|
Iš Vilkaviškio kilusi Brigita Dabrilaitė Kauno darbuotojų profesinio rengimo centre dailiųjų tekstilės dirbinių gamintojos specialybės šį rudenį mokysis jau antrame kurse. Su mergina susitikau Vilkaviškio kurčiųjų pirminės organizacijos užimtumo būrelio patalpose. Pirmiausia kartu pasidžiaugėme jos sportiniais medaliais ir apdovanojimais. Brigita apgailestavo, kad sportuoti nebeliko laiko, laisvalaikio beveik nėra. Turėdama sunkią klausos negalią ir norėdama lygiuotis su visais, ji turi daug mokytis.
„Šaunuolė ji mano“, - teigia Brigitos mama ir prisimena gyvenimo universitetus. Tuos, kurie jau praeity, ir tuos, kuriuos atkaklumo nestokodamos abi tebelanko...
Motinos prisiminimai
Brigita gimė Vilkaviškyje, girdinčių tėvų šeimoje.
„Kai viską mintyse sudėliojau, tai suvokiau, kad dukros klausa pradėjo prastėti po persirgto gripo, kai Brigitai buvo 10 mėnesių. Man ji buvo jau pradėjusi sakyti „mama“. Be to, mes tada gyvenome pas tėvus antrame namo aukšte, ir ji visada išgirsdavo, kai pareidavau namo. Kad dukra negirdi, mums patvirtino specialistai Kaune, kai jai buvo pusantrų metukų. Po tyrimų paaiškėjo, kad praktiškai klausos jau nelikę...
Medikai paaiškino, kad jei po to gripo būtų tirtas dukros akių dugnas, tai po ligos, per mėnesį, dar buvę įmanoma išgydyti pažeistą klausos nervą. Mes dar nepraradome vilties. Siuntėmės vaistus iš Vokietijos, Vilniuje ieškojome specialistų, kurie juos galėtų suleisti už ausyčių. Tačiau pavėluotas gydymas nepadėjo“, - širdį draskančiais prisiminimais dalijosi mama.
Dėl mergaitės negalios motinai teko atsisakyti darbo. Vilkaviškyje nebuvo specialaus darželio, nebuvo kvalifikuoto logopedo, Brigita neturėjo galimybės lavintis, bendrauti su vaikais. „Širdis neleido, kad dukra liktų be išsilavinimo. Žinių lavinimui reikėjo kuo greičiau. Medikai mums rekomendavo Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos ir ugdymo centrą „Lingua“. Nors važinėti iš Vilkaviškio mums dideli atstumai, tačiau tai buvo vienintelė išeitis ir viltis.
Šioje įstaigoje dirbo psichologas, kurio ypač reikėjo kurčiųjų tėvams. Mus mokė, kaip reikia bendrauti su savo negirdinčiais vaikais. Pavyzdžiui, kad mažametis geriau sutelktų dėmesį į savo mamą, ji turi bendraudama jam šypsotis. Įsivaizduokit, ir po šiai dienai taip darau.
Mokykloje išmokau gestų kalbą, įgijau logopedijos žinių, nes per visus užsiėmimus būdavau su Brigita kartu. Mokiausi tarti taisyklingai kiekvieną raidę, kad namie galėčiau mokyti dukrą, atlikti mums skirtas užduotis. Jai turėjau išaiškinti visas kūno, judesio padėtis, kad raides ji tartų taisyklingai, aiškiai“, - atvirai problemas dėstė motina.
Abi ėjusios didžiuosius gyvenimo universitetus liko ištikimos devizui „Nepalūžti!“ Mama, patyrusi daug neteisybės, diskriminacijos visuomenėje, sako, kad neįgalus žmogus yra nuvertintas, todėl belieka pačiam kovoti už save. „Į tokius kaip mes su nuostaba žiūrima. Kiek daug patyčių maža dukra kieme patirdavo! Einant gatve ir kalbantis gestais, mus lydi „dėmesys“ ar pirštų rodymas. Tokiems tenka tėkšti: „Ko nori?!“ Dukra energinga, nes jai visada reikėjo kovoti už išlikimą. Ji niekada nesigėdijo savo negalios, į parduotuves apsipirkti eidavo ir viena. Gyvenimas ją grūdino“, - teigė mama.
Daug vargo patyrusi motina akivaizdžiai susiduria su neteisybe ir mato, kad nėra valstybės institucijų, kurios visapusiškai suprastų kurčio žmogaus padėtį ir sugebėtų apginti jo interesus. Paprastas, akis badantis pavyzdys: kurtiesiems daug metų reikia įrodinėti, kad titrai per televiziją jiems yra būtinybė.
Dešimt metų tarp bendro likimo draugų ir nauji ieškojimai
Aštuonerių metų Brigita pradėjo lankyti Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų internatinę mokyklą (dabartinį KKNUC) . Motina pasakoja, kad leisti į mokyklą truputį delsė, nes buvo labai gaila tokią mažą palikti visą
savaitę internate.
