|
Sauliui Matačinskui Vilnius tapo lemtingu miestu – čia jis ne tik gyvena, dirba, bet ir sukūrė šeimą. Kiekvieną darbo dieną, dar prieš aštuonias ryto, jis atvažiuoja prie šviesaus įmonės pastato Kauno gatvėje. Pasikeitęs rūbus, iš darbo nesitraukia iki pat pavakarių, kai galima atsipūsti, pasiruošti sekančios dienos užduotims ir darbams.
Šviesus, erdvus, trisdešimt antruoju numeriu pažymėtas, kelių pastatų UAB“Vikada“ kompleksas buvo pirmoji Sauliaus darbovietė. Baigęs Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras) įsidarbino metalo dirbinių ceche elektromonteriu. Gabų, imlų vaikiną cecho vadovai vertino už pareigingumą, darbštumą. Draugiškas kolektyvas, o svarbiausiai sėkmingas pirmojo darbo „krikštas“ skatino paprastą, žmogišką Sauliaus norą eiti pirmyn, būti naudingam. Veiklus jaunuolis nedvejodamas įsijungė į LKD Vilniaus teritorinės valdybos Kultūros namų veiklą, sportavo, dalyvavo meno saviveikloje.
Mėgstamą darbą teko pakeisti
Daugelio sostinės kurčiųjų gyvenimas tuomet tarsi apie ašį sukosi įmoneje, kuri turėjo net du bendrabučius – penkiaaukštį viengungių ir devynių aukštų šeimyninį. Veikė penki dideli gamybos cechai, dirbo daug jaunimo. Kaip ir daugeliui įmonėje dirbusių žmonių, penkerius metus elektromonterio darbas Sauliui buvo ramaus, užtikrinto gerbūvio garantas. Netrukus visoje šalyje prasidėjo ekonominės permainos. Po nepriklausomybės, vis labiau įsigalint rinkos ekonomikai, pradėjo trūkinėti kooperacijos ryšiai, visuose cechuose sumažėjo užsakymų, nebeliko darbo. Jaunimo tarpe ypač pamėgti populiarūs metalo dirbinių, avalynės ir elektrotechnikos gaminių cechai buvo uždaryti. Vieni skubėjo užsiregistruoti darbo biržoje, kitiems darbo paieškose padėjo ir tarpininkavo kurčiųjų draugijos darbuotojai. Saulius darbą susirado savarankiškai, įsidarbino AB“MBR“ konditerinių gaminių kepėju.
Gimė Trakuose, augo Vievyje
Gyvenimas neklausia, patinka atsiųstas likimo posūkis ar nepatinka. Jis įrašo mūsų biografijose neištrinamus įvykius, faktus. Saulius gimė Trakų mieste. Tėvas dirbo statybinių medžiagų operatoriumi, mama – statybinių blokų formuotoja. Šeimoje augo keturi vaikai, Saulius buvo vyriausias vaikas. Netrukus šeima persikėlė gyventi į Vievį. Mylintys ir sunkiai dirbantys tėvai išgyveno daug bemiegių nakčių dėl vaikų sveikatos. Saulius keliskart persirgo plaučių uždegimu, jaunesnieji vaikai irgi neišvengė virusinių susirgimų.
Nors vaikai turėjo rūpestingus, jautrius jų poreikiams tėvus, netikėtai į šeimos gyvenimą įsisuko likimo skersvėjis – atsėlino nelaimė. Penkiametis Saulius ir metais jaunesnė sesutė Rasa užtiko buteliuką su vaistais. Saldoko skonio tabletes jie suvalgė, apsinuodijo ir buvo nuvežti į ligoninę. Saulius atsigavo, gimė tarsi antrąkart, o sesutė Rasa mirė – medikai jai nieko nebegalėjo padėti.
Suėjus mokykliniam amžiui, mama sūnų nuvedė į Vievio pradinę mokyklą. Baigiant pirmąją klasę, pavasarį Sauliui stipriai nusilpo klausa. Tėvams vėl prasidėjo rūpesčių ir nerimo dienos, nes mokyklos administracija tolimesniam ugdymui paragino vaiką vežti į specialią mokyklą.
