Naujienos

Aušros Murauskienės atėjimas prieš dešimt metų į Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinį profesinio mokymo centrą siejamas su pirmąja intelektualia sala mokykloje. Teksto rinkėjų ir maketuotojų profesija, kurios moko vyresnioji profesijos mokytoja, laikoma prestižine Šilo gatvės centre. Nemažam būriui kurčiųjų ji tapo tramplinu į aukštąsias studijas.

Centro direktorius E. Endrijaitis ponią Aušrą „surado“ Vilniaus darbo biržoje. Ji vedė kompiuterinio raštingumo kursus persikvalifikuojantiems bedarbiams. Vadovas įkalbėjo parengti teksto rinkėjų ir maketuotojų mokymo programą kurtiesiems. A. Murauskienė susidomėjo, atėjo į centrą ir pasinėrė į veiklas. Pagal šią dabar atnaujintą programą jau mokosi devinta mokinių laida. Ji pati per tą laiką kaip grupės vadovė spėjo į gyvenimą išleisti tris absolventų laidas.

Mokytoja džiaugiasi, kad įgiję tekstų rinkėjo ir maketuotojo specialybę sėkmingai įsidarbino Andrius Šanko ir Tomas Mineikis leidykloje „Kronta“, Robertas Bartkevičius - Alytaus spaustuvėje, Olga Lukošienė - Mokslo ir enciklopedijų leidykloje, Inga Minkevičienė - Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centre, Loreta Lazauskaitė - Surdologijos centre, Vidas Stropus - Seimo leidykloje ir kt.

Abejones atrėmė rezultatais

Daugelis abejojo profesijos perspektyva. Koks čia teksto rinkimas kompiuteriu, jei kurtieji kas antrame žodyje privelia klaidų, - ranka mojo skeptikai. Bet Lietuvos kurčiųjų draugiją, dovanojusią mokyklai kompiuterių, netrukus ėmė pasiekti žinios apie teksto rinkėjų rekordus. Kuo greičiau judėjo kurčiųjų pirštai, kuo liko mažiau klaidų tekstuose, tuo tylesnės buvo kalbos apie šią profesiją, kol galų gale visai liovėsi. Tik ilgėjo sąrašas, norinčiųjų mokytis šio amato.

Gestų kalba mokytojos akimis: „už“ ir „prieš“

Mokytoja prisimena, kad iš pradžių aiškindama naują medžiagą turėjo kliautis neprigirdinčios mokinės vertimu. Vėliau su nerimu žiūrėjo į mokinių akis – ar suprato? Nemažai vandens nutekėjo nuo to laiko. A. Murauskienė nuo pat pradžių nepasidavė stereotipams: kurtieji tokie, anokie. Visada vadovavosi savo galva ir prie kiekvieno mokinio ėjo vis kitaip. Taip, kaip reikėjo jam. Pvz., kai tarp mokinių atsirado sergančiųjų cerebraliniu paralyžiumi, mokytoja pastebėjo, kad jiems sunku konspektuoti. Nuo tada ėmė ruošti dar daugiau dalomosios medžiagos. Dabar šios specialybės mokosi kelios jaunos mamytės, todėl tenka derintis prie jų laisvesnio grafiko. Pašnekovė pokyčių nebijo. Reaguoja greitai, stengiasi naujomis sąlygomis sukurti palankiausią darbui aplinką.

Jau visai neprastai kalba gestais, jaunuoliams teikdama daug džiaugsmo. Pati pedagogė tvirtina, kad kurčiųjų noras užsidaryti gestų kalbos pasaulyje ima kelti nerimą. Štai iš praktikos vietų pasiekia ir tokios žinios: kviečiami kavos ar arbatos puodelio praktikantai atsisako. „Žinote, kodėl? Jie nenori bendrauti su girdinčiaisiais. Dar gerai, kad šeimininkai nežino tikrosios atsisakymo priežasties – mirtinai įsižeistų,“ – jaudinasi ponia Aušra.

„Aš suprantu, kad mes, pasirinkusieji darbą su kurčiaisiais, turime taikytis prie jų poreikių ir galimybių. Bet mokyklą jie anksčiau ar vėliau paliks. Ir ką, visuomet ignoruos girdinčiuosius?“ - išgyvena pašnekovė.

