Naujienos

Kiekvienas žmogus – atskira niekada nepakartojama gyvenimo knyga. Tuo dar kartą įsitikinau apsilankiusi kauniečio Antano Drūčiūno namuose. Planavau parašyti tik apie jo gyvenimą tremtyje, nes kelerius metus iš eilės jį sutikdavau Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžiuose Ariogaloje. Bet didelis stalas, nukrautas knygomis ir spaudos leidiniais, bei platus jo akiratis pakoregavo mano planus.

Visai negirdintį žmogų domina aktualios visuomenės problemos. Greitomis perverčiau V. Landsbergio „Europos parlamente“, kurioje Antanas kruopščiai su pieštuku pasibraukęs jį dominančias eilutes. Šalia tvarkingai sukomplektuotas savaitraštis „Tremtinys“.O ant stalo, knygų lentynose - bene visa tremtį menanti literatūra!

Knygą „Tremties archyvas“ žmogus varto kaip gyvenimo metraštį – dauguma pavardžių, vietovių jam gerai žinomos. A.Drūčiūnas yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys.

Energingai reikšdamas emocijas gestais pradeda pasakoti apie poetą P. Širvį (poetą jis pažinojo, - autorės pastaba). Jo asmeninėje bibliotekoje – visa P. Širvio kūryba, prisiminimų knygos. Antanas varto knygas ir rodo nuotraukas, menančias atskirus poeto gyvenimo etapus. Toks platus jo akiratis – visai netikėtas.

Antras akibrokštas – jis pažeria ant stalo didelio formato piešinius (dailininkė – kaunietė Bernotienė ) su šalia surašytais savos kūrybos eilėraščiais! Šalia buitinių temų – nuoširdumas, atvira žmogaus siela... Aišku, jie netaiko į poezijos aukštumas, bet kai ką pakoregavus, pasimokius iš labiau patyrusių literatų jo kūryba taip pat tobulėtų...

Aktyvus visuomenininkas

Antaną nuolat domina tai, kas vyksta šalia. Kurį laiką jo racionalūs pasiūlymai gražinant Kauną buvo spausdinti „Kauno dienoje“. Ant sienos įrėminta padėka: „...nuoširdžiai dėkojame už aktyvų dalyvavimą projekte „Birštono vizija“. Linkime Jums kūrybiškumo, sėkmės ir prasmingo darbo, kuris prisidėtų ne tik prie Birštono, bet ir visos mūsų šalies turtėjimo ir klestėjimo.“ Padėką pasirašo Europos Parlamento narys A. Degutis, tai - 2007 m.
Energingas žmogus kiek sugebėdamas išsilavinimo spragas kamšo savarankiškai, aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje. O tai nėra lengva!

Vaikiška išdaiga, nulėmusi gyvenimą

A. ir M. Drūčiūnų sūnus Antanukas visiškai apkurto būdamas tik šešerių metukų.

A.Drūčiūnas gimė Rokiškio rajone, Zaliečiškių kaime. Augo du broliai ir trys seserys. Šeima buvo graži, darbšti, pasiturinti ir laiminga iki to lemtingo šalto pavasario, kai iš karštos pirties pro garų virtinę vaikai krykšdami išbėgo prie tvenkinio atsigaivinti. Vandenyje dar plaukiojo ledo lytys. Sušokus vyresniesiems į tvenkinį, mažasis Antanukas buvo brolio įstumtas! Iš vandens vaiką ištraukė tas pats brolis jau be sąmonės. Didelėmis pastangomis jis buvo atgaivintas, bet patirta trauma paliko skaudžius pėdsakus: svaigo, sukosi galva ir išnyko garsai. Gydymo vaistais kursas, sudėtinga operacija laukiamų rezultatų nedavė. Liko tik kraupiausias gyvenime prisiminimas - gilus randas prie ausies, visiškas kurtumas bei širdį plėšanti nostalgija kažkur toli toli, lyg sapne, girdėtiems garsams.

Savarankiškas kelias, tremtis

Mylimam sūnui apkurtus, tėvams iškilo problemų dėl vaiko lavinimo. 1949 m. Antanas pradeda mokytis Kauno kurčiųjų mokykloje. Pramoksta gestų kalbos ir batsiuvio amato.

Sunkiais pokario metais kaime gyvenančios pasiturinčios Drūčiūnų šeimos neaplenkia tremtis. Tų nežinios valandų išgyvenimai gyvi jo sueiliuotuose posmuose: /Eglės remia dangų tamsų / Širdy nerimas sunkus./ Ak, kur lekiat, jūs vagonai,/ Per nežinomus kraštus?../

Nuo 1951 m. spalio mėnesio Antanas su tėvais, broliu Stasiu, seserimis Antose ir Irena jau gyvena Krasnojarsko krašte, Jemeljanovo rajono Popovo kaime. Ir nors tai buvo antras lietuvių trėmimas (pirmasis – 1941 metų birželio 14-ąją), vargo Sibire buvo daug.

