Naujienos

Jo didenybė... laikas

Gražinos ir Mindaugo Vosylių šeimoje auga dvi dukros – 6-erių metų Kamilė ir 4-erių Rugilė. Šios dvi atžalėlės turbūt geriausias įrodymas, kad laikas lekia tekinas. 2003 m., kai Surdologijos centras vykdė PHARE projektą, Gražina buvo viena iš kurčiųjų, atrinktų vykti mokytis lektorės darbo į Daniją. Tuomet oro uoste jaunavedžių pora vos pajėgė atsiplėšti vienas nuo kito. Net savaitės išsiskyrimas jiems prilygo amžinybei. Džiaugėsi vienas kitu ir apie vaikus galbūt net negalvojo. Ir štai jau jų vyresnėlė drąsinasi varstyti mokyklos duris.

Pokalbio moteris atvyksta vedina jaunesniąja dukra. Kol vyresnioji prekybos ir pramogų centre „Ozas“ apžiūrinėja prieš milijonus metų išmirusius dinozaurus, mes bendraujame. Keistas įspūdis. Kol mudvi kalbamės, prieš save matau žavią merginą. Kai ji atsisuka į dukrą, akimirksniu tampa truputį susirūpinusia ir kiek vyresnėle moterimi. Klausiausi jos pasakojimo ir kaskart stebiuosi pašnekovės veide žaidžiančiais amžiaus ir vaidmenų pokyčiais.

O buvo taip...

Daugybė istorijų dažnai prasideda anksčiau parašytais žodžiais. Tad štai Gražina iki šeštos klasės mokėsi Telšių kurčiųjų mokykloje, o jos būsimas vyras – nuo mažens Vilniuje. Praeis dar turbūt septyneri metai, kol jie pastebės vienas kitą. Tuomet Gražina bus dvyliktokė, o Mindaugas dar tik devintokas. Neklausinėju, bet manau, kad mokytojams ši draugystė gal ir galėjo šiek tiek kliūti, kol visko neištaisė laikas. Mokiniai užaugo. Pasitikrino jausmus. Gražina VKNRPMC įgijo siuvėjos amatą, Mindaugas – toje pačioje mokykloje net dvi profesijas. Iš pradžių baigė staliaus mokslus, vėliau teksto surinkėjų ir maketuotojų kompiuteriu. Juodu vis dar gyveno atskirai. Gražina – pas seserį, o Mindaugas – centro bendrabutyje. Nepaisydami aplinkybių ateitį kūrė bendrą. Gražinos sesers įkalbėti kaip investiciją ateičiai abiejų tėvai porai nupirko du žemės sklypus Tarandėje: Gražinos tėvai – dukros vardu, Mindaugo tėvai – sūnaus vardu. Laikas parodė, kad sumanymas buvo iš tiesų vykęs. Netrukus jaunieji Vosyliai pardavė vieną žemės sklypą ir už gautus pinigus išgalėjo nusipirkti dviejų kambarių butą. Butas tapo pirmuoju jų gausėjančios šeimos prieglobsčiu.

Studijų metais matuojama laimė

Savo šeimyninę laimę Gražina graduoja studijų VPU metais. Būdama antrakursė ištekėjo, trečiame kurse pagimdė Kamilę. Penktais studijų metais (Gražina buvo neakivaizdininkė) gimė Rugilė.

Antrosios dukros gimimas šiek tiek kurioziškas. Pašnekovė įvykius prisimena valandomis. Tądien jai gydytojai prisakė būtinai 9 val. prisistatyti į ligoninę – priartėjo gimdymo laikas. Bet tą pačią dieną, šeštadienį, buvo paskirta ir vieno iš egzaminų data. Tad moteris nusprendė, kaip sakoma, nušauti du zuikius. Nors ir nerami, sulaukė 14 val. Dėstytojas pavėlavo pusvalandį. Netrukus ateisianti Rugilė buvo tokia supratinga, kad „palaukė“ dar ir tas papildomas 30 minučių. Egzaminas buvo išlaikytas, ir moteris, kiek leido aplinkybės, nuskubėjo į ligoninę. Nepraėjo ir valanda, o Gražina jau sūpavo savo jaunėlę. Pavėlavusiam į gimdymą vyrui beliko tik pasveikinti žmoną ir pasidžiaugti nauja šeimos nare.

