Iki LKD 80-mečio šventės liko 121 diena !

Donatos Vilkaitės sėkmės istorija

 

Klaipėdietė Donata Vilkaitė jau penkeri metai sėkmingai dirba uostamiesčio prekybos centre „Rimi“. Ji mylima ne tik viso kolektyvo, vadovų, bet ir „Rimi“ klientų. Neretai tenka išgirsti apie kurčiųjų sunkumus ir problemas darbe, tačiau Donatą sunkumai užgrūdino ir sustiprino. „Pirkėjai kartais stokoja socialinio jautrumo, bijo bendrauti su kurčiuoju, tačiau manau, kad po truputį keičiu tokį požiūrį į teigiamą pusę. Tas labai svarbu ne tik man, bet ir visai kurčiųjų bendruomenei“, - savo mėgstamu darbu džiaugiasi Donata.

Donatą kalbina neetatinė „Akiračio“ korespondentė Kristina RIMKIENĖ. Viso pokalbio metu ji jautė stiprią merginos vidinę energiją, džiaugsmingą požiūrį į gyvenimą ir jos skleidžiamą žavesį. Pašnekovė pasakojo daug, įdomiai, emocingai. Tad siūlome susipažinti su dėmesio verta Donatos darbo istorija.

Darbo paieškos ir pradžia

Baigusi interjero apipavidalintojos specialybės mokslus Klaipėdos technologijų mokymo centre, Donata vienus metus praleido tėvų namuose, kol kartu su drauge nusprendė ieškotis darbo. Kreiptis į įmones, kuriose jau dirba kurtieji, ji nenorėjo, todėl paprašė buvusios mokytojos U. Petraitienės paskambinti į „Rimi“ prekybos centrą ir pasidomėti, kokios galimybės įsidarbinti. Mokytoja paskambino ir susitarė, kad merginos jau kitą dieną pradės dirbti. Donata vis pabrėžia, kad  iki šiol jaučia dėkingumą mokytojai už tą paslaugą.

Pradžia nebuvo lengva. Atrodo, kai negirdi, tai nežinai, kaip dera elgtis, kur kreiptis, ką daryti. Tačiau centro vadovė drąsino ir net pasiūlė padirbėti kasoje.

 

Pirmoji patirtis

Naktį prieš pirmąją darbo dieną mergina negalėjo užmigti. Nedavė ramybės klausimai: ar galės susitvarkyti, ar pajėgs dirbti savarankiškai. Pradėjusi darbą kasoje taip stengėsi susikaupti ir susikoncentruoti į darbą, kad net nesisveikino su klientais. Dienos pabaigoje jautė tokį didžiulį nuovargį ir stresą, kad net nebenorėjo daugiau ten dirbti. Kadangi sulaukė direktorės palaikymo ir buvo pasirašiusi trijų mėnesių darbo sutartį, nebebuvo kelio atgal - teko sukaupus jėgas bei drąsą, eiti į priekį ir išmokti vis daugiau. Ne tik dirbti kasoje, bet ir sveikintis bei bendrauti su klientais.  O buvo tokių, kurių pirmoji reakcija į kurčiąją kasininkę buvo neigiama: „Kaip gali dirbti nieko negirdintis žmogus?“, „Kaip jo paklausti?“, „Kokia čia nesąmonė?“ Donata prisipažįsta, kad buvo momentų, kai jausdavo baimę, nerimą, blogos žmonių emocijos slėgė. Tačiau visada užstodavo kolegos, kiti klientai. Praėjus pirmajam mėnesiui, tapo lengviau – išmoko mažiau reaguoti, vis geriau dirbo savo darbą. Mergina juokiasi: taip stengėsi kuo stropiau dirbti, kad net naktimis sapnuodavo, kaip skenuoja prekes ir įveda jų kodus.