Kančių keliais ėjo jaunystė, tremtis atėmė galimybę siekti mokslo, po Rusijos platybes blaškėsi šeima, palaužta tėvų sveikata. Antanas sako, kad kitoms šeimoms lemtis buvo dar žiauresnė: šaltyje, kęsdami badą išmirė šeimos nariai, o taigos platybėse liko tik nusvirę dažniausiai iš maumedžio sukalti kryžiai. Dabar po jais - vešli, žmogaus pečius siekianti žolė. Savo pasakojimus „užtvirtina“ ant stalo padėdamas knygą „Aš einu senelių, tėvų pramintu taku“. Tai gausiai nuotraukomis iliustruotas leidinys iš lietuvių ekspedicijos į Sibirą, Krasnojarsko kraštą 2008 m. Statistika rodo, kad kas septintas tremtinys į tėvynę negrįžo!

/Ne visi grįžom mes į Tėvynę / Ne visi radom savo namus - / Daug brolių žuvo galvas padėję./ Taigoj bekraštėj rado kapus.../, - dar tebegyvas draugų ir pažįstamų prisiminimas jo eilėse.

Gyvenimas Sibiro tremtyje

Pasiekus Maskvą, kelionė traukiniu į Krasnojarską trunka beveik parą. Maždaug už 30 kilometrų esantį Jemeljanovo rajone kolūkį, spaudžiant šalčiui ir vėjui, pasiekė atviru sunkvežimiu. Būstus, kuriuose buvo sugrūsti lietuviai, sunku pavadinti namais. Dėl vietos stokos gultai tokie trumpi, tad miegoti tekdavo surietus kojas.

Pačios sunkiausios buvo pirmosios žiemos. Vėliau darbštūs lietuviai išmoko įsiruošti šiltesnius namelius, sukaupti maisto atsargų. Bet neįmanoma buvo įprasti prie šaltų Sibiro žiemų, kai temperatūra nukrinta žemiau 40 -50 laipsnių šalčio!!! Palietas vanduo per akimirką sustingsta. Vienintelis išsigelbėjimas – stori kailiniai ir veltiniai, kurie šiaurėje buvo būtinybė ir prabanga. Be jų kur išeisi? Žiemomis dažnai žemė neįkertama, net mirusių nelaidodavo. Užpustyti keliai, šuliniai, pusnys siekdavo stogus.

Vienintelėje kaimo parduotuvėje normuota forminė duona. Pagal sovietinę propagandą tremtiniai vadinti „buožėm“ ir „banditais“. Tik vėliau vietiniai rusai, artimiau susipažinę su lietuviais, suprato, kad tremtiniai tokie patys kaip ir jie, niekuo nekalti žmones, todėl pamažu nyko nepasitikėjimo siena. Rusai iš lietuvių išmoko sūdyti, rūkyti mėsą, pasigaminti pieno produktų ilgesniam vartojimui. Ne kas kitas, o tremtiniai „išdavė“ ir lietuviškos „samanės“ receptus. Nyko ir kalbos barjeras. Antanas dar ir dabar man sumini daug rusiškų posakių, žodžių.

Apie praleistą laiką Sibire žmogus pasakoja ramiai. Tai – jau praeitis. Sako, kad nebuvo skriaudžiamas dėl negalios - tikra tiesa, kad vargas sutaurina žmones. Kolūkyje jis dirbo įvairius darbus: vasarom pjovė šieną, per javapjūtę dirbo grūdų džiovykloje, sargu, žiemą - galvijų fermoje, mėžė mėšlą. Netrumpą laiką abiem su broliu vietinėje kalvėje teko kalviauti: taisė žemės ūkio padargus, kaustė arklius.

Su malonumu jis pasakoja, kad kolūkyje buvęs ir didelis bitynas. Šaltom Sibiro žiemom aviliai būdavo sunešami į pastoges, specialius namelius, prie kurių statybų taip pat prisidėjo Antanas. Nors tenykštės vasaros trumpos, bitynas surinkdavo nemažai medaus, nes taigos augmenija vešli ir turtinga. Juokdamasis pasakoja, kaip kartą jį pasikvietęs kolūkio pirmininkas paprašė pagaminti rėmelius Lenino portretui. Ornamentais raižytuose rėmeliuose įrėmintos ir tremtį menančios nuotraukos.

Sibiro žmonių nestebino jau rugpjūtyje skraidančios snaigės. Bet vasaros šiaip šiltos. Žemė derlinga. Sibiro kaimus pastatę tremtiniai pradėjo kasti daržus. Sodino, sėjo, augino gyvulius. Darbštumas padėjo apsiginti nuo bado.

