Naujienos

Dauguma žmonių vaikystės profesines svajones išauga kaip drabužėlius. Vytauto Steponėno svajonė skraidyti ne tik nepraėjo, bet augo kartu su juo. Ir bent iš dalies išsipildė. Šiandien „Akiračio“ pokalbis su 39-erių metų vyru, kuris, kaip rašoma pernai metų spalio mėnesio žurnale „Aviacijos pasaulis“, nors atrodė neįmanoma, vis dėlto skraidė ir „girdėjo dangų“. Ir dar, tikime, skraidys.

Kada ir kokius mokslus baigėte?

Baigiau tuometę Vilniaus kurčiųjų mokyklą. Vilniaus aeroklube baigiau parašiutininkų ir lakūnų kursus.

Kada gimė svajonė skraidyti?

Kai man buvo 9-eri, tėvai mane lėktuvu skraidino į Maskvą ir Sankt Peterburgą patikrinti klausos. Man labai patiko aukštis, debesys. Tada tvirtai nusprendžiau būti lakūnu.

Kas tave išmokė skraidyti ir kas tau leido pirmąkart skristi?

Sovietmečiu Antanas Lapinskas buvo tuomečio „Aerofloto“ aviadispečerių skyriaus viršininkas. Nuolat mane matydamas besisukiojantį lakūnų būryje ir besmalsaujantį, ką ir kaip daryti, paprašė Telšių aeroklubo viršininko, kad man leistų papilotuoti lėktuvą Wilga-35. Skridimo maršrutas buvo Vilnius - Kaunas – Telšiai. Tada aš iš Vilniaus oro uosto nuskridau į Kauną. Tai buvo pirmas kartas, kai aš pilotavau visą oro kelią: mokiausi prietaisų pagalba išlaikyti lėktuvą horizontaliai ir vienodame aukštyje. Žinoma, prieš tai buvo daug pamokų žemėje.

Vėliau Antanas Lapinskas tapo Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamento direktoriumi. Jis paprašė Vilniaus aeroklubo vadovo Alvydo Šumsko, kad man leistų išbandyti parašiutininko „skonį“ bei papilotuoti lėktuvą. Prašymą palaikė ir Akrobatinio skraidymo grupės viršininkas Leonas Jonys. Trims vadovams sutarus mano mokymas buvo patikėtas lakūnui parašiutininkui Stasiui Čiviliui. Pirmiausia išmokau taisyklingai sulankstyti parašiutą. Vėliau mokiausi teisingai iššokti iš lėktuvo, tinkamai valdyti parašiutą ore. Kai pasitaikė palankus oras, man leido šokti iš 800 m aukščio iš skrendančio An-2 lėktuvo. Tuomet man buvo 22-eji. Deja, antro šuolio romantikos man taip ir neteko patirti. Treniruočių metu žuvo karys savanoris ir tvarka aerodrome buvo sugriežtinta. Tačiau dar liko galimybė mokytis pilotuoti lėktuvą. L. Jonys parodė, kaip užvesti variklį, paaiškino, kaip reikia elgtis su vairais kylant, skrendant orientuotis pagal prietaisus, kada keisti oro sraigtų menčių kampus, kaip nusileisti. Baisiausia man buvo leistis. Tačiau padėjo ne tik instruktažai, bet ir gausiai skaityta specialioji literatūra, psichologinis pasirengimas. Viskas pavyko sklandžiai.

Kadangi visa tai vyko nelegaliai, nors ir aeroklubo vyresnybei tyliai pritariant, stengiausi už pamokas kaip išmanydamas atsilyginti. Po skrydžių benzinu plaudavau lėktuvų korpusus, vykdžiau kitus lakūnų pavedimus. Benzinas grauždavo akis, net rankas, jokios apsauginės pirštinės nepadėdavo. Todėl baigęs darbą paprastai skubėdavau maudytis į ežerą, esantį netoli Kyviškių aeroklubo.

Užpernai pirmąkart pilotavau sklandytuvą. Už nugaros sėdėjo instruktorius. Kylant sklandytuvą valdė jis, o pakilus į reikiamą aukštį vairalazdę perdavė man. Dar žemėje buvau išmokytas sutartinių ženklų. Patapšnojimas per dešinį petį reiškė „pilotuok“, per kairį – nepilotuok, paleisk vairą“. Tai buvo mūsų bendravimo kalba.

Dabar skraidyti negaliu. Skrydžiai tapo per brangūs. Iš aviacijos sistemos atleista apie 1200 darbuotojų. Skaičiuojamas kiekvienas litas. Tenkinti mano pomėgius lakūnams tapo per sudėtinga. Ir vis dėlto aš nepaliauju tikėjęs, kad ateityje man dar teks skraidyti.