 

Klientų dėmesys

Praėjus metams, Donata kolektyve liko viena kurčioji – draugė nutarė išeiti iš darbo. Tačiau prisipažįsta, kad liūdėti netenka – gauna daug dėmesio ir bendravimo ne tik iš kolegų, bet ir iš klientų. Pirkėjų dėmesys kartais net vargina: jie bando bendrauti, pralinksminti, ypač nustebina tie, kurie parodo išmoktus gestus „ačiū“, „kaip gyveni?“ Tai labai džiugina – jaučiama pagarba jos gimtajai gestų kalbai. „Kartais smagu viešėti pas tėvus tėviškėje Telšiuose vien todėl, kad čia esu niekam nepažįstama paprasta mergina, galiu pailsėti nuo dėmesio, nes kartais jaučiuosi kaip kokia kino žvaigždė“, – juokiasi mergina. Anot Donatos, pasitaiko net tokių pirkėjų, kurie nustemba perskaitę užrašą prie kasos, kad juos aptarnaujanti kasininkė kurčia – kaipgi, juk viską gerai supranta, paduoda ko paprašo, ir tikslinasi, ar tikrai tikrai negirdi? Kitiems įdomu, ar aiškiai juos galima suprasti iš lūpų, parašo ant lapelio, norėdami daugiau pabendrauti, susipažinti, prašo jos asmeninių kontaktų, nors pagal prekybos centro taisykles taip elgtis draudžiama. Kartais sulaukia ir kvietimų draugauti per feisbuką, bet stengiasi į juos nekreipti dėmesio.

 

Į klausimus, kaip ji, būdama kurčia, geba dirbti tokį darbą, dažniausiai atsako: „Turiu sveikas kojas, rankas ir galvą!“

 

Klientai ją lepina ir dovanomis: gauna šokoladukų, saldainių, gėlių beveik kiekvieną savo darbo dieną. Donata prašo nieko nenešti ir nedovanoti, bet žmonės vis tiek jai teikia malonių siurprizų. Net kolegos kartais stebisi tokiu klientų dėmesiu, tačiau mielai pasivaišina, kai Donata pasidalija skanumynais. Per šventes grįždama namo kartais net parsiveža dideles gėlių puokštes.

 

Patyrusi kasininkė

„Penkerių metų darbo patirtis, įgytos žinios ir pasitikėjimas savimi – tokios mano kaip profesionalios kasininkės savybės yra šiandien“, – teigia Donata. Jai įdomu viskas, kas nauja, kur gali dar tobulėti. Aišku, yra tokių vietų centre, kur dirbti nelabai būtų patogu ar smagu, pvz., informacijos skyriuje. Čia reikia tiesiogiai bendrauti su klientais, o tai jau sukelia diskomfortą, juo labiau kad ne visi tolerantiškai reaguoja. Neigiamai reaguoja dažniausiai garbaus amžiaus pirkėjai, bet svarbiausia, kad tokių nėra daug. Donatą visada palaiko ir užstoja kiti klientai. Dirbant kasoje per dieną dažniausiai aptarnauja apie 700 klientų, su kuriais reikia pasisveikinti, skirti dėmesio. Todėl nenuostabu, kad grįžus namo dažniausiai jai norisi tik kristi į lovą, o apie bendravimą net pagalvoti nesinori. Tikina taip gerai pažįstanti savo klientus, kad net žino, kas ką mėgsta, kokias cigaretes ar loterijos bilietus paduoti. Kartais būna, kad dirbant kelioms kasoms klientai stoja į ilgesnę eilutę, norėdami būti aptarnauti būtent Donatos. Pasak pašnekovės, tai malonu, bet tikrai norėtųsi mažesnio krūvio.

 

 

Kolegų požiūris į kurčiuosius

Kartais tenka susidurti su kolegų stereotipiniu mąstymu, kad visi kurtieji geba taip dirbti kaip Donata. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus yra asmenybė, nesvarbu, ar jis girdi, ar ne. Kai buvo priimti kiti kurtieji, Donatai tekdavo tai priminti kolegoms. Mat jie stebėdavosi, kodėl ji greitai gaudosi situacijose ir žino, ką turi daryti, o kitiems reikia kelis kartus kartoti ar aiškinti.