Vaikų auklėjime vadovaujasi intuicija

Su Gražina po Danijos susitikdavome ne taip ir dažnai. Bet kaskart keliams susikryžiavus ji būdavo bent su viena iš savo dukrų. Į akis krisdavo ne tik motinos dėmesingumas, bet ir subtilus auklėjimas. Ji daug kalba su mergaitėmis. Ramiai ir švelniai įspėja apie netinkamą jų elgesį, nuosekliai ir nesinervindama atsakinėja į klausimus, betiksliais draudimais nevaržo jų laisvės. Apie tokias sakoma – gimusi būti motina.
Pagirta Gražina purto galvą. Nors ji socialinė pedagogė, vaikų auklėjimą savo atveju daugiau sieja ne su įgytomis žiniomis, bet su intuicija. „Elgiuosi taip, kaip man liepia vidinis „aš“, - sako moteris. - Šiek tiek kitaip su kiekviena dukra.“ Motina sako, kad mergaičių charakterio skirtumai akivaizdūs. Vyresnėlė santūroka, rimta, net šiek tiek rūstoka, o mažėlė – meili ir draugiška.
„Kamilė – į vyrą, o Rugilė – daugiau į mane. Charakteriu, bet ne išvaizda,- patikslina pašnekovė.- Į ką jaunėlė panaši – abu su vyru iki šiol laužom galvas...“

Nuo auklėjimo nejučia pokalbis krypsta darbo link. Gražina 2009 m. lapkritį puse etato buvo priimta į LKNUC pradinių klasių mokytojos padėjėja ir iki šiol negali atsidžiaugti savo pareigomis. Jai patinka pedagogės darbas ir vaikai. Sako, kad tai, ką perima iš girdinčių kolegų, puikiausiai galima taikyti ne tik darbe, bet ir savo vaikų auklėjimui. Beje, dabar šioje mokykloje parengiamąją klasę lanko Vosylių pirmagimė. Mokytojos Jolitos Garvelienės rankose Kamilė pamažu tampa tikra mokinė.

Šeima patyrė bedarbystę

Kai pasiteirauju apie vyro darbą, pašnekovės veidu perbėga šešėlis. „Jis vienas iš 120 kurčių vilniečių, šiuo metu ieškančių darbo,“- sako Gražina ir liūdnai numoja ranka. Tad šiuo metu jie lyg ir susikeitę vaidmenimis. Vyras ruošia valgį ir tvarko namus. Ji nuveža ir parveža vaikus, kasdien keliauja į darbą. Lyg atspėjusi kitą klausimą pašnekovė giria savo antrąją „pusę“: „Aš kaip moteris kitoms gal net pavydėčiau tokio vyro: jis iki šiol keliasi prie dukrų naktimis, keitė joms vystyklus, plovė ir plauna indus. O kad darbo neturi – ne jo kaltė. Bet per tą laiką su mano ir savo brolio pagalba įrengė šeimai namus“. Ir čia sutrikusi... užsikerta.

Gražūs namai - dovana

Prašo nepristatyti spaudoje jų šeimos kaip „turčių“. Iš tiesų paradoksalu. Būdami bedarbiai jie pasistatė ir įsirengė namą Tarandėje, kiekvienas turi po automobilį... Pašnekovė vertina erdvų būstą, bet nesididžiuoja esama padėtimi, nes, anot jos, tai joks jų nuopelnas. Finansiškai juos labai remia Mindaugo mama. Jie stengiasi artimųjų nenuvilti. Namus, galima sakyti, įsirengė savo rankomis, kukliausiomis medžiagomis. Neištvėrusi moteris vis dėlto pasidžiaugia, kad labai gera matyti mergaites, šėlstančias nuosavame kieme. Kai tyro oro gurkšnis – ne privilegija, bet kasdienybė.

Didžiausia vertybė – giminystės ryšiai

Gražina jau šiandien ilgisi savo būsimų kaimynų. Tai bus vyro brolio šeima. Šiuo metu bendromis jėgomis kaip tik įrenginėjamas jų namas ir visi tikisi, kad kitąmet jie jame apsigyvens.
Suklūstu išgirdusi, kad Mindaugo brolis yra girdintysis. Sutikite, ne taip dažnai girdintieji siekia kurčiųjų kaimynystės, net jei tai ir jų giminės.