Mergina gerų žodžių negaili mokytojai Sofijai Liorančienei, auklėtojai Vidai Sinkevičienei, kurios labai kantriai mokė ir lavino kalbą.
„Auklėtoja padėdavo ruošti ir pamokas. Ji man kaip geroji močiutė... Dabar suprantu, kad ji tik gero norėdama kartais priekaištaudavo ir bardavo, jog man turi būt gėda, kad pabėgau iš pamokų, neatlikau namų darbų. Visko buvo: kartais nenorėdavau eiti į pamokas...“ – atvira buvo ir Brigita. Tačiau labai patiko dailės, kūno kultūros, siuvimo technologijos ir gestų kalbos pamokos. Už sporto pasiekimus ji turi 11 medalių ir diplomų. Pirmiausia susidomėjo bėgimu ir krepšiniu. Paskui žaidė badmintoną, stalo tenisą, plaukiojo. Krepšinio aikštelėje apie septynerius metus ją treniravo dabartinis Lietuvos kurčiųjų merginų rinktinės vyriausiasis treneris Remigijus Balaišis. „Mums buvo griežtas, bet geras. Kartais bausdavo už pavėlavimus...“ – prisiminimais dalijosi ji.
KKNUC ji baigė 10 klasių. Dabartinę mokymosi įstaigą jai rekomendavo mokytojai. Dar liko čia mokytis dveji metai. Įskaitas ji laiko raštu. Mokosi kartu su girdinčiaisiais, kurse yra ir 7 jos likimo draugai. Jai patinka visi praktikos darbai. Teko matyti jos dailiai suvertas seges iš karoliukų, rištas verbas iš sausų žolynų. Ji kruopšti, jaučia spalvas. O svarbiausia - dirbdama turi užsispyrimo. Lanko ir floristikos būrelį. Į Vilkaviškio kurčiųjų pirminės organizacijos rankdarbių būrelio užsiėmimus ateina retai, bet visada su savais darbais dalyvauja parodose, mokydamasi Kaune, palaiko ryšį su savo krašto bendro likimo draugais.
Bendravimo priemonės
Brigita, kaip ir mes visi kurtieji, džiaugiasi techninėmis reabilitacijos priemonėmis, padedančiomis jaustis geriau. Bendraudama ji naudojasi mobiliuoju telefonu, kompiuteriu. Tačiau su klausos aparatu ji girdi tik triukšmą. Kaip tvirtina medikai, jos kurtumas didžiausio laipsnio. Kai sukako 11metų, tėvai nupirko skaitmeninį klausos aparatą. „Plačiai išreklamuotas 3000 litų kainavęs klausos aparatas teigiamų rezultatų nedavė. Klausos likučiai ypač maži, o pagaminti plastmasiniai įdėklai ausiai nekokybiški, nuolat „švilpia“, blogina girdėjimą“, – problemomis dalijosi Brigitos mama.
Su šia aktualia problema susiduriame beveik kiekvienas nešiojantis klausos aparatą. Pasiteiravus klausos reabilitacijos centre UAB „Surdotechnika“ buvo paaiškinta, kad ausies landa nuolat keičiasi, įdėklą reikia keisti kas vieni metai (individualaus ausies įdėklo užsakymo kaina 100 litų). Tuo atveju, jei jo garantija vieni metai, tai išties mažas plastmasės gabaliukas mums tampa aukso vertės, nes dauguma kurčiųjų į „Surdotechnikos“ centrus, kur individualiai užsakomi įdėklai, atvyksta iš tolimų Lietuvos vietovių, o kelionės išlaidos irgi nemažos.
Kasdienybė ir ateities planai
Brigitą kalbinant jau tirpte tirpo vasaros atostogos... Per jas ji stengėsi pailsėti ir atgauti jėgas naujiems mokslo metams, padėdavo buityje mamai. Neužmirštami vasaros rytai su seneliu prie ežero. Merginai patikdavo žvejoti, nors keltis tekdavo ankstų rytą. Užburdavo paslaptinga, jėgų teikianti ryto gaiva, perlais saulės spinduliuose spindinti rasa ir ramybė. Mieli prisiminimai liks ilgam...
Brigita su mama teigia, kad nedrąsu planuoti ateitį, sieti ją su gimtine. Žinant, kaip sunku įsidarbinti žmogui su klausos negalia, intuicija nieko nežada. Tačiau Brigita visada besišypsanti ir energinga. Jos artimiausiuose planuose dar dveji kupini ryžto mokslo metai. Pamažu ateina toks metas, kai pradedi pasitikėti savimi, žinai, ko nori.
Aldona Gema Stankevičienė– Macionytė
 |
 |
| Brigita Dabrilaitė Kauno darbuotojų profesinio rengimo centre dailiųjų tekstilės dirbinių gamintojos specialybės mokosi jau antrame kurse. Ji apgailestauja, kad sportuoti nebeliko laiko, nes norėdama lygiuotis su visais, ji turi daug mokytis. |
 |
| Brigita su mama dar ateities neplanuoja, nes merginos laukia dar dveji kupini ryžto mokslo metai. |
|
