Naujienos

Stasys Buivydas gamtos prieglobstyje jaučiasi geriausiai: apmąsto darbus, idėjas, nusiramina, pailsi, pasisemia jėgų. Todėl jis iš sostinės persikėlė gyventi į Vilniaus priemiestį, Rastinėnų sodų bendriją „Gestas“, - į paties pasistatytą namelį. Tai antrieji Stasio namai. Graži vietovė, sodas – erdvė, kurioje jis duoda valią savo vaizduotei, išmonei. Daug meistrauja, akį traukia ne tik žmonos pasodintos gėlės, bet ir kai kurie architektūros elementai. Darbštus žmogus visai nepasiilgsta miesto, buto, kuriame gyventi liko vaikai.

Viena specialybė – visam gyvenimui

Stasys niekuomet nešvaistė laiko, mėgo savo darbą. Gyveno kukliai, bet tvarkingai. Keturiasdešimt trejus metus dirbo atsakingą, ypač didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį graverio – juvelyro darbą. Dailininkų popieriuje sukurtus eskizus jis turėjo pakartoti metale – rengė formas ordinams, atminimo medaliams, suvenyrams, taurėms ir kt. Pagaminti kūriniui formą naudojant lupą, specialius įrankius, adatas reikėjo didelių įgūdžių, kūrybinės minties, meistriškumo

Per daugelį metų Stasys išgraviravo ne vieną tūkstantį štampų. Pagal juos buvo nulieti medaliai, įvairūs skiriamieji ženklai Prezidentūrai, Lietuvos olimpiniam komitetui, kultūros ir užsienio ministerijoms, įstojimo į NATO atminimo ženklas, „Telekomo“ skiriamieji ženkliukai, advokatų, Lietuvos karo akademijos absolventų ženklai ir šimtai kitų.

Juvelyras sukūrė daug papuošalų: auskarų, segių, koljė, apyrankių, žiedų ir kt. Jam „pakluso“ ne tik brangieji metalai: auksas, sidabras, bet ir gintaras bei kiti mineralai. Savitas braižas ir stilius pelnė pripažinimą. Kartu su tuomečio Vilniaus „Dailės“ kolektyvo nariais dalyvavo parodose ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Armėnijoje (Jerevanas), Rusijoje (Maskva). Už kūrybinius pasiekimus ne kartą įvertintas pagyrimais, diplomais, garbės raštais, suteiktas liaudies meistro – tautodailininko vardas.

Pradinė mokykla – Sibire

Stasys gimė neramų 1941 metų pavasarį Klaipėdos rajono Saulažolių kaime ūkininkų šeimoje, kurioje, be jo, augo dar du vyresni vaikai - brolis ir sesuo. Būdamas dvejų metukų sunkiai susirgo nežinoma liga. Karo sunkmečiu trūko medikų, tinkamų vaistų. Gydėsi namuose, pasveiko, bet neteko klausos.

Tėvų šeima buvo tvirta, darbšti, pasiturinti. Pokario metais ramų šeimos gyvenimą sujaukė tremtis. Sesuo tuo metu buvo pas tetą, mamos seserį, Veiviržėnuose ir taip liko Lietuvoje.

Nuo 1949 m. balandžio mėnesio aštuonmetis Stasys su tėvais ir broliu gyvena Krasnojarsko krašte. Iš pradžių šeima gyveno Abakano, vėliau Černogorsko mieste. Nepriteklių ir vargo buvo daug, ypač žiemą, užpustyti keliai, pusnys siekdavo stogus.

Šeima vertėsi sunkiai. Mama iš vietinio gyventojo sužinojo, kad ir Sibire yra mokykla kurtiesiems. Nors ji buvo toli nuo namų Murmansko srityje, Minusinsko mieste, paprastais, pakeleivingais, atvirais sunkvežimiais išvežė sūnų mokytis.

Berniukas stengėsi, mokėsi gerai, pelnė pagyrimų, diplomų, išmoko rusų kalbą, rašyti.

Netrukus prasidėjo politinis atšilimas, šeima ruošėsi grįžti į tėvynę. Stasys, jau būdamas ketvirtokas, iš mokyklos pabėgo, įsidarbino Abakano mieste batsiuviu meistro padėjėju, taupėsi kelionei.

Specialybę įgijo tėvynėje

1958 m. sugrįžus iš tremties, tėvų sodyboje gyveno kiti žmonės. Apsigyveno nuosavos sodybos ūkiniame pastate. Vėliau žmonės išsikėlė ir šeima atgavo savo namus.

Tų pačių metų rudenį Stasys išvyko mokytis į Telšių kurčiųjų mokyklą. Iš pradžių buvo nelengva, nes reikėjo iš rusų kalbos „persilaužti“ į gimtąją lietuvių. Mokytis sekėsi, patiko, noriai dalyvavo popamokinėje veikloje, daug sportavo. Pamėgo šachmatus, lengvąją atletiką, čiuožimą, už iškovotus laimėjimus, prizines vietas ne kartą apdovanotas tuomečio Telšių rajono Kūno kultūros ir sporto komiteto diplomais.
Jam ypač patiko darbų pamokose „kalbinti“ aliuminį, plieną, geležį. Mokykla turėjo ne tik amato klasę, bet ir kalvę su dumplėmis. Stasio išsaugotame mokinio metalo amato darbų žurnale tekinimo, frezavimo, gręžimo, rantavimo, graviravimo, sriegimo, liejimo, poliravimo, litavimo ir kt. specialiųjų dalykų žinios, gebėjimai įvertinti geriausiais pažymiais. Mokiniai gamindavo ne tik plataus asortimento dekoratyvinius gaminius, bet ir rogutes, įvairius įrankius, pačiūžas ir kt.
Siekdamas išmokti kuo daugiau dažnai prašydavo mokyklos direktoriaus leidimo padirbėti po pamokų. Laisvalaikiu kurdavo papuošalus, stengėsi sukaupti kuo daugiau pamėgtos specialybės įgūdžių, žinių. Baigęs mokyklą, įgijęs penktą šaltkalvio kategoriją, vėliau ketverius metus mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume „Praktika“.

Darbas, šeima

1963 m. įsidarbino Klaipėdos „Dailės“ kombinate emaliuotoju ir štampų graveriu. 1968-1971 m. dirbo Kauno „Dailės“ kombinate. Laikinojoje sostinėje buvo didelė kurčiųjų bendruomenė, veikė klubas, vyko kultūriniai renginiai. Į Kauną atvykusiems Vilniaus saviveiklininkams po pasirodymo buvo surengta vakaronė. Čia Stasys susipažino su būsima žmona vilniete Ana. Jauni žmonės susidraugavo, vėliau sukūrė šeimą. Vyras persikėlė į sostinę, įsidarbino Vilniaus „Dailės“ kombinate graveriu-juvelyru.

Abu užaugino du vaikus: dukrą Janiną ir sūnų Marių. Ana taip pat daug metų dirbo „Dailės“ kombinate emaliuotoja.

Po Nepriklausomybės atgavimo Vilniaus „Dailės“ kombinatas suskilo į atskiras bendroves. Dar kurį laiką Stasys dirbo UAB „Alpera“, vėliau 2005 m. išėjo į pensiją.

Laiko ilsėtis nebuvo

Dar dirbdamas įsigijo sklypelį žemės. Sakoma, kad darbščiam žmogui paklūsta kiekvienas darbas. Jau kasant būsimo namelio pamatus 1,90 m gylyje gamta įteikė „dovaną“ – maždaug keturių tonų akmenį. Jo būta gražaus, skaldyti nesinorėjo. Pasitelkdamas medinius rąstus, specialius įrankius per dvi savaites akmenį vienas pats iškėlė iš duobės. Sukūrė jam akmenėlių ant metalinių virbų kompoziciją ir įsriegė į gamtos dovanotą akmenį. Didžiulis riedulys tapo sodo puošmena.

Daugybę staliaus, statybos, apdailos darbų sodybos šeimininkas atliko be jokių pagalbininkų. Namukas nedidelis, bet patogus gyventi, yra patys būtiniausi reikmenys. Sukūrė ir pagamino ne tik židinio įrankių komplektą su stovu, bet ir kitus buities daiktus.

Stasys visuomet daug atkakliai ir nuoširdžiai dirbo. Jo pavyzdys byloja, kiek daug galima gyvenime pasiekti: nėra kliūčių, kurių neįveiktų valingas ir darbštus žmogus.

Vanda VAITKUTĖ

Stasys Buivydas keturiasdešimt trejus metus dirbo atsakingą, ypač didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį graverio – juvelyro darbą.

Statydamas sode namą Stasys daugybę staliaus, statybos, apdailos darbų atliko be jokių pagalbininkų. Namas nedidelis, bet patogus gyventi, yra patys būtiniausi reikmenys. Stasys sukūrė ir pagamino ne tik židinio įrankių komplektą su stovu, bet ir kitus buities daiktus. O maždaug keturių tonų akmuo, kurį jis vienas pats, pasitelkęs medinius rąstus, specialius įrankius per dvi savaites, iškėlė iš namo pamatų duobės, tapo sodo puošmena.