Naujienos

Violeta Stankutė-Komarovskaja kartu su vyru Andrejum augina du vaikus – dukrą Esterą ir sūnų Oliverį. Tai graži ir darni šeima, priklausanti Vilniaus kurčiųjų jaunimo elitui. Violeta sutiko su skaitytojais pasidalinti jaudinančia ir įdomia savo šeimos istorija.

Keista pora

Savo vyrui Violeta krito į akį vieną vasarą, kai, stengdamasi padėti mamai finansiškai, įsidarbino sausainių fabrike. Penkeriais metais vyresnis draugas mergino Violetą dar keturias vasaras, kol ji baigė vidurinę mokyklą ir tuomet tapo jo žmona. Nelinkusi kitų teisti Violeta vis dėlto pripažįsta, kad jie buvo keista pora. Ji kryptinga, ryžtinga, kurianti išsilavinimo planus ir jis, atsiimtas tėvų iš Kauno KNUC dėl to, kad mokytojams įsipyko jo nuolatinės išdaigos. Dėl tos pačios priežasties tesugebėjęs baigti vos du kursus kurčiųjų profesiniame centre ir į savarankišką gyvenimą įžengęs teturėdamas aštuonių klasių išsilavinimą. Žemas mokslumas pirmiausia buvo smūgis jos mamai, visą gyvenimą kėlusiai tikslą išauginti išsilavinusius vaikus. Bet vis dėlto santuoka įvyko.

Violeta tuomet įtikino mamą, kad Andrejaus mokyklinės klaidos – tai vaikiškumas, o ne charakterio trūkumai. Netruko tuo įsitikinti ir uošvė. Andrejus subrendo, yra patikimas ir doras žmogus. Jau seniai pokštauja tik su savo vaikais.

Vaikų gimimui ruošėsi iš anksto

Šešerius metus Komarovskų šeima neturėjo vaikų. Kaip sakyta, Violeta viską planuoja. Moteriai pagal jos išankstinę viziją reikėjo baigti mokslus. 2006 m. šį tikslą ji įgyvendino – VPU įgijo socialinės pedagogės diplomą. Visus tuos metus su vyru ji modeliavo savo būsimą šeimą. Violeta tai apibūdino taip: „Mes norėjom patys formuoti savo vaikų charakterį, už auklėjimo klaidas prisiimti atsakomybę“. Žinoma, susidūrus su tikrove idealizmas išgaravo. Pvz., tikėjimas, kad vaikų auklėjimą galima paversti vienais pliusais. Kai ji, nugriebusi minutę laiko, tvarko namus, o pustrečių metų Estera jos ko nors prašo, ne visada būna lengva nesuirzti ir viską metus užsiimti vaiku. Dar sunkiau apsispręsti, kaip tolygiau padalinti dėmesį mažyliams. Ir tyliai kremtasi, kad reikli ir nuolatinio dėmesio reikalaujanti vyresnėlė kėsinasi ir į broliukui skirtą tėvų laiką.

Mylėtų ir svetimus mažylius

Violeta, dar mokykloje būdama, pasižadėjo nepainioti meilės ir lepinimo. Ir kol kas to tvirtai laikosi. Šį priesaką sau davė po to, kai bevaikiai kurti kaimynai įsivaikino mergaitę. Neprotinga įtėvio meilė sugadino našlaitę. Skaudu buvo žiūrėti, kai ji ėmė eiti klystkeliais. Tada Violetai sukirbėjo ir dar viena mintis – kada nors įsivaikinti našlaitį. Tiesa, šiuo metu Komarovskai ir labiausiai norėdami to negalėtų padaryti. Per mažas jų būstas. Į tokius dalykus valdininkai žiūri griežtai. Koją kiša ir žmonos bei vyro klausa. Bet tai ryškus pavyzdys, kaip mąsto V. Komarovska: „Mes neturime užsisklęsti meilėje artimiesiems. Mūsų šilumos ir globos reikia daugybei pasaulio žmonių.“

Nori didelės šeimos

Komarovskai taip pat planuoja ir gausesnę nei du vaikai šeimą, bet gandrų ketina kviestis kiek vėliau. Kad visi gimsiantys vaikai turėtų pakankamai individualaus tėvų dėmesio.
Kas svarbiau - auklėjimas ar genai?

