Naujienos

Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro informantė, gestų kalbos vertėja, kultūros renginių vedėja, literatė Nijolė Valečkienė nuolat prisimena savo mokytojų pasakytus žodžius, jog gestų kalbos vertėjos darbas nėra profesija, tai - gyvenimo būdas. Tai ji išgirdo daugiau nei prieš trisdešimt metų Maskvoje studijuodama gestų kalbą. Nijolei praėjęs laikas tik įrodė šią tiesą: „Dirbant su kurčiaisiais man darbas nesibaigia 17 valandą. Niekada nebūna ir taip, kad šeštadienis, sekmadienis – poilsio dienos. Jei sutinku kurčią žmogų po darbo ar savaitgalį ir jam reikia mano kaip vertėjos pagalbos, niekada neatsisakau.“

Kad N. Valečkienė ne dirba, o gyvena savo darbu, aišku jau nuo pirmos bendravimo minutės: ji skubiai telefonu suderina susitikimą su darbdaviu, kuriam pristatys kurčią darbuotoją, greitai parašo drąsinančią žinutę kurčiam žmogui, kuris guodžiasi, kad galbūt darbdavys jo nesuprato, ir skuba atsakyti į korespondentei rūpimus klausimus, nes „reikia skubėti pas savo vaikus“. Taip nuoširdžiai moteris vadina klausos negalią turinčius žmones. „Jie man visi kaip vaikai, net jei kai kurių galvos jau ir pražilusios. Kiekvieną apkabinu, padrąsinu, paguodžiu, jaudinuosi dėl jų“, – sakė N. Valečkienė.

Padeda įsidarbinti kurtiesiems

Dabar, kai Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centras dalyvauja respublikiniame projekte „Darbo link“ – tarpininkavimo paslaugų įdarbinant asmenis su klausos negalia plėtra“, Nijolė ir yra tas žmogus, kuris tarpininkauja tarp kurčiojo ir darbdavio. „Mano pareiga yra įrodyti darbdaviui, kad kurčiasis yra toks pat geras darbuotojas kaip ir girdintysis, kartais net ir geresnis. Per pirmuosius susitikimus su darbdaviu išaiškinu jam, kaip susikalbėti su klausos negalią turinčiu žmogumi, siūlau nebijoti ir kai kuriuos klausimus išsiaiškinti raštu, jei kiltų neaiškumų, visada palieku savo kontaktus, kad esant reikalui galėčiau padėti tiek darbdaviui, tiek kurčiajam“, – sakė N. Valečkienė.

Daug jėgų, energijos ir širdies atiduodanti tam, kad klausos negalią turintys žmonės susirastų darbo vietą, Nijolė pripažįsta, kad tai padaryti, net ir dedant daug pastangų, nėra lengva. „Panevėžyje darbo rinka yra perpildyta. Darbdaviai turi dideles galimybes rinktis, ir dažniausiai jie renkasi lengviausią kelią, nes kam jiems vargintis su kurčiu žmogumi. Problema ta, kad kurtieji dažnai nėra įgiję specialybės, o jei ją turi, tai dirbę pagal ją yra prieš daug metų. Be to, šiuo laikotarpiu nelengva rasti darbą ir girdintiesiems“, - aiškino ji. Tačiau nepaisydama sunkumų ponia Nijolė džiaugėsi, kad gabius menui kurčiuosius visada geranoriškai priima dirbti UAB „Midenės“ direktorius Gražvydas Žegulis, kurčiųjų nevengia ir UAB „Pajuva“ bei UAB makaronų fabriko „Amber pasta“ vadovai.

Profesiją rado atsitiktinai

Savo profesiją, arba, kaip sako Nijolė, gyvenimo būdą, ji rado atsitiktinai. Baigusią vidurinę mokyklą merginą nuo studijų universitete sulaikė staigi motinos liga. Kadangi humanitarės tikslieji mokslai tuomečiame Panevėžio politechnikume nedomino, ji liko laukti kitų metų. Tačiau svajonės ir norai įgavo kitą kryptį sutikus su kurčiaisiais dirbusią draugę. „Tavo labai gražios rankos, ilgi pirštai – mokykis gestų kalbą“, - siūlė ši. Ir nors niekada neteko turėti jokių reikalų su kurčiais žmonėmis, nusprendžiau pabandyti. Jaunas žmogus juk yra drąsus“, - juokėsi ponia Nijolė.

Tas pabandymas prasidėjo įsidarbinimu Lietuvos kurčiųjų draugijos Panevėžio tarprajoninėje valdyboje, iš kur ji buvo išsiųsta mokytis gestų kalbos į Maskvą. Grįžusi po studijų, jau mokėjo rusų gestų kalbą, tačiau dar teko išmokti lietuvių gestų kalbą. Čia, anot jos, didžiausia pagalbininkė jai buvo sekretorė Staselė, kurią iki šiol mini geru žodžiu.

Nijolė pripažįsta, kad toks jos žingsnis tuomet labai nustebino šeimą ir mokyklos draugus. „Tiesa, kai klasės susitikime pasakiau, kad dirbu gestų kalbos vertėja, nenustebo tik buvusi auklėtoja. Ji tepasakė, kad iš manęs visko buvo galima tikėtis“, - šypsojosi N. Valečkienė. Ji pridūrė, jog tai tikriausiai dėl to, kad auklėtoja pažinojo ją kaip niekada nenustygstančią vietoje, vis ieškančią, kaip save išreikšti, mokykloje žinomą kaip aktyvią skaitovę, dainininkę, šokėją, aktorę, literatę. „Buvau nepartinio bloko aktyvistė“, - sakė Nijolė. Mat, ,anot jos, nepriklausė jokiai „partijai“: nei spaliukų, nei pionierių, nei komjaunuolių. „Tėvai buvo labai tikintys žmonės, todėl neleido stoti į jokias tuometinę ideologiją propaguojančias organizacijas, o aš augdama supratau, kad puikiausiai galiu rasti būdų, kaip pasireikšti ir nepriklausydama jokiai organizacijai“, - pasakojo ji.