Kolektyve mergina yra mylima, gerbiama, norima su ja bendrauti. Tačiau žmonės keičiasi, mažai kas likę iš senojo, pirmaisiais darbo metais buvusio kolektyvo, kuris net mokėsi gestų kalbos, kad galėtų geriau su ja susikalbėti. Dabartiniai kolegos draugiški, bet gestų kalba nesidomi, dažniausiai bendrauja iš lūpų arba parašo raštu. Naujieji darbuotojai būna šokiruoti, jog Donata yra kurčia, o dar labiau nustemba sužinoję, kad ji dirba bene ilgiausiai už visus. Šiuo metu dirba jau ketvirtoji vadovė ir su visais ji sutarė puikiai. Į klausimus, kaip ji, būdama kurčia, geba dirbti tokį darbą, dažniausiai atsako: „Turiu sveikas kojas, rankas ir galvą!“

 

Donatos pamąstymai

Šiame darbe ji planavo dirbti tik trejus metus, tačiau, savo pačios nuostabai, jau gali pasigirti penkerių metų darbo stažu. Nors pradžioje buvo daug baimių ir streso, dabar dirba profesionaliai ir užtikrintai, gali padėti ir patarti kitiems. „Maniau, kad aptarnauju didžiausią skaičių, aplenkdama girdinčius kolegas, tačiau žinau, jog kituose miestuose yra sparčiau už mane dirbančių girdinčių kolegų. Vadinasi, dar yra kur tobulėti. Įrodžiau, kad kurtieji gali dirbti kasoje ne ką blogiau nei girdintieji“, – džiaugiasi mergina. Pavyzdžiui, Estijoje yra parduotuvių, kur visose kasose dirba kurtieji, o girdintys klientai į tai reaguoja kaip į savaime suprantamą dalyką. „Mūsų pirkėjai kartais stokoja socialinio jautrumo, bijo bendrauti su kurčiu žmogumi, tačiau manau, kad po truputį keičiu tokį požiūrį į teigiamą pusę. Tas labai svarbu ne tik man, bet ir visai kurčiųjų bendruomenei. Svarbias pamokas gaunu ir aš pati – mokausi valdyti emocijas, elgtis taktiškai su klientais, nors ne visada to norisi, kai reikia apsiginti, išsakyti nuomonę“, – savo išgyvenimais dalijasi pašnekovė.

Tai, ką turi dabar, Donata labai vertina ir džiaugiasi. Jos gyvenimo kelyje pasitaikė daugybė žmonių, kurie turėjo tam įtakos. Patys ypatingiausi ir svarbiausi – jos tėveliai, kurie daug dėmesio skyrė jos, kaip asmenybės, ugdymui. U. Petraitienė – tas žmogus, padėjęs rasti dabartinį darbą, jei ne jos pokalbis su direktore, vargu ar ji dabar dirbtų šiame centre. Na, o pirmoji  „Rimi“ centro vadovė Jolanta Juršėnienė verta pagarbos už tai, kad nepabūgo priimti į darbą kurčio žmogaus ir nuolat skatino nebijoti iššūkių ir juos įveikti.

Per penkerius darbo metus sukaupta didelė patirtis, tačiau noras tobulėti skatina kurti naujus planus, nes norisi naujų potyrių, išbandymų. Kurtieji draugai stebisi, kaip ji gali dirbti tokį darbą, bet Donata drąsiai gali atsakyti, kad ji GALI, ir nėra jokio komplekso ar apribojimo dėl to, kad tu negirdi. Merginai būtų įdomu ir smalsu išbandyti save ir kitose veiklose, galbūt tokiose, kur mažiau reikia bendrauti su klientais.

 Linkime sulaukti sėkmės bei įvertinimo tolesnėje veikloje ir nebijoti planuoti, svajoti!

 

„Akiračio“ inf.

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]