Naujienos

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos mokinius jau trylika metų dailės pagrindų moko Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas dailininkas Povilas Šiaučiūnas. Jo gyvenimas su kurčiaisiais yra susietas nuo tada, kai šeimoje gimė kurčia dukra Kristina.

„Per dukrą pažinau kurčiųjų pasaulį, jų gyvenimą, charakterio savybes ir psichologiją. Kai sužinojome, kad Kristina yra kurčia, mūsų šeimą užgriuvo didelė nelaimė ir gyvenimas pasirodė nepaprastai žiaurus. Tačiau šiandien, kai mūsų dukra jau suaugusi, įgijo aukštąjį išsilavinimą, norimą pedagogės specialybę, o praėjusiais metais sukūrė šeimą ir dabar džiaugiasi šeimynine laime, man gyvenimas nebeatrodo žiaurus, o kurčiųjų pasaulis jau seniai yra savas ir suprantamas“, - atviravo dailininkas.

Pasak P. Šiaučiūno, augindamas kurčią vaiką, jis suprato, kad kurtieji gali mokytis ir įgyti norimą išsilavinimą, jie turi visą jausmų skalę, todėl, kaip sveikieji – myli, kenčia, kuria šeimas, augina vaikus.

Svarbiausias įvykis šeimoje – Kristinos vestuvės

Dailininkas P. Šiaučiūnas neslepia džiaugsmo, kad dukra surado sau skirtąjį ir sukūrė šeimą. Praėjusiais metais atšvęstos Kristinos vestuvės, anot jo, buvo labai svarbus ir malonus įvykis visai jų šeimai. Svarbu ir tai, kad jaunuosius palaimino žinomas Troškūnų bažnyčios klebonas Saulius Filipavičius. „Dabar Kristina su savo vyru Gvidu gyvena Vokietijoje, Pulheimo miestelyje, kuris yra 15 kilometrų nuo Kelno. Jos vyras jau septyniolika metų dirba pašte, kur yra vertinamas. Jis taip pat labai vertina savo darbą ir šeimyninį gyvenimą“, - džiaugiasi dukros laime tėtis. Jis jaunai šeimai linki tik vieno - kad jie taip mylėdami ir rūpindamiesi vienas kitu nugyventų visą gyvenimą.

Pasak P. Šiaučiūno, kad galėtų visam laikui įsitvirtinti Vokietijoje, Kristina dabar planuoja baigti kursus kurtiesiems, kurie atvertų daugiau galimybių susirasti darbą, nes Vokietijoje , kaip visoje Europoje, o ir Lietuvoje, rasti darbo nėra lengva. Kol dar neturi darbo, jauna moteris aktyviai dalyvauja Kelno kurčiųjų moterų veikloje. Ten susirinkusios moterys bendrauja, daro įvairius rankdarbius, kepa pyragus, vaišinasi arbata. Laisvalaikiu Kristina su vyru lankosi sporto klube, eina į bažnyčią, vis geriau susipažįsta su Kelno miestu. „Žodžiu, gyvena pilnakraujį gyvenimą“, - džiaugiasi kurčios, bet savo laimę radusios dukters gyvenimu tėtis.

„Kūryba – atgaiva nuo pedagoginio darbo“, - sako dailininkas ir rodo ką tik sukurtus ekslibrisus, kurie bus išsiųsti į tarptautinį konkursą Krokuvoje (Lenkija). Tai ekslibrisai garsiam lenkų poetui Juliui Slovackiui, skirti jo 200 metų gimimo sukakčiai paminėti, ir 965 gyvavimo metus švenčiančiam Benediktinų vienuolynui Lenkijoje. Ir tai ne viskas, P. Šiaučiūno galvoje kirba naujų darbų idėjos. Dailininkas jau ruošiasi Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos knygos draugijos rengiamai tradicinei XVI Vilniaus ekslibrisų bienalei, kuri šiais metais skirta Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui. „Tai iškili data