Kad lietuviškas žodis nelabai priimtinas, mokytoja pastebi beveik kiekvieną pamoką: iš specialybės vadovėlių kurtieji mokosi nenoriai. Kaip ji besistengė, ko per tuos metus nebandė, taip ir liko tarpininke tarp spausdinto žodžio ir kurčiojo. Dabar susitaikė. Ir mažais žingsneliais kartu su savo mokiniais iriasi į priekį tuo būdu, kaip jie įpratę iki mokymosi centre. Vyksta į praktikos vietas, būna abiejų pusių konsultante, jei pasitaiko nesusikalbėjimo tarp darbdavių ir praktikantų. Ir vis dėlto mano esanti atsakinga įspėti dėl įsitvirtinančių ydingų nuostatų.

Ugdo kantrybę ir pagarbą darbui

Sakoma, kad nėra skrupulingesnio žmogaus mokykloje už A. Murauskienę. Štai todėl, matyt, ir paskirta atestacinės komisijos sekretore. Poniai Aušrai taip pat ne tas pats, ar mokinio sutvarkytas dokumentas atitinka standarto reikalavimus, ar ne per daug tarpų tarp žodžių, ar taisyklingai pradėta rašyti iš naujos eilutės. Savo ugdytiniams ji kartoja ir kartoja: „Nerūpestingai surinktas raštas – „persišviečia“. Matosi netvarka tarsi mazgai išvirkščiojoje siuvinio pusėje. O juk nė vienas save gerbiantis siuvėjas neatiduoda užsakovui nesutvarkyto drabužio.“ Taip profesijos mokytoja skiepija pagarbą atliekamam darbui ir puoselėja kruopštumą. Per savo pirmąjį dešimtmetį centre ji jau spėjo pastebėti, kad jauni žmonės nuolat skuba ir pristinga laiko užbaigti darbą pilnai.

Teksto rinkėjo profesiją pakeitė nauja

Nuo pernai centre teksto rinkėjų ir maketuotojų profesiją pakeitė nauja – leidybos darbuotojų profesija. Šiųmečiai antrakursiai ir trečiakursiai yra paskutiniai, besimokantys pagal senąją programą. Tai viena iš penkių struktūrinių fondų projekto, kuriame aktyviai dalyvavo ir pašnekovė, lėšomis parengtų profesijos programų. Šio darbo ji ėmėsi kolegialiai, kadangi šios profesijos dabar moko trys kūrybingos mokytojos. Viena kitą šauniai papildančia trijule džiaugiasi ir remiasi centro administracija.

Naujos specialybės link eita labai praktiškai. Mokytoja palaiko ryšį su buvusiais mokiniais. Nuolat su jais tariasi, kokiais dalykais reikėtų papildyti programą, kokių žinių trūksta jų darbe. Tad pasikalbėjus su biuruose dirbančiais subrendo poreikis išmokyti rengti raštus, spaustuvėse ir leidyklose – mokėti apdoroti grafinius vaizdus. Dėl pačių kurčiųjų gerovės įtraukti skaičiuoklės pagrindai, kad, primityviai kalbant, niekas gyvenime lengvai neapskaičiuotų. Taip pat centre mokiniai mokomi kompozicijos ir maketavimo pagrindų. Pastarieji dalykai ir yra A. Murauskienės dėstomi dalykai. Sako, mokiniams malonu savo rankomis sukurti atviruko, vizitinės kortelės ar kvietimo maketą. Pvz., užuot vadinę draugus į gimtadienio vakarėlį žodžiu, mokytojos paskatinti mokiniai patys parengia firminį kvietimą. Aukštesniuose kursuose modeliuojami didesnės apimties leidiniai: lankstinukai, kalendoriai. Tad ankstesnė siaura teksto rinkėjų kompiuteriais specializacija išsirutuliavo iki centro teikiamų galimybių dirbti maketuotojais, jaunesniaisiais biuro darbuotojais ir pan.