O aplink įsikūrusius kaimus – taiga. Bekraštė pušų, maumedžių, beržų jūra. Kelius per ją sunku pavadinti keliais – duobėti, su užvirtusiais, sutrešusiais medžiais, šalia išsiraizgiusiais skaidriais – kaip ašara – upokšniais.

Tarp miškų kaimuose gyvenančius žmones vasarom vargindavo aibės uodų ir mašalų, nuo jų įkandimo niežėdavo ir tino kūnas. Ant veidų nešiodavo vadinamus „namordnikus“ – tinklelius veidui.

Bet vasarom miškas maitindavo uogom ir grybais. Taigoje miško žemuogės labai didelės, saldžios ir sultingos. Mėlynių ir bruknių kibirą net vaikai pririnkdavo labai greitai, nes uogos stambios.
Sibire ištekėjo sesuo Antosė, vedė brolis. Sesuo įsikūrė Irkutsko srityje, nes ten vyras dirbo aukso kasyklose. Dėl nepakeliamų tremtiniams darbo sąlygų, dar atšiauresnio klimato vėliau jie grįžo į Krasnojarską.

Sugrįžimas į Lietuvą

Po Stalino mirties atmosfera tremtyje atšilo. 1958 m. Drūčiūnai gauna leidimą grįžti į Tėvynę. Kažkokiu būdu tėvai apsigyvena savo buvusiuose namuose, nors tremties laiku jų vienkiemyje gyveno svetimi. Antanas ilgai nesvarstęs ieško savo gyvenimo kelio. Susiranda batsiuvio darbą Dusetose. Bet netikėtai, suradęs kurčių pažįstamų, grįžta į Kauną ir pradeda dirbti staliumi kurčiųjų įmonėje „Kurtenis“ (dabartinė „Atropa“) baldų ceche, apsigyvena bendrabutyje.

Tvirtai stovintis ant žemės žmogus pasijunta tik gavęs vieno kambario butą, kuriame lig šiol gyvena.

Perkopęs 70 metų žmogus tebeieško kelių į visuomenę. Labiausiai stebina jo savarankiškumas ir savišvieta. Jį galima sutikti beveik visuose viešuose Kauno miesto renginiuose. Kentęs šaltį ir badą, matęs „šilto ir šalto“ žmogus nemoka būti abejingas šiandienai.

Bet vis dėlto ribotas bendravimas dėl negalios savaitgaliais veja į tėviškę Rokiškio rajone. Tėvų dovanota žemė, žalumoje skendintis vienkiemis dar saugo vaikystės ir jaunystės prisiminimus. /Savo sodybą aš taip mylėjau, / Kasmet medelį ten sodinau, / Kad teiktų džiaugsmą, senam pavėsį, / Kad paukščiai rastų namus lengviau.../, - eiliuotais žodžiais jis patvirtina savo jausmus gimtinei...

Tikra tiesa – vargas sutaurina žmones

Krasnojarską supanti nepaprasto grožio Jenisejaus upė dar ir dabar vadinama antraisiais tremtinių kapais (ja tremtiniai gabendavo rastus). Ant tremtinių kaulų pastatytas ne vienas Sibiro miestas. O Jemeljanovas dabar gali pasigirti moderniu oro uostu. Paklaustas, ar skristų į Sibirą, Antanas nesutrinka ir greitai atsako - tik kaip turistas. Jaunystės metai - giliai atminty. Todėl kiekvieną vasarą, pirmąjį rugpjūčio šeštadienį, žmogus išsiruošia į Ariogalą susitikti su savo jaunystės draugais. Nuostabaus grožio gamtos kampelyje – Dubysos slėnyje - susirenka žmones, kuriuos suvedė tremtis. Sąskrydžio metu tradiciškai parnešta ir įžiebta LAISVĖS UGNIS neretam žilagalviui išspaudžia ašarą, nes per ją matyti visa prisiminimų
„jūra“. Kalbos barjeras netrukdo bendrauti. Vargas suartino žmones. Tarp jų ir Antanas - savas.

Aldona Gema MACIONYTĖ-STANKEVIČIENĖ

Antano Drūčiūno jaunystė prabėgo Sibire, Krasnojarsko krašte. Tremtis atėmė galimybę siekti mokslo, tačiau energingas vyriškis kiek sugebėdamas išsilavinimo spragas kamšo savarankiškai, aktyviai dalyvaudamas visuomeninėje veikloje.	Kiekvieną vasaros pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Antanas susitinka su jaunystės draugais Lietuvos tremtinių, politiniu kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje Ariogaloje. Antroje nuotraukoje- sąskrydyje kartu su  Seimo nare V.V.Margevičiene.