Naujienos

Jau beveik penkiolika metų, kai Lietuvoje gestų kalba pripažinta kurčiųjų gimtąja kalba. Tačiau, norėdami bendrauti su girdinčiaisiais, integruotis į visuomenę, kurtieji privalo išmokti ir lietuvių žodinę kalbą. Pastaruoju metu iš pedagogų vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad kai kurie klausos negalią turintys mokiniai, motyvuodami, jog jų gimtoji kalba yra gestų, nerodo didelių pastangų išmokti žodinę ir rašytinę kalbą.

Žodis ir gestas kurčiam vaikui turi būti vienodai svarbūs

„Žodis ir gestas yra lygiaverčiai. Mes, kurtieji, esame dvikalbiai, todėl vaikams būtina mokytis abiejų kalbų. Antraip – nebus gyvenimo. Nemokėdami žodinės kalbos tokie žmonės bus ne kurtieji, o – nebyliai“, - sunerimęs dėl tokio mokinių požiūrio į žodinę kalbą sakė Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos gestų kalbos ir tikybos mokytojas, bibliotekininkas, Panevėžio kurčiųjų kultūros centro vadovas Vilius Glušokas.

Kurčias, tačiau puikiai mokantis žodinę kalbą, Vilius neturi jokių bendravimo problemų girdinčiųjų visuomenėje. Jo aiški kalba ir gebėjimas skaityti iš lūpų dažnai klaidina tuos, su kuriais mokytojas kalbasi pirmą kartą. Daugelis žmonių, sužinoję, kad jis turi klausos negalią, stebisi ir negali tuo patikėti.

Žodinė kalba, pasak Viliaus, labai padėjo išmokti antrąją, t.y. gestų, kalbą. Žodinės kalbos rašytinė forma buvo svarbi priemonė žinioms įgyti. Akademiniai ir profesiniai laimėjimai daug priklausė nuo žodinės kalbos (rašytinės ir sakytinės) mokėjimo.

Motyvaciją mokytis labiausiai lemia šeima

Aukštesniosios ir dviejų aukštųjų mokyklų diplomus turintis V. Glušokas sako, kad vaiko motyvacijai mokytis ir integruotis į girdinčiųjų visuomenę didžiulę įtaką daro šeima. Būtent šeimoje formuojamas vaiko požiūris ir supratimas, kokia svarbi kurčio vaiko gyvenime yra dvikalbystė. „Šeimoje kalbėjau dviem kalbomis: su tėvais - žodine kalba, su seserimi – gestų. Iki šiol menu mamos žodžius, kurie lydėjo mane visą laiką: „Mokykis ir turėsi šviesų gyvenimą“. Niekada jų nepamiršiu. Kol mama buvo gyva, gal ir ne visada įvertinau jos visas pastangas ir atsidavimą, tačiau dabar, kai jos netekau, supratau, kiek daug ji man davė“,- neslėpdamas ašarų sakė Vilius.

Mokant žodinę kalbą, vertėjo paslaugų beveik neprireikia

Anot jo, motinos dėka mokslo ir žinių svarbą jis supratęs anksti, tačiau kaip svarbu mokėti žodinę kalbą, suvokė susirgus motinai, kai teko susidurti su įvairiomis tokiais atvejais iškylančiomis problemomis: „Kai sirgo mama, mane visur gelbėjo žodis. Kad ir nuėjus ar išsikvietus gydytoją - jei gydytojas ar aš ko nors nesuprasdavome, bėdų nekildavo, tuojau viską išsiaiškindavome raštu. Todėl tūkstantį kartų savo mokiniams kartoju: be žodžių niekur toli nevažiuosite. Vertėjo kiekvieną minutę prie šono nebus. Todėl, kai prispiria bėda, didžiausias išsigelbėjimas yra turimas žodžių bagažas. Man vertėjo beveik nereikia ir tik dėl mokslo ir žinių galiu gyventi pilnakraujį gyvenimą, skaityti knygas, laikraščius, profesinę literatūrą, bendrauti su įdomiais žmonėmis ne tik kurčiųjų, bet ir girdinčiųjų visuomenėje“, - džiaugėsi mokytojas.

Kaip brangiausią relikviją saugo mokytojos dovanotą pirštų abėcėlę

Glušokų šeimoje abu vaikai gimė su klausos negalia: vyriausioji sesuo Rima visai negirdi, o Viliui yra šiek tiek klausos likę. Sesers kurtumas ir jo labai silpna klausa girdintiems tėvams sukėlė šoką, tačiau jie nenuleido rankų. Vaikai buvo vežami pas gydytojus, ieškoma būdų su jais bendrauti ir juos ugdyti.

V. Glušokas iki šiol prisimena Kauno prigirdinčiųjų mokyklos šviesios atminties mokytoją Zofiją Šopytę ir kaip brangiausią relikviją saugo jos dovanotą pirštų abėcėlę. „Mūsų namai buvo šv. Zitos gatvėje, kur gyveno ir rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Būtent pas ją mokytoja Šopytė vasarą atvažiuodavo į svečius. Pamačiusi, kad mes žaisdami su seserimi nekalbame, o makaluojame rankomis, mokytoja užėjo pas tėvus, paaiškino, kad Kaune yra tokia mokykla, kur vaikai mokomi gestų kalbos, turi ne tik vadovėlius, bet ir žodynus, pritaikytus dirbti su kurčiais vaikais“, – prisiminė mokytojas.

Mokykloje ugdymas vyko žodine kalba

Sulaukęs septynerių metų, Vilius pradėjo mokytis Kauno prigirdinčiųjų mokykloje (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras). Ten ugdyta žodine kalba, mokytojai buvę labai griežti ir reiklūs. „Kadangi mokiausi kurčiųjų klasėje, tad galėjau gauti tik aštuonių klasių išsilavinimą. Labai norėjau mokytis toliau, todėl maldavau direktorę, kad mane priimtų į devintą klasę, kur galėjo mokytis tik neprigirdintys vaikai. Direktorė nuogąstavo, kaip aš išlaikysiu egzaminus, tačiau po ilgų prašymų sutiko, nes buvau pažangus, pavyzdingo elgesio, grojau akordeonu, lankiau šokių būrelį, labai domėjausi fotografija. Džiaugiausi, kad ji manimi patikėjo, suprato ir priėmė“, - sako Vilius ir pabrėžia, jog mokantis vidurinėje mokykloje su neprigirdinčiais jam buvo nelengva: reikėjo išmokti daugybę žodžių, per pamokas kalbėti tik žodine kalba. Prisimindamas šį laikotarpį, jis geru žodžiu minėjo tuo metu jam daug padėjusią klasės draugę Romą Klečkovskąją (dabar – Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentę) ir kitus klasės draugus.

Pasirinkta specialybė nebuvo prie širdies, tačiau studijas baigė

Baigęs Kauno prigirdinčiųjų mokyklą ir grįžęs į Panevėžį, Vilius nenustygo vietoje ir prašė tėvų leisti mokytis toliau. Anot jo, Panevėžyje didelio pasirinkimo nebuvo, tad, pasitaręs su šeima, vaikinas nutarė stoti į tuometį Panevėžio politechnikumą (dabar Panevėžio kolegija). Sekdamas tėvo pėdomis pasirinko elektriko specialybę, tačiau po metų ją pakeitė į statybininko techniko, nes turinčiam klausos negalią dirbti su elektra buvo pavojinga. Po penkerių metų įgijo aukštesniosios mokyklos diplomą. V. Gušokas prisipažįsta, kad jam, linkusiam į humanitarinius mokslus ir meną, tokia specialybė buvo ne prie širdies, tačiau ištvėrė.

Darbovietėje buvo valdžios dešinioji ranka

Baigęs studijas, 1982 m. įsidarbino Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio teritorinėje valdyboje. Šioje įstaigoje sekretoriumi-mašininku jis išdirbo dvylika metų. „Buvau valdžios dešinioji ranka“,- juokiasi Vilius. Tiek pat metų jis išdirbo ir bibliotekininku Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio tarprajoniniuose kultūros namuose. Teturėjo pusę etato, tačiau šis darbas jam labai patiko.

Dirbdamas šiose įstaigose Vilius buvo išrinktas meno vadovu. Vaikinas pasijuto kaip žuvis vandenyje. Rengė įvairius renginius, susitikimus, organizavo ekskursijas. Su kolegomis apvažinėjo visą Rusiją, Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją.

Antrosios studijos - artimos sielai

Ši veikla pastūmėjo V. Glušoką ir tolesnėms studijoms. Norėdamas turėti deramą išsilavinimą, jis 1989 m. įstojo į Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą (dabar Klaipėdos universitetas). Gavęs Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo rekomendaciją į šią aukštąją mokyklą buvo priimtas be egzaminų. 1994 m. jis įgijo kultūros vadybos ir organizavimo specialybę. „Pats savo kailiu patyriau, ką reiškia studijuoti, rašyti ir apginti diplominį darbą. Tai yra kaip didelį akmenį nešti į kalną. Mokytis labai įdomu, tačiau kurčiam tai yra sudėtinga“, - tvirtino V. Glušokas. Tačiau, nepaisant sunkumų, jo diplominį darbą komisija įvertino puikiai.

Pedagoginį darbą dirba jau šešiolika metų

Atkūrus Nepriklausomybę, daugelis organizacijų buvo reorganizuotos ir likimas Vilių atvedė į Panevėžio kurčiųjų mokyklą. „Mane labai palaikė Lietuvos kurčiųjų draugija, teigusi, kad nėra tiek daug kurčiųjų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, kad būtų galima jais mėtytis“, – sako jis ir prisipažįsta, kad nors kartu su kunigu Petru Kavaliausku buvo prie mokyklos ištakų, sunkiai įsivaizdavo save dirbantį pedagoginį darbą. „Mane palaikė patys vaikai. Pajutau, kad esu jų mylimas, ir supratau, kad mokytojo darbas labai įdomus“, – tvirtino Vilius, dabar jau šešiolika metų dirbantis šį darbą.

Iš viso mokėsi 22 metus

Sklaidydamas įvairių mokyklų baigimo pažymėjimus ir diplomus, mokytojas juokiasi, kad dar ne visus parodė. „Ne veltui mama mane vadino amžinu studentu“, - šypsosi jis ir sako, kad sudėjus visus jo mokslo ir studijų metus išeina, kad mokytasi buvo net dvidešimt dvejus metus. Paskutinė V. Glušoko baigta aukštoji mokykla – Šiaulių universitetas. Čia jis įgijo surdopedagogo specialybę. „Norėjau dirbti su kurčiais vaikais, todėl ir vėl teko mokytis“, – sako jis.

Vadovauja Kurčiųjų kultūros centrui

Norėdamas realizuoti savo organizacinius ir kultūros vadybos sugebėjimus, 1996 m. Vilius įkūrė Panevėžio kurčiųjų kultūros centrą. Čia organizuojami renginiai, vyksta šventės, susitikimai su žymiais žmonėmis, užsienio kurčiųjų bendruomenių atstovais, veikia magų, kompiuterių būreliai.

Turi daug įvairių pomėgių

Paklaustas, iš kur jo artistiškumas, polinkis į meną, Vilius sako, jog tos savybės greičiausia iš motinos giminės. Teta dainavo operetėse, o į teatrą jau nuo penkerių metų vesdavosi ir jį. Pasak jo, jei girdėtų, labiausiai norėtų dainuoti operoje arba būti muzikantu. Tačiau nors to likimas jam nedavė, nenusimena – šeštadieniais žiūri operą per televiziją, užsidėjęs ausines, padainuoja, pavaidina ir taip pasikelia sau nuotaiką. Be operos, Vilius dar domisi magija ir kulinarija. Magija susidomėjo 1977 m. susipažinęs su iliuzionistu iš Rusijos, o kulinarija užkrėtė motina. „Mama buvo puiki šeimininkė. Gamindavo labai skaniai, todėl valgydavau tik namuose. Visa laimė, kad daugelį receptų ji yra užrašiusi“,- sako Vilius, pats mokantis konservuoti, virti įvairias sriubas, kepti pyragus.

Išvardinęs visus savo pomėgius, jis nepamiršta ir vairavimo. Kad tikrai yra perpratęs ir šį meną, rodo vairuotojo pažymėjimas. Tiesa, dabar Vilius nevažinėja, nes pardavė mašiną ir ruošiasi įsigyti naują.

Savo mokiniams linki kaupti dvasinius turtus

Sudėjęs į aplankalą visus įgytus diplomus, pažymėjimus, įvertinimus mokytojas sako, jog visų pasiekimų paslaptis yra labai paprasta, tai - kantrus darbas: „Dabar dažnai iš mokinių išgirstu: aš daugiau nepajėgiu. Netiesa, reikia tik noro, kantrybės ir viską galima pasiekti. Man mama dažnai kartodavo, jog visada reikia kaupti dvasinius turtus. Materialinį turtą gali atimti, sunaikinti, o dvasinio - niekada neprarasi. Tik tokį turtą aš skatinu kaupti ir savo mokinius, tik tokio turto pirmiausia, jiems ir linkiu.“

Pritapo dviejose kultūrose – kurčiųjų ir girdinčiųjų

V. Glušoko indėlį į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos veiklą vertinanti mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė džiaugėsi, jog Vilius yra puikiai pritapęs dviejose kultūrose – kurčiųjų ir girdinčiųjų. Visavertį bendravimą jam atveria dvi kalbos – žodinė ir gestų. „Kurtiems žmonėms Lietuvoje sudėtinga integruotis į visuomenę. Tačiau Viliui tai nesukelia nepatogumų, jam padeda komunikabilumas. Vilius turi draugų visame pasaulyje. Įdomiai leidžia laisvalaikį: dalyvauja mokyklos renginiuose, groja, vaidina, domisi teologija, literatūra“, - pabrėžė mokyklos direktorė.

Laimai LAPĖNIENĖ

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos gestų kalbos ir tikybos mokytojo, bibliotekininko, Panevėžio kurčiųjų kultūros centro vadovo Viliaus Glušoko nuomone žodis ir gestas kurčiam vaikui turi būti vienodai svarbūs.