G. Vosylienė tęsia pasakojimą, vis labiau stebindama. „Kai aš mokiausi VPU, man kartais pavertėjaudavo ne tik girdinti mano sesuo, bet ir vyro brolis“. O paskui sužinau, kad dvi susijungusios giminystės ryšiais šeimos tokios turtingos vieni kitais, kad jie faktiškai beveik nepasigenda draugų. Nors tai irgi ne visai tiesa. Bet apie tai – kiek vėliau. Gražina sako, kad jų name jos ir vyro brolis klojo grindis, glaistė ir dažė sienas, gipso kartonu padengė lubas. Ir pirmiau jiems, o ne sau.

Teiraujuosi, kaip jie bendrauja. Pasak pašnekovės, Mindaugui visai neblogai sekasi kalbėti, jis nesivaržo, na, o ji pirmenybę teikia gestų kalbai ir susirašinėjimui. Ir, jos nuomone, tai palaikyti glaudžius ryšius visiškai netrukdo. Beje, Gražinos brolis negirdi. Jo šeimoje auga kurtieji vaikai, o girdinčios sesers – girdintieji. Pati laukdamasi moteris kaskart beveik tiksliai žinojo, kad jos būsimi vaikai bus negirdintys. Žinojo, ir tiek.

Draugai ir pramogos

Žinant apie šeimos pajamas ir kurčiųjų galimybes Lietuvoje ne taip ir sunku susivokti, kad kultūra Vosylių šeima nepersisotinusi. Todėl moteris išnaudoja kiekvieną mažiausią galimybę išvesti savo vaikus į žmones. Be masinių miesto renginių, jie stengiasi dalyvauti kurčiųjų saviveiklos šventėse. Šviežiausias įvykis – naujametė eglutė mažiesiems vilniečiams.
Vosyliai stengiasi palaikyti santykius su kurčiųjų šeimomis, auginančiomis panašaus amžiaus vaikus. Jie vis dar draugauja su Gražinos draugės Ilonos šeima iš Telšių kurčiųjų mokyklos laikų, dažnai susitinka su vilnietės Rūtos šeima.

Ypač graži draugystė Vosylius sieja su Renatos ir Arūno Manželių pora, jau keletą metų gyvenančia Prancūzijoje. Įspūdingiausia jų užsienio kelionė ir siejasi su šia šalimi ir minėta šeima. Prieš dvejus metus jos vyras buvo pakviestas tapti Manželių jaunėlės Klaros krikštatėviu. Ši viešnagė tapo tikra džiaugsmo puota jų atžaloms. Jie lankėsi visur, kur įdomu vaikams. Buvo disneilende ir Park Asterix. Sako, kad pastarajame dėl žaidimų ir atrakcionų gausos patiko dar labiau nei garsiajame disneilende. Šeima kėlėsi Eifelio bokšto liftais ir apžvelgė Paryžiaus panoramą iš viršaus. Jie buvo ir Funk Park, kuriame šeštadieniais ir sekmadieniais tėvai leidžia laiką su savo mažyliais. Ten įrengta daugybė žaidimų salių vaikams pagal amžių ir pomėgius. Ten tėvai, vieni kitus pavaduodami, gali nueiti ramiai išgerti kavos, pabendrauti ir šiek tiek pailsėti nuo savo mažųjų džiaugsmų. Pasak Gražinos, ten būti net ir visą dieną visai nebrangu. Ir jiems visiems labai patiko.

Dar Vosylių šeima laukia vasarų, kad galėtų ilgėliau pabūti pas Gražinos tėvus Kražiuose, pasisvečiuoti pas Mindaugo mamą Kaune. Laukia, kol mergaitės paaugs, kad galėtų visi vykti į slidžių žygius, o dar labiau – sunkmečio Lietuvoje pabaigos. Kad patys oriai galėtų pasirūpinti savo šeima ir iš tikrųjų pradėtų gyventi, o ne tik tikėtųsi paramos iš šalies.

Pokalbio pabaigoje iniciatyvą perima Rugilė. Ji suteikia informacijos apie jų namuose gyvenantį 5-ąjį šeimos „narį“ – jūrų kiaulytę. Ir staiga visi pokalbio dalyviai pajuntame, kad po šio pasakojimo Vosylių šeimos portretas tapo visiškai užbaigtas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Gražinos ir Mindaugo Vosylių šeima.

Dukros Kamilė ir Rugilė.

Kai Surdologijos centras vykdė PHARE projektą, Gražina buvo viena iš kurčiųjų, atrinktų vykti mokytis lektorės darbo į Daniją.