Suskaičiuokime, kiek vis dėlto kartų skridai kaip antrasis pilotas, o gal teko ir visiškai savarankiškai skristi?

Iš viso buvo turbūt 6 akrobatiniai skraidymai su JAK-52 su instruktoriumi L. Joniu ir vienąkart su Jurgiu Kairiu. Aviacijoje skrydžiai matuojami skraidymo valandomis. Iš tiesų mano sąskaitoje – ne daugiau 2 skrydžių valandų. Per šį laiką aš spėjau papilotuoti JAK-18T, JAK-52, Cessna 172, Cessna 150, Wilga-35 ir An-2 (vadinamąjį „kukurūzininką“). Instruktoriai buvo vienas už kitą griežtesni. Tai dėl manęs paties. Juk ore kai kurios klaidos yra nedovanotinos. Pilotuoti privalėjau aš, instruktoriai mano veiksmus tik stebėdavo. Visas mokymasis prie štai vyko žemėje, teorijos paskaitose.

Kur dirbai ir dirbi? Ar dabartis susijusi su aviacija?

Iš pradžių po mokyklos dirbau gamykloje „Puntukas“ staliumi modeliuotoju. Tuomet iš medžio išmokau padaryti tikslų bet kokio lėktuvo modelį. Paskui tapau Civilinės aviacijos direkcijos skrydžių valdymo tarnybos operatorium-maketuotoju, vėliau – VĮ „Oro navigacija“ mokymo centro operatorium. Dabar civilinės aviacijos sistemoje padėtis labai sunki. Tad šiuo metu visuomeniniais pagrindais prižiūriu oro uoste įrengtą skrydžių valdymo treniruoklį. Esu tarsi ūkvedys, ruošiu studentams įvairias priemones. Laisvalaikiu darau lėktuvų modelius ir aviacinius suvenyrus. Norėčiau surengti modelių parodą.

Žinome, kad namuose turi įspūdingą lėktuvų modelių kolekciją. Kaip tau pavyko ją sukaupti?

Dalį lėktuvų modelių man padovanojo oro uosto tarnyba, dalį – kelionių agentūros, geri bendradarbiai. Kolekciją kaupiu 11 metų. Joje yra ir prietaisų iš nurašyto lėktuvo.

Nufotografavome tave, vilkintį lėktuvo kapitono uniformą. Kaip ji atsirado tavo kolekcijoje?

Kapitono uniformą man padovanojo buvęs „Lietuvos avialinijų“ direktorius Stasys Jarmalavičius. Aš ją labai branginu.

Kas šiuo metu yra tavo šeima?

Mano mama dirba gydytoja. Vyresnioji sesuo gyvena Amerikoje, antroji tapo vienuole.

Nuo pat pokalbio pradžios sakei, kad kai ką nori pasakyti kurtiesiems ir padėkoti.

Iš tikrųjų. Norėčiau, kad iš mūsų pokalbio kurtieji nesusidarytų nuomonės, kad patekti negirdintiems žmonėms į aviaciją labai paprasta. Atrankos reikalavimai čia labai griežti ir mokėti kalbėti bei skaityti iš lūpų yra būtina. Jeigu susidarytų kritinė situacija skrydžio metu, žaisti lakūnams su kalbančiaisiais tik gestų kalba nebūtų laiko. Čia nereti nelaimingi atsitikimai, todėl niekas nenori rizikuoti.

Mano nuomone, kurtiesiems pagal galimybes yra parašiutų sportas. Čia nereikia klausos, bet sporto šaka rizikinga. Nuo vėjo gūsių ar dėl neatsargumo dažni kaulų lūžiai, stuburo traumos. Juk nusileidimo ant žemės momentu smūgis būna toks stiprus kaip šokant iš antro aukšto. Kyviškių aerodrome savo akimis mačiau, kaip parašiutininkas leisdamasis nesuglaudė kojų ir dėl to susilaužė galūnę. Jį iš ten išgabeno lėktuvu į ligoninę.

Už galimybę pažinti dangų ir aviacijos pamokas noriu padėkoti Civilinės aviacijos administracijos direktoriui Kęstučiui Aurylai, jo pavaduotojui Alvydui Šumskui, buvusiam direktoriui Antanui Lapinskui, VĮ „Oro navigacija“ mokymo centro viršininkui, vyriausiajam skrydžių vadovui instruktoriui Povilui Butkui, akrobatinio skraidymo meistrams instruktoriams J. Kairiui, L. Joniui ir kt.

Užrašė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Vytauto Steponėno svajonė skraidyti ne tik nepraėjo, bet augo kartu su juo.