Specialioji mokykla – Kaune
Kai kitąmet rugsėjis spalvino medžius, mama Saulių atvežė į Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą (dabar Kauno apskrities kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras). Iš pradžių jis su įdomumu žiūrėjo kur mokysis, kur gyvens, tačiau pasilikti nenorėjo. Berniuką glumino savita mokyklos aura, daugybė įvairaus amžiaus vaikų tarpusavyje bendravo gestais. Ilgainiui jis apsiprato, išmoko gestų kalbą, prasiplėtė pomėgių erdvė, atsirado daug naujų draugų. Pamėgo popamokinę veiklą, lankė krepšinio, plaukimo būrelius. Greta diferencijuotos mokymo programos buvo individualiai lavinami klausos likučiai, mokoma kalbos tarties. Jis mielai prisidėdavo prie šventinių mokyklos renginių, koncertuose be gestų kalbos imituodavo populiarias užsienietiškas estrados dainas. Savaitgaliais ir mokyklinių atostogų metu, grįžęs į namus, daug laiko praleisdavo prie tėvo magnetofono – atsisėdęs arčiau pasinerdavo į svaiginamas muzikos gelmes. Tėvas, pastebėjęs didelį sūnaus pomėgį muzikai, šešioliktojo gimtadienio proga nupirko ir padovanojo japonišką magnetofoną. Miela dovana priartino muzikos pasaulį, turtino emociškai. Vėliau išvykus gyventi į sostinę padėjo atrasti kitą pomėgį, užsiėmimą. Baigęs mokyklą, nusprendė gyventi savarankiškai ir profesiją įsigyti darbo vietoje, įsidarbino Vilniuje, UAB „Vikada“ elektromonteriu.
Sportas, meno saviveikla, šeima
Kiekviena diena lyg naujos viltys, kurios „sutirpsta“ arba išsipildo. Atvykęs gyventi į sostinę Saulius nenusivylė. Rado darbą, darnų kolektyvą, bendrabutį. Laisvalaikiu po darbo lankė krepšinio treniruotes, dalyvavo varžybose. Vėliau „susirgo“ futbolo liga. Sulaukęs dvidešimt šešerių patyrė sportinę traumą – susilaužė koją. Krepšinį, futbolą ir toliau mėgo, tiesa, jau kaip žiūrovas.
Į Vilnių Saulius atsivežė ir tėvo dovanotą magnetofoną. Iš pradžių populiarių muzikos kūrinių klausėsi savo malonumui, tačiau netrukus daugeliui neprigirdinčio vaikino pomėgis tapo vieša paslaptis. Tuometė LKD Vilniaus teritorinės valdybos kultūros namų direktorė G.Sabukienė pakvietė prisidėti prie saviveiklininkų būrio, pasiūlė lankyti imitacinių dainų būrelį.
Sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Vaikinas repetuodavo ne tik salėje, bet papildomai gestų raišką, judesių plastiką tobulino ir namuose. Geras apšvietimas, gražūs sceniniai rūbai, įdomios dainos sukeldavo žiūrovų ovacijas.
Straipsnio autorė yra stebėjusi ne vieną šventinį koncertą ir prisimena, kad Saulius scenoje ne tik perteikdavo dainos turinį, bet ir jas atlikdavo labai išraiškingai. Ypač kai atlikdavo solinius numerius. Nuoširdžiai, įtaigiai imituotos dainos žiūrovams ir klausytojams dovanodavo daug teigiamų emocijų.
Ilgainiui Saulius scenoje pasirodydavo vis rečiau. Susilpnėjo klausa, liga padiktavo savo taisykles ir kultūros namų sceną teko palikti. Grįžo dirbti į UAB“Vikada“, įsidarbino ūkio skyriuje darbininku.
2003 m. sukūrė šeimą. Žmona Egita taip pat dirba UAB „Vikada“ – siuvėja. Netoli nuo namų esanti bendra jų darbovietė palengvina mažojo, vienturčio sūnaus Kajaus priežiūrą.
Darbas „suvalgo“ laisvalaikį
Daugiabutyje, kuriame gyvena šeima, Saulius yra namo bendrijos tarybos narys. Neretai, priėmus nutarimus, grupei nepatenkintų gyventojų papildomai reikia aiškinti aplinkos, namo ūkio tvarkymo būtinumą ir naudą. Pasidžiaugti yra kuo: sumažėjo nedrausmingų, įsiskolinusių už komunalinius mokesčius gyventojų. Pasiekta vieninga bendrijos tarybos narių ir gyventojų nuomonė šiemet džiugins nauju namo stogu. Daugelis kurčiųjų bendrijos narių žino Sauliaus gebėjimą atlikti elektriko, būsto patalpų remonto darbus. Paprašytas, jeigu gali, visada padeda.
Kai Sauliaus paklausiau, kaip ir kur praleidžia laisvalaikį, atsakė, kad žiemą dažniausiai su šeima, artimaisiais, draugais. Pavasarį iki pat rudens atsiranda daug įvairių sezoninių darbų. Dažnai važiuoja pas solidaus amžiaus žmonos mamą į Molėtus, taip pat pas savo mamą į Vievį padėti nudirbti įvairius ūkio darbus. Tuomet šeimai ypač praverčia automobilis, kurį Saulius vairuoja nuo 1994 metų.
Kiekviena diena atneša vis kitokius rūpesčius. Dienos baigiasi, bet darbai sukasi nauja pradžia.
Vanda VAITKUTĖ
 |
|
| UAB“Vikada“ darbuotojas Saulius Matačinskas. |
|