Darbai, pralenkę svajones

Siaučiant speigui ir pūgoms, Anapus išėjo vienas talentingiausių Lietuvos rašytojų - poetas, pedagogas, keliautojas Bronius Jauniškis. Iki jo 90 metų jubiliejaus buvo likę tiek nedaug. Savo pedagogine veikla jis prisidėjo ir prie kurčiųjų moksleivių ugdymo, dirbo Vilniaus kurčiųjų mokyklos-internato (Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras) direktoriumi.

Pirmieji gyvenimo žingsniai

Vyriausiam Felikso ir Melanijos Jauniškių sūnui Broniui pirmąsias raides teko pažinti Utenos mokykloje. Tėvas buvo siuvėjas. Bet 1927 m. šeima Zarasų raj. Baibių kaime nusiperka žemės, tad sūnus čia tęsia mokslus, įrašomas į angelaičius, pradeda tarnauti bažnyčioje ministrantu, sukuria pirmuosius posmus, pasakaites... Aplinkiniai pastebi jo gabumus, jo išskirtinį norą mokytis. Tačiau tėvo planai kitokie: baigus trečią skyrių pasodina šalia gizelių, o atėjus pavasariui – moko arti! Tik visos pastangos nugręžti sūnų nuo mokslo rezultatų neduoda. Uždrausti vaisiai tik dar labiau skatina jų siekti... Vaikas lipte prilipęs prie kaimyno rekomenduotos „Savišvietos“, o neįkandamus dalykus padeda perprasti mokytojas Alfonsas Grigonis. „Šį mokytoją gerbiau ir tebegerbiu, jo nuotrauką lig šiol tebenešioju kaip laimę nešantį talismaną“, - vėliau savo kūriniuose pasakos rašytojas.

Savarankiški žingsniai, apsisprendimas

Eidamas 18–uosius jis palieka namus, įstoja į Saleziečių vienuolyną aspirantu, svajoja būti misionieriumi, vykti į Italiją ir mokslus tęsti gimnazijoje. Čia baigia penktą ir šeštą skyrių. Tačiau netikėta Sovietų Sąjungos okupacija sujaukia planus. Vis dėlto, gerų žmonių paremiamas, tęsia mokslą Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, vėliau – Ukmergės mokytojų seminarijoje. Ją baigęs, įstoja į Kauno kunigų seminariją. Bet prasideda karas, darbas, tremtys....

1946 m. B. Jauniškis pradeda lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus valstybiniame universitete. Garsių profesorių, dėstytojų autoritetas tampa tvirtu postūmiu eiti didžiuoju literatūros keliu!
Mokosi, pamažu įsitraukia į kūrybą ir dirba pedagoginį darbą. Nors, kaip vėliau prisipažins: „Buvau žurnalistas, o pedagogas iš reikalo“. Bet buvę jo mokiniai dabar byloja kitaip...

Visas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias buvo labai sudėtingas: protu sunkiai suvokiamų politinių įvykių karuselės vingiai, karo ir pokario sumaištys, tremtys ir brolžudiškos kovos... Net ir atėjusiam į literatūrą su gabumais įveikti ypatingus spaudos, cenzūros reikalavimus buvo sudėtinga. Reikėjo pritapti. Būti tuo, kuo niekada nebuvo! Antireliginė veikla taip pat jo niekada neviliojo, nors buvo į ją įsuktas iš reikalo, gelbėdamasis nuo arešto, persekiojimų, tremties... Kitos išeities tada nebuvo.

Antras gyvenimo etapas

Kiek šviesesnis gyvenimo etapas - po rašytojo 60–mečio, apie 1980 m. Socializmas tapo laisvesnis, vėrėsi sienos, laisvės nuojauta dar visai netikru pavidalu, bet jau buvo kažkur šalia... Jis priimamas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Išsiruošia aplankyti savo draugų, pažįstamų į tremties vietas.

