|
Jau ketvirtus metus Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre dirbantis Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Evaldas Stokė prisipažino, jog pasiryžimas dirbti su kurčiaisiais jam pačiam buvo didelis iššūkis. „Iššūkis ne kaip pedagogui ar režisieriui, bet kaip žmogui,“ – patikslino jisai, pažymėjęs, jog jam tai yra darbas su ypatingais žmonėmis.
Pajuto vidinę šilumą ir pasitikėjimą
Iš tiesų, pasak aktoriaus, pasiūlymas dirbti su kurčiaisiais jį sutrikdė, nes neįsivaizdavo, kaip reikės su jais bendrauti: „Nemokėjau gestų kalbos, neturėjau jokios pedagoginės patirties. Apsispręsti pastūmėjo Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovė Genutė Sipavičienė, patikinusi, jog, kai pradėsiu dirbti, tai ir susišnekėsiu.“
Evaldas mena, jog vykstant į pirmąją repeticiją jam buvo labai nedrąsu, jaudinosi, nes nežinojo kaip bus priimtas. „Neturėjau jokios patirties, bet jau patį pirmą kartą susitikęs su šiais žmonėmis pajutau jų vidinę šilumą. O po pirmojo pastatyto spektaklio supratau, kad jie manimi visiškai patikėjo, pajutau, kad tai, ką aš siūlau ir mes kartu darome, jiems yra priimtina,“ – džiaugėsi aktorius ir režisierius.
Esant abipusiam vidiniam „susikalbėjimui“ greitai išsisprendė ir bendravimo problema. Pasak Evaldo, esant reikalui visada mielai padeda G. Sipavičienė, be to, reabilitacijos centre lankosi ir neprigirdintieji, kurie gerai moka gestų kalbą, o repetuojant sudėtingesnį etiudą kartais tenka tiesiog pačiam parodyti, ką ir kaip reikia daryti.
Akimirkos, dėl kurių verta dirbti
Kalbėdamas apie darbą su klausos negalės žmonėmis, režisierius pažymi, jog lankytis reabilitacijos centre kurtiesiems nėra privaloma, tai vieta, kur jie praleidžia savo laisvalaikį, todėl norint, kad žmonės ateitų į repeticijas, tenka pasitelkti daug išmonės ir energijos. „Kiekvieną kartą turiu sugalvoti kaip juos „užvesti“, kaip įskelti tą ugnies kibirkštėlę, kad jie ateitų į kitą repeticiją. Tačiau kažkaip pavyksta. Kartais matau, kad žmonės būna po darbų pavargę ir tiesiog „užbuksuoja“, tada primenu, kad aktorius scenoje turi vaidinti taip, lyg tai būtų jo pirmasis arba paskutinysis spektaklis,“ – sakė Evaldas. Anot jo, įdomu tai, kad profesionalūs aktoriai prieš eidami į sceną dirbtinai „užsikrauna,“ susikaupia vaidmeniui, o kurtiesiems - kartais tai pavyksta natūraliai, be jokių didelių pastangų. „Tuomet būnu nustebintas jų vaidybos, vidinės ekspresijos. Tiesa, tai būna retai, bet dėl tokių akimirkų verta dirbti,“ – džiaugėsi režisierius.
Svarbiausia išraiškos priemonė – kūno kalba
Jis pažymėjo, jog spektaklyje stengiasi vartoti kuo mažiau verbalinės komunikacijos. Esmė, spektaklio idėja yra išreiškiama kūno kalba, emocijomis. „Kurtiesiems tai patinka. Stengiuosi, kad jie neverbalinėmis priemonėmis pasiektų tą psichologinę išraišką, kokia yra sumanyta,“ – sakė E. Stokė.
