|
Rugsėjo mėnesį sukako dvidešimt metų, kai į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą (KKNUC) dirbti atėjo dabartinė mokyklos direktorė, Lietuvos surdopedagogų asociacijos vadovė Laimutė Gervinskienė. Ta proga parengėme interviu su direktore.
Kaip pradėjote dirbti kurčiųjų sistemoje?
Kurčiųjų sistemoje atsidūriau atsitiktinai. Man buvo vaiko auginimo atostogos, dabartinė mano pavaduotoja Dalia Šarkienė tada irgi dirbo KKNUC direktoriaus pavaduotoja. Įsikalbėjus tuomet su ja sužinojau, kad KKNUC reikia matematikos mokytojo. Kadangi buvau baigusi Vilniaus pedagoginio universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, atėjau čia dirbti. Prieš tai dirbau profesinėje mokykloje fizikos dėstytoja, vėliau-mokymo dalies vedėja.
Taigi 1991 m. pradėjau dirbti matematikos ir fizikos mokytoja KKNUC. Tai buvo pirmas mano kontaktas su kurčiaisiais. Kokios ypatingos baimės nebuvo, tik pradžioje reikėjo daug mokytis. Šiaulių universitete baigiau surdopedagogikos studijas. 1999 m. tapau KKNUC direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o 2002 m. - direktore. Taigi šiemet rugsėjo 23 d. sukanka dvidešimt metų, kai dirbu šitoje mokykloje.
Kuo Jums patiko darbas su klausos negalią turinčiais vaikais?
Man patiko, nes tie vaikai buvo labai darbštūs. Buvo gabių ir ne tokių gabių vaikų, bet visi tais laikais buvo tikrai labai darbštūs, kruopštūs, mokėsi gana gerai. KKNUC mokiniai buvo nepaprastai drausmingi. Man po darbo profesinėje mokykloje buvo labai keista, kad čia tokie geri vaikai. Dabar situacija dėl kruopštumo ir noro mokytis, dėl drausmės labai pasikeitusi. Per tuos dvidešimt metų pakito žmonių požiūris į gyvenimą, tvarką, vertybes.
Ar dabartiniai vaikai skiriasi nuo sutiktųjų mokykloje prieš dvidešimt metų?
Dabartiniai vaikai yra kitokie, tačiau taip pat geri ir įdomūs. Aš sakau, kad visi vaikai yra geri. Kiekvieną vaiką, kuris ateina į mokyklą, turime ugdyti atsižvelgdami į tai, kiek jis gali ir kaip jis gali mokytis, bendrauti. Tokia mokytojo misija. Per dvidešimt metų pasikeitė visuomenės vertybės, žmonės nelabai nori laikytis tam tikrų taisyklių, normų, mano, kad demokratija yra kokia nors netvarka, visi reikalauja savo teisių, o pareigas pamiršta, dėl to kyla labai daug problemų. Pasikeitė ir tėvų požiūris į vaikų mokymąsi - tapo liberalesnis. Gal ir pedagogų požiūris pakito. Gal ir vaikai nenori įdėti tiek daug triūso, kad jų mokymosi rezultatai būtų geresni. Nenoriu, jog nuskambėtų pesimistiškai, nenoriu sakyti, kad vaikai blogesni. Jie tiesiog yra kitokie, kitoks yra laikotarpis, ir mokykla turi prie to prisitaikyti.
Kitas niuansas – anksčiau pas mus mokėsi tik vaikai su klausos negalia, o dabar turime trečdalį vaikų, kurie turi ne tik klausos sutrikimą, bet ir kompleksinių negalių. Per dvidešimt metų keitėsi mokymo būdai, pagalba vaikams. Dabar su jais dirba didelis būrys specialistų: psichologas, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas, surdopedagogas, mokytojo padėjėjas. Bet mokinių mokymosi rezultatai prastesni nei anksčiau. Greičiausiai tai susiję su tuo, kad mokykloje mokosi vaikai su didesnėmis negaliomis.
Kokie pokyčiai įvyko KKNUC Jums esant direktore?
Pasikeitimų labai daug. Kai pradėjau dirbti direktore, sau iškėliau pirmutinį tikslą – aptverti mokyklos teritoriją nauja tvora. Tuo metu tvora buvo apgriuvusi, todėl po mokyklos teritoriją vaikščiodavo pašaliniai. Kaip tik tuo metu šalia mūsų buvo pradėta statyti „Maxima“. Mes labai nuogąstavome, bijojome, kad vaikai bėgs iš pamokų. Taigi sugalvojau: jei jau mums ta „Maxima“ pridarys tiek bėdos, reikia man ją pakalbinti ir pabandyti iš jų gauti bent naują tvorą. Pradėjau rašinėti raštus ir man pavyko – „Maxima“ sutiko mums pastatyti naują tvorą!
Kitas mano noras buvo įrengti naują biblioteką, kurioje mokiniai galėtų ne tik pasiimti vadovėlius ir knygas, bet ir skaityti, žaisti, leisti savo laisvalaikį, dirbti kompiuteriu. Taigi iš dalies buvusių dirbtuvių patalpų ir koridoriaus įsirengėme naują erdvią šviesią biblioteką-informacinį centrą.
Buvo ir daug kitų darbų – mokykla keitėsi, tapo jaukesnė ir labiau pritaikyta vaikų ugdymui.
Vėliau rengiau valstybės investicijų projektą, nes labai norėjau suremontuoti bendrabutį ir pagerinti mokinių gyvenimo sąlygas, kurios buvo labai apgailėtinos. Tačiau pirmiausia teko tvarkyti mokyklos stogą, fasadą, lauko inžinerinius tinklus, ir tik šiemet atėjo laikas renovuoti vieną miegamųjų aukštą. Taigi dabar turime šiuolaikiškai įrengtus vaikų gyvenamuosius kambarius, kuriuose jie gyvens po keturis. Prie kiekvieno kambario įrengta patalpa, kurioje yra naujutėlė dušo kabina ir kiti sanitariniai mazgai. Projektas tikrai dar bus tęsiamas kokius trejus ar ketverius metus. Planuojame renovuoti ir kitą bendrabučio aukštą, taip pat kieme esantį seną, apleistą pastatą paversti šiuolaikiniu, pritaikytu ugdymo reikmėms. Ateityje norėtume pasistatyti naują sporto salę ir lauko aikštyną, nes dabar vaikai sportuoja labai prastomis sąlygomis, mažoje salėje.
Noriu pabrėžti, kad dirbdama visus darbus jaučiu savo darbuotojų paramą ir palaikymą, turiu puikią vadybinę komandą. Direktorius vienas nieko nepadarytų, džiaugiuosi, kad kolektyvas yra toks šaunus.
Kaip pasikeitė ugdymas?
Laikui bėgant keitėsi mūsų mokykla. Anksčiau čia mokėsi neprigirdintys vaikai, vėliau tapome kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centru. Šiuo metu mokykloje mokosi daugiau kurčiųjų nei neprigirdinčiųjų mokinių, taip pat mokosi vaikai po kochlearinės implantacijos. Visi mokiniai labai skirtingi, visų poreikiai yra individualūs. Kadangi pasikeitė mūsų vaikai, daugiau atsirado kurčiųjų, mokytojai mokėsi gestų kalbos ir ją daugiau vartoja tiek ugdymo procese, tiek bendraudami su vaikais, jų tėvais. Anksčiau dominavo žodinis sutrikusios klausos vaikų ugdymo metodas, dabar daugiau dėmesio skiriame totaliajai komunikacijai ir dvikalbiam kurčiųjų ugdymui. Ugdymo procese didelę reikšmę įgavo informacinės technologijos, naudojama daugiau vaizdinių priemonių, kurios labai padeda mūsų vaikams suprasti mokomąją medžiagą. Leidžiami vadovėliai specialiųjų poreikių vaikams. Mokiniams teikiama kur kas didesnė specialioji pedagoginė ir psichologinė pagalba. Taigi daugybė ugdymo pasikeitimų, ir visi - į gerąją pusę.
Kokias problemas matote Lietuvos kurčiųjų švietimo ir ugdymo sistemoje?
Trūksta bendradarbiavimo tarp kurčiųjų ugdymo įstaigų, metodinio vadovavimo joms, galbūt tos veiklos koordinavimo. Visos mokyklos daro labai daug, stengiasi, kad būtų lengviau mokyti sutrikusios klausos vaikus ir vaikams būtų geriau suprantama mokymosi medžiaga, gamina įvairias priemones, bet nepakankamai dalijamės ta patirtimi. Dabar Lietuvos surdopedagogų asociacijos veikla stengiasi užkimšti šią spragą, bet tai yra visuomeninė organizacija ir didelių darbų ji negali nuveikti. Dar 2009 m. balandį mes organizavome tarptautinę konferenciją ,,Gestų kalba mokykloje: praeitis, dabartis ir vizija“, priėmėme rezoliuciją, kurią išsiuntėme Seimui, Švietimo ir mokslo ministerijai. Gavome atsakymą iš ministerijos apie būsimus darbus įgyvendinant rezoliuciją, tačiau viskas kol kas yra taip pat kaip ir 2009 m.
Lietuvoje nėra sistemos, kaip mokytojas, pradėjęs dirbti ar jau dirbantis su kurčiaisiais, galėtų išmokti lietuvių gestų kalbą. Turėtų būti kvalifikacijos tobulinimo programos pedagogams, pradėjusiems dirbti kurčiųjų ugdymo įstaigose, kad jie būtų supažindinami su surdopedagogikos ir surdopsichologijos pagrindais. Įgyti kokybišką surdopedagoginį išsilavinimą Lietuvoje taip pat sudėtinga. Gal reikėtų ir užsienio specialistų pagalbos? Niekas nevyksta ir dėl dvikalbio kurčiųjų ugdymo sampratos įgyvendinimo. Taigi problemų turime, bet problemos gyvenime yra tam, kad jas spręstume.
Papasakokite, ką, be darbų, dar veikiate gyvenime, kuo domitės?
Domiuosi modeliavimu ir siuvimu. Beveik visus rūbus pati sau siuvu, tik dabar nelabai turiu tam laiko. Labai mėgstu keliauti, kiekvienais metais stengiuosi kur nors toliau nuvažiuoti. Pastaruosius kelerius metus keliavau po salas: Tenerifę, Maltą, Kosą, Kretą. Daug šalių ir jose esančių kurčiųjų ugdymo įstaigų aplankiau per mūsų centro projektų veiklą. KKNUC bendradarbiauja su ugdymo įstaigomis užsienyje, taigi lankiausi Portugalijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje.
Kaip Lietuvos kurčiųjų ugdymo sistema atrodo kitų šalių kontekste?
Lietuva atrodo visai neblogai. Mūsų vaikai visada labai puikiai pasirodo kelionėse ir tarptautiniuose renginiuose. Jie labai nori važiuoti į išvykas, mielai bendrauja ir draugauja su vaikais iš užsienio. Mūsų mokiniai dažniausiai pasirodo šaunesni, geresni, aktyvesni. Jie labai gerai reprezentuoja Lietuvą ir Lietuvos kurčiuosius.
Kalbino Agnė KARVELYTĖ
 |
 |
| Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorė, Lietuvos surdopedagogų asociacijos vadovė Laimutė Gervinskienė. |
|