Krasnojarsko srityje prie prof. kunigo J.Gusto kapo pasiryžta nuvykti į Indiją, kur misionieriavo jo gerbiamas kunigas. Knygoje „Kobrų sala“ yra dalis novelių, parsivežtų iš kelionių po Sibirą.

Prasidėjęs laisvėjimas atvedė Lietuvą prie Nepriklausomybės atkūrimo. B.Jauniškis ėjo visur su pirmaisiais atgimimo „balsais“: Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas, Baltijos rankų stiprybė, Kruvinasis sekmadienis, ėjo visur... Kol suplevėsavo trispalvė virš Gedimino pilies.

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę jis su draugais rašytojais atkuria Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungą (LNRS). 1990 m rašytojo S. Bataičio bute suburiama LNRS valdyba, pirmininku išrenkamas B.Jauniškis. Netrukus suruošiami pirmieji literatūriniai vakarai Anykščiuose, Prienuose, Lazdijuose, Kaune. LNRS susirinkimuose priimami vis nauji nariai.

Kai buvo švenčiamas rašytojo 75 metų jubiliejus, jis buvo parašęs jau 36 knygas. Jų gausa lenkė net slapčiausias jaunystės svajones!

Kūrybos tematika įvairi, imponuoja kelionių įspūdžiai, įdomiai pateikta dokumentinė medžiaga, nagrinėjanti lietuvių misionierių veiklą pasaulyje, žavi nušlifuoti aforizmai, per gyvenimą surinkti neįkainojami tautosakos lobiai ir visiems suprantamas kalbos stilius. / „Mokiausi aš rusų, mokiausi germanų, /Lotynų skambesiu lengvu džiaugiaus.../ Bet nepamiršau aš niekad, kad LIETUVA / Ir jos kalba – tai mano.../ Kad ji man dovanota žemės ir dangaus./ - subtiliu eiliuotu žodžiu įtaigiai pabrėžia savo pasirinkimą poetas ir rašytojas.

Aktyviai bendradarbiavo ir periodinėje spaudoje, recenzavo savo kolegų knygas, rašė joms pratarmes. Ypatingą vietą užima jo kūryba patiems mažiausiems skaitytojams. Daugumą knygų iliustravo jo žmona dailininkė Algirda Karaliūtė. Subtilius jausmus skleidžiantys filosofiniai, fantastiniai darbai natūraliai įsilieja tarp tekstų... Du nepaprastų gabumų žmonės pasiaukojamai rėmė vienas kitą kūryboje ir gyvenime.
Ši moteris - rašytojo brandžiausios, kūrybingiausios gyvenimo dalies palydovė, moteris, ištiesusi jam Pegaso sparnus į kūrybos aukštumas!

Pedagoginis darbas Vilniaus kurčiųjų mokykloje–internate

Švietimo ministerijoje B.Jauniškis gavo pasiūlymą dirbti Kurčiųjų mokyklos – internato direktoriumi. Iš pradžių daug kas buvo nauja ir neįprasta. Jautrūs, nekalbantys iš visos Lietuvos suvažiavę vaikai kėlė gailestį. O padėti kuo?! Trūko surdopedagoginės literatūros, vadovėlių...

Bet direktoriaus planai buvo dideli: įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą tęsti mokslų, baigė defektologijos kursus ir gavo surdopedagogo atestatą, subūręs tris pedagoges, išleido elementorių kurtiesiems „Žvaigždutė“, pasinėrė į naujos mokyklos statybą, įrengė amatų klases, klausos kabinetą, sporto aikštynus, šalia jų - netgi nedidelį baseiną.

Šviesus žmogus ieškojo naujovių surdopedagogikos srityje, nuolat buvo palaikomi dalykiniai ryšiai su kitomis kurčiųjų mokyklomis. Daug straipsnių mokinių ugdymo klausimais publikavo spaudoje, nuoširdžiai visuomenė priėmė jo apysaką „Tikras stebuklas“ (apie kurčią mergaitę, išmokusią kalbėti....). Sudarė ir išleido vaikų meno saviveiklai rinkinį „Vaikų teatras“. Kurtiesiems saviveiklininkams parašė pjesių gestų kalba: „Gestų stebuklas“, „Mano lūpos kalba“, „Raudonkepuraitė“ ir kt.