Auklėjimui dėmesį sutelkusi Violeta neignoruoja ir genų įtakos. Štai juodu su broliu. Ji komunikabili, brolis uždaras. Dabar jis gyvena Ispanijoje. Ji jam nuolat rašo ilgiausias žinutes, jis atsako retai ir trumpai. Guodžiu, kad viskas gali pasikeisti, kai dvynys sukurs šeimą. Ji teigia, kad palauks, kiek reikės. Ir pasižada su dar didesniu uolumu kibti į vaikų auklėjimą, kad tarp jos atžalų ryšys būtų glaudesnis.

Trys ar keturi namų kampai?

Mažajam Oliveriui tebuvo 2 mėnesiai, kai moteriai teko išeiti į darbą. Kadangi ji dirba prie projektų, planuojamų vieneriems metams, po gimdymo jos darbo vieta negalėjo būti ilgai saugoma. Pasitarę Komarovskai nusprendė, kad tėvystės atostogų ims vyras. Violeta, norėdama būti gera žmona ir motina, keliasi labai ankstų rytą, verda šeimai pietus ir bėga į darbą. Grįžti stengiasi kuo anksčiau. Ir tuomet bando kuo daugiau laiko skirti Oliveriui. Kad tik neprarastų ryšio su sūnumi, kad duotų kuo daugiau meilės. Tiek daug, kad vėliau jis galėtų ją skleisti.

Ji mano, kad labai stipriai reikia būti ir dėl tarpusavio su vyru santykių. Visaip stengiasi Andrejui leisti prasiblaškyti. Jis juk visą dieną su dviem vaikais lieka vienas. Beje, jos pasiūlymu aplankyti draugus, pažvejoti, pasportuoti vyras pasinaudoja retai. Daug apie tai nekalbant jiems pavyko suprasti, kad yra toks sunkus mažų vaikų auginimo laikotarpis ir tiesiog abu privalo jame dalyvauti. Ir vis dėlto iš šalies žiūrint net graudu, kiek daug pašnekovė reikalauja iš savęs.

Viena ar dvi kalbos?

Violeta teigia, kad visiškai negirdi. Bet kalba gana suprantamai ir rišliai. Už šią dovaną pirmiausia ji viešai dėkoja savo mamai, tiesiog pasiaukojusiai dėl jos, ir mokytojai Reginai Ragaišienei. Sako, kad pastaroji sutverta dirbti su neprigirdinčiais vaikais. Faktiškai visą jų klasę „padarė“ kalbančią. Dabar Violeta skaitmeninio klausos aparato pagalba (vienai ausiai jo pritaikyti neįmanoma, nes ji, pasak pašnekovės, „tuščia“) gali laikyti save neprigirdinčiąja. Gimus vaikams beveik nuolat jį nešioja dėl jų.

Vis dėlto Komarovskai jaudinasi, kad kalbos srityje savo girdinčiai dukrai nėra geriausias pavyzdys. „Aš tariu neaiškiai „muilas“ ir Estera taria netaisyklingai,“- išgyvena jauna mama. Mergaitė kalba vis greičiau, vis sudėtingesniais sakiniais. Pedagogai tvirtina, kad ji ne pagal metus protinga. Esterai per sunku suprasti, kad tėvai dažnai tik skaito iš lūpų, o ne iš tikrųjų girdi. Supratę problemą į talką stojo seneliai. Violetos mama ėmėsi „logopedės“ darbo. Beje, neabejingi šeimai ir LKNUC darbuotojai, Violetos kolegos.

Jauna mama mergaitę atkakliai moko ir gestų kalbos. Tą patį darys ir su sūnumi, kai jis paaugs. „Mes privalome išmokyti gerbti tėvų kalbą ir kitokius žmones“, - užsibrėžusi pašnekovė.

Tikėjimas žmonėmis

Moteris tiki neišsemiamomis žmogaus galimybėmis keistis ir tobulėti. Jai geriausias pavyzdys jos vyras. Ir ne tik. Kai ji kurį laiką profesiniame kurčiųjų centre dirbo auklėtoja, vienas iš centro ugdytinių buvo kurčiasis iš našlaičių namų. Jis buvo visiškai apleistas vaikas. Violeta apsisprendė jam padėti. Nuo ko pradėti mokyti rašto kalbos? Reikia motyvacijos. Įtikino jį, kad išmokęs rašyti rišlias trumpąsias žinutes, susiras draugų. Ir jis sugebėjo! Iš mokyklos ugdytinis vėl buvo grąžintas iš kur atėjęs. Turbūt niekam, išskyrus ją, jis niekada neatrodė psichiškai normaliai išsivystęs. Jie dar ilgai susirašinėjo, kol neseniai vaikinas nutilo.
Meilės ratas didėja

Save laiko laiminga moterimi. Anksčiau turėjo mamą ir brolį, dabar praturtėjo savo šeima ir vyro tėvais. Ji teigia, kad ne tik jos mama nuostabi, bet ir anyta, uošvis ypatingi žmonės. Ją priėmė kaip tikrą dukterį. Padovanojo butą, kuriame jauna šeima dabar ir gyvena. Beje, Andrejus vienturtis, girdintiems tėvams gimęs neprigirdintis vaikas.

Kraujo šauksmas

Jos motinos meilės paslaptis visą paauglystę Violetai dirgino vaizduotę. Užaugusi ji nusprendė viską išsiaiškinti. Jos motiną draugas paliko besilaukiančią. Tuomet mamai buvo 36-eri. Moteris taip išgyveno, kad Violetos senelė beveik išpranašavo, kad gali gimti neįgalus vaikas. Atsitiko taip, kad brolis gimė visiškai sveikas, o Violeta negirdinti. Motina niekada jai nepasakojo apie tėvą. Tik senelė jau paaugusiai pašnabždėjo, kad ji – iš garsaus Lietuvos poeto šeimos (Violetos senelis). Ši giminė taip pat žymi talentingais mokytojais ir muzikantais. Ir Violetai, jei faktai pasitvirtins, tuomet taptų daug aiškiau, kodėl nuo mažens ją traukia pedagoginis darbas. Deja, tariamas tėvas nepanoro su jauna moterim susitikti. Nepatikėjo ja ir jo brolis, nusivylęs, kad mergaitė yra neįgali. Violeta buvo įtarta ieškanti finansinės naudos, o ją tai ypač įskaudino. Kitaip viskas susiklostė su tėvo seserimi. Jos susitiko, teta papasakojo apie garsią savo giminę ir teigė pabandysianti prisibelsti į Violetos tėvo protą. Beje, jos tariamas tėvas, sukūręs šeimą, taip ir nesusilaukė vaikų.
Jos motinos giminėje rudakių nėra, o Violetos akys švyti kaip du tamsūs vabalėliai. Kaip ji nudžiugo, kai, nuvykusi į savo tetos namus, žvilgsniu atsirėmė į rudakę moterį...

Realybės grimasos

Kai vartysite šitą laikraštį, mėnraščio viešnia jau bus Anglijoje, palikusi du mažamečius vaikus vyro globai. Metų pradžioje Komarovskai suskaičiavo, kad šeimos pajamos dėl krizės staiga sumažėjo 400 litų. Pinigų keturių asmenų šeimai tapo per mažai. Jų žiniomis, Anglijoje negirdinčiai moteriai lengviau rasti darbą, nei vyrui. Kaip beskaudėtų širdį, Violeta niekaip neišsiduoda. Tokia pat susitelkusi, be silpnumo ženklų veide. Jau turi krepšyje ją pažįstančių organizacijų vadovų rekomendacijas, vyksta pasvėrusi „už“ ir „prieš“. Taip pat pasirengusi ir nesėkmei. Vis dėlto meldžiasi, kad kuo greičiau rastų darbą ir jų šeima greitai vėl būtų kartu. Nuo šiol - svečioje šalyje. O kol kas prie širdies glaudžia pusės metų Oliverį, stengdamasi, kad jis kuo ilgesniam laikui įsimintų motinos širdies tvinksnius, kvapą ir balsą.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Violetos ir Andrejaus Komarovskų šeima.