Rinktis neverbalines išraiškos priemones dirbant su klausos negalės žmonėmis, anot režisieriaus, paskatino kažkada matytas Latvijos kurčiųjų rodytas spektaklis Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. „Spektaklis vyko gestų kalba, todėl nieko nesupratau. Tai, kas vyksta ir ką tuo norima pasakyti galėjau numanyti tik iš veiksmo. Taigi, man tai buvo lyg pamoka, parodžiusi, kurios išraiškos priemonės yra nesuprantamos ir kurios visiems suprantamos,“ – pasakojo Evaldas.
Bendravimas tęsiasi ir už centro ribų
Režisierius džiaugėsi, kad jo ir kurčiųjų bendravimas uždarius reabilitacinio centro duris nesibaigia. Artistai sutikę savo režisierių gatvėje mielai sveikinasi, bendrauja. „Susitikęs visada jaučiu šiltą norą bendrauti, nejaučiu jokio priešiškumo, o tai man yra ženklas, kad manimi jie pasitiki, todėl atėjęs į centrą, aš galiu bandyti, galiu drąsiai ieškoti įvairių kūrybinių sprendimų. Kai nėra jokių vidinių „sienų“, tada galime kurti. Malonu, kad kurtieji patys nori tai daryti, patys siūlo įvairias idėjas. Pačios žaviausios akimirkos, kai man pavyksta juos „užvesti“, kai aš galiu duoti, o jie nori iš manęs gauti,“ – pažymėjo režisierius.
Pasak E. Stokės, jis glaudžiai bendradarbiauja su meno vadove G. Sipavičiene. Genovaitė paruošia dainas ir šokius, o jo tikslas parengti etiudus, kurie viską sujungtų į vientisą siužetą.
Deda pastangas priartinti prie miesto visuomenės
Režisierius deda pastangas ir dėl kurčiųjų integracijos į visuomenę. Jo dėka Panevėžio reabilitacinio centro nariai buvo įtraukti į Panevėžio gimtadienio šventei skirtų renginių programą. „Pasirodymas miesto mastu žmonėms buvo didelis įvykis,“ – pabrėžė E. Stokė. Kurtieji noriai dalyvauja ir savo programą rodo J. Miltinio gimnazijos renginiuose.
Artimiausiuose režisieriaus planuose – pakviesti klausos negalią turinčius žmones į J. Miltinio dramos teatrą. Tikimasi susitarti su teatro vadovybe ir gauti sutikimą kurtiesiems spektaklį parodyti nemokamai. Evaldas įsitikinęs, kad neprireiks gestų kalbos vertėjo, nes šie žmonės labiau nei girdintieji geba atkoduoti kūno kalbą, veido išraišką.
„Man džiugu, kad jie noriai priima mano kvietimus, visada sutinka parodyti mūsų paruoštas programas kitose erdvėse,“ – sakė E. Stokė ir pažymėjo, jog jam labai svarbu, kad kurtieji leidžia suprasti, jog tai, ką jis daro, jiems yra priimtina ir įdomu. Ir priduria labai svarbų dalyką: „Jei man pačiam nepatiktų dirbti su kurčiaisiais, manęs ten nebūtų“.
„Jie vienas kitą supranta be žodžių“
Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro meno vadovė Genovaitė Sipavičienė pažymi, jog dirbti su Evaldu yra malonu. Jie kartu dalinasi mintimis, idėjomis. „Kurtieji labai gerai jį priima ir jie vienas kitą supranta be žodžių,“ – tvirtino moteris.
„Režisierius visada mums labai dėmesingas, repeticijų metu įdėmiai stebi, kaip mes repetuojame. Jis puikiai sugeba mus prajuokinti, kad atsipalaiduotume, išlaisvėtume. Pabrėžia, kad žiūrovui įdomu matyti gyvą, įtikinančią vaidybą. Mums su juo labai patinka“, – sakė Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos aštuntokas Laisvidas Jakiūnas.
Laima LAPĖNIENĖ
 |
| Režisierius E. Stokė: „Pačios žaviausios akimirkos, kai man pavyksta kurčiusoius „užvesti“, kai aš galiu duoti, o jie nori iš manęs gauti.“ |
|