Mylėjo vaikai „savo“ direktorių ir už turiningas ekskursijas: grupėmis dviračiais išvažinėjo bene visą Vilniaus kraštą, valtimis plaukiojo Neries, Nemuno upėmis iki Kuršių... Senos, jau laiko paliestos nuotraukos mena keliones į Leningradą, Kijevą, Rygą, Minską.

Kaunietė D. Z. Rudokaitė pasakoja, kad direktorius buvo, panašiai kaip ir J. T. Vaižgantas, „deimančiukų“ ieškotojas. Pastebėjęs jos gabumus dailei, jis pasirūpino, kad ši tęstų mokslus dailės mokykloje. „Mes visi žinojome, kad mūsų direktorius rašo naktimis knygas, daug dirba, susitikinėja su įdomiais žmonėmis. Jis mums buvo autoritetas“, - prisimena D.Z. Rudokaitė.

Rašytojo B.Jauniškio elgesys maloniai nustebino ir negirdintį kaunietį Aleksandrą Katakiną. Vasaros metu jie su žmona lankėsi Druskininkuose. Vaikščiojant po kurortą ir netikėtai prisėdus prie stalelio, dėmesį patraukė lektorius, kurio nepažinojo. Kadangi žmonių dėmesys buvo didelis, jie taip pat stengėsi suvokti paskaitos esmę. Baigęs kalbėti oratorius priėjo prie jų ir lyg vizitinę kortelę ištiesė naują knygą... Tai buvo B. Jauniškis - jų mokyklos direktorius! Pražilęs, todėl ir nepažino jo. Jis šiltai sveikinosi, juokavo, pasakojo, lyg nebūtų kalbos barjero.

Kurčiųjų literatų skatintojas

B. Jauniškio kūryba užima tvirtą vietą lietuvių literatūroje. Mes, kurtieji, turime didžiuotis artimai pažinoję rašytoją. Jis buvo ir pirmojo (1984 m., Vilniuje) kurčiųjų „Poezijos pavasario“ dalyvis, literatų kūrybos skatintojas. Jo ir dabartinio LNRS valdybos pirmininko Vlado Burago parama, svarus žodis didžia dalimi lėmė ir tai, kad LNRS narių gretose šiandien yra kurčiųjų literatų.

Garbaus amžiaus rašytojo elgesys įsiminė ir LNRS renginiuose. Paprastai ateidavo anksti, su „vyturiukais“, atsisėsdavo pirmose eilės su pilnu lagaminu savo knygų. Į renginio pabaigą šis likdavo tuščias. Po skaitomų eilėraščių dažną pamalonindavo dovanota knyga, geru žodžiu ar drąsiu palinkėjimu. Senatvėje jis labai panašėjo į ąžuolų girioje mąstantį žilagalvį žynį, kurio žvilgsnis mato visus ir viską.
Kurčiųjų bendruomenė nuoširdžiai liūdi netekusi, talentingo rašytojo ir užtarėjo, reiškia užuojautą žmonai dailininkei Algirdai Karaliūtei, sūnui Rimantui ir artimiesiems.


Aldona Gema Stankevičienė-Macionytė

 

Buvęs Vilniaus kurčiųjų mokyklos-internato direktorius, poetas, pedagogas, keliautojas Bronius Jauniškis .
(1920 - 03 - 21 – 2010-01-31)

Daugumą Broniaus Jauniškio knygų iliustravo jo žmona dailininkė Algirda Karaliūtė - rašytojo brandžiausios, kūrybingiausios gyvenimo dalies palydovė, moteris, ištiesusi jam Pegaso sparnus į kūrybos aukštumas!


 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]