Mėgsta mokytis ir mokyti naujų dalykų

Pagal profesiją ponia Aušra yra matematikė. Kompiuterinio darbo pagrindų mokėsi savarankiškai bei lankė kursus, nes šios protingos mašinos į mūsų gyvenimus atėjo vėliau, nei baigėsi jos studijos. Tiksliau būtų sakyti ne mokėsi, o nuolat mokosi. Kai tik neatsispiria knygyno traukai, tai, žiūrėk, ir išeina iš ten su nauja „kompiuterine“ knyga. Ją deda ne į lentyną, bet šalia kompiuterio, kad kuo greičiau išmoktų dirbti pagal dar vieną programą arba pagilintų ankstesnes žinias. Štai net tokio sunkaus dalyko, kaip vaizdo medžiagos montavimas, taip pat mokėsi daugiausia iš vadovėlių. Šių įgūdžių prireikė dar vieno europinio projekto, kuriame dalyvavo, veiklai.

Žiniomis paslaugiai dalinasi su centro kolegomis. Čia nuolat varstomos durys, pro kurias įžengusieji apipila klausimais: „Kaip sumaketuoti skelbimą?“, „Ar įmanoma tai nuskenuoti?“, „Kodėl manęs „neklauso“ „Word‘as“?

Žvilgsnis į mokytoją iš šalies

Jau tradicija tapo, kad profesijos mokytojų portretus vienu kitu štrichu papildo centro socialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Birutė Arlauskienė. Nustembu, kai į mūsų pokalbį įsijungusi temperamentinga ir tvirta moteris staiga pravirksta. „Aušra yra nuostabus žmogus. Prieš devynerius metus ji man davė neįkainojamą pamoką. Tuomet ji vedė kompiuterinio raštingumo kursus mūsų pagaviukams. Mano Andrius lėto būdo, kol įsibėgėja... Kartą netekusi kantrybės ir tėkštelėjau: „Na, tas mano vaikas ir netikęs“. „Kaip jūs taip galit?“- pasipiktino Aušra. – Ir, kaip visada, nekeldama balso, ilgai ir kantriai auklėjo... Tikrai buvau verta pylos. Svetimas žmogus mane privertė į savo vaiką pažvelgti kitomis akimis, įsisąmoninti, kad privalau skatinti, bet ne žlugdyti.“

Mano kolegė,- tęsė B. Arlauskienė,- labai teisingas ir be galo šiltas žmogus. Tarp ugdytinio ir jos nėra slenksčių, tik pagarbos kupinas atstumas, pozityvi laikysena. Vaikai tai jaučia. Stengiasi. Už pagarbą atsilygina pagarba. Nė krislo nerasite joje veidmainystės ar komercijos. Nuomonę turi tvirtą, bet niekada nepirš, neprimes. Laikosi duoto žodžio. Sau ją kartais vadinu Tyliuoju darbuotoju, bet daug dažniau Sielos aristokrate. Tokia jau ji yra. Pasitempusi, susitvarkiusi, subtili elgesiu ir apranga. Labai darbšti, didelių galimybių moteris. Dar be galo sąžininga ir kukli. Jei visi tokie mokytojai būtų, mes labai greitai eitume į priekį.“

Giriama pašnekovė nepritariamai kraipo galvą: „Kai Birutė pasakys, tai pats savęs neatpažinsi...“

Tikri dalykai labai paprasti

„Na, kas čia nepaprasto, aš esu mokytoja, stengiuosi sąžiningai atlikti savo darbą, kaip dauguma,“- komplimentams priešinasi pašnekovė, nejučia vėl bandydama pakreipti kalbą darbo link. Prisipažinsiu, vyliausi tokios reakcijos. Ir, manau, kad žinau atsakymą.

Išminčiai sako, kad pasaulį stebuklų pripildo pasiaukojantys ir mylintys žmonės, diena iš dienos darantys mažus gerus darbus. Šiandien sutikome vieną iš jų.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

A. Murauskienė moksleivius moko teksto rinkėjų ir maketuotojų profesijos, kuri laikoma prestižine Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre. Nemažam būriui kurčiųjų ji tapo tramplinu į aukštąsias studijas.	A. Murauskienė per dešimt darbo metų Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre kaip grupės vadovė spėjo į gyvenimą išleisti tris absolventų laidas.