Paklausta, kaip ją priėmė kurtieji ir koks pirmas įspūdis buvo jai pačiai, gestų kalbos vertėja nė akimirkos nedvejodama atsakė: „Jie - dvasios žmonės, ir kai mato bei jaučia, kad pas juos atėjai atvira širdimi, tarpusavio supratimas gimsta savaime.“

Dėl šeimos teko ieškoti pelningesnio darbo

Dvejus metus padirbėjus su klausos negalią turinčiais žmonėmis, aktyvią, artistišką, organizuotą merginą pas save „persiviliojo“ Panevėžio metrikacijos skyriaus vadovė. Ten ji iki santuokos dirbo ceremonmeistere. Ištekėjusi Nijolė įsidarbino tuometiniame Buitinio aptarnavimo kombinate „Gulbė“, kur ilgus metus, anot jos, dirbo „iš išskaičiavimo“, nes reikėjo buto ir viso kito, kas reikalinga šeimai. Moteris ne vieną dešimtmetį dirbo ten, kur galėjo gauti didesnį atlygį, bet nors ir kur dirbdavo, ją lydėjo vienintelis kurčiųjų klausimas „kada grįši? kada ateisi pas mus dirbti?“

Vėl su kurčiaisiais

Nijolė pas kurčiuosius grįžo prieš šešerius metus, kai ją į Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centrą pakvietė direktorė Alina Juciuvienė. „Su Nijole susipažinome prieš daugelį metų: tuomet aš ką tik buvau pradėjusi eiti Kurčiųjų reabilitacijos centro pirmininkės pareigas. Drauge dirbome trumpai, nes dėl šeiminių aplinkybių ji perėjo į kitą darbą. Prieš šešerius metus Nijolę vėl priėmiau dirbti mūsų centre, nes ji yra labai komunikabili, sugeba lengvai užmegzti ryšius su žmonėmis, gerai moka gestų kalbą, dėl to kurtieji prie jos labai linksta. Ji puiki kultūrinių renginių organizatorė ir vedėja, žavi savo literatūriniais sugebėjimais, visada stengiasi gerai atlikti savo pareigas“, - gerų žodžių poniai Nijolei negailėjo centro direktorė.

Centro informantė kasdien susiduria su įvairiausiomis kurčiųjų problemomis, deda visas pastangas, kad jas išspręstų, mielam darbui negaili nei laiko, nei širdies. N. Valečkienė, paklausta, ko norėtų palinkėti, patarti klausos negalią turintiems žmonėms, sakė: „Labai noriu, kad kurtieji būtų draugiškesni, kad vertintų girdinčiųjų pagalbą, kad pasitikėtų tais, kurie jiems nori padėti. Taip pat labai noriu, kad klausos negalią turintys žmonės turėtų kuo daugiau galimybių įsidarbinti, o įsidarbinę – stengtųsi kuo geriau dirbti. Kad būtų aktyvūs reabilitacinio centro veikloje, kad daugiau bendrautų, būtų kartu, kad mažiau vartotų alkoholio, o ypač kad nepakliūtų į Jehovos liudytojų pinkles. Šios sektos atstovai, vos pajutę, kad kažką gyvenimas „prispaudė“, tuoj pat įtraukia tokį žmogų į uždarą bendriją ir taip „praplauna smegenis“, kad sugrąžinti jį į realų gyvenimą – labai sudėtinga.“
Nuoširdžiai besidžiaugianti dėl klausos negalią turinčių žmonių pasiekimų, visada išgyvenanti dėl jų nesėkmių, ponia Nijolė taip pat pažymėjo, kad labai norėtų, jog kurtieji ne tik žinotų apie savo teises, bet kartais nepamirštų ir pareigų: mandagumo, dėkingumo, pagarbos. Kad suprastų, jog jų labui dirbantys girdintieji yra jų draugai ir kolegos, bet ne tarnai. Anot jos, Kurčiųjų reabilitacijos centre yra daug ir „nematomo“ darbo, tokio kaip, pavyzdžiui, projektų rašymas, todėl labai norėtų, kad savo indėlį į tai įdėtų ir patys kurtieji. N. Valečkienė apgailestavo, kad tiek girdinčiųjų, tiek klausos negalią turinčių žmonių pasaulyje vis daugiau auga jaunų žmonių, norinčių ne ką nors sukurti, įgyvendinti, bet tik vartoti.

„Ugdantiems jaunąją kartą norėčiau priminti, kad jei auginsime vartotoją, tai ir užaugs žmogus, kurio svarbiausias tikslas - daug, lengvai, dabar ir čia“, - pažymėjo ponia Nijolė. Išreikšdama savo nuogąstavimus dėl jaunosios kartos, ji pasidžiaugė, jog kurtieji senjorai tikrai yra labai nuoširdūs, draugiški, kultūringi, žinantys etikos reikalavimus. To reikėtų pasimokyti jaunimui, nes, anot jos, pasaulis yra taip sutvarkytas, kad ką daliji kitiems, tą pats gauni atgal.

Laima LAPĖNIENĖ

Nijolė Veličkienė su kurčiaisiais viename iš daugelio jos vestų renginių; su Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro direktore Alina Juciuviene; su mažiausia anūkėle Vilte.