdymo

Paklausta, ką jų šeima mano apie žiniasklaidoje vis daugiau išsakomas mintis apie neįgalių vaikų įtrauktį į bendrojo lavinimo mokyklas, Kristina tai pavadino ,,dar vienu absurdu.“  Moters manymu, jokios priverstinės integracijos negali būti. Kokioje mokykloje –  bendrojo lavinimo ar specialiojoje – mokysis vaikas, galutinį sprendimą turėtų priimti tik tėvai.  Ji sakė nesuprantanti, kaip vienoje klasėje galėtų mokytis girdintys ir kurtieji, jei vieni mokosi pagal vienas programas, o kiti – pagal kitas. Be to, anot Kristinos, girdintis vaikas daug greičiau suvokia ir priima informaciją, o kurčiam vaikui reikia daugiau laiko, kad tą pačią informaciją suprastų ir įsimintų.

Kristinos ir Andriaus vaikai dar nedideli, tačiau jauni tėvai  išreiškė viltį – kad jei netolimoje ateityje šis klausimas taps aštrus, bus atsižvelgta ir įsiklausyta, ką apie tai mano tėvai.

 

Daugiau apie Kudirkų šeimą skaitykite rugsėjo mėnesio mėnraštyje „Akiratis“

Laima LAPĖNIENĖ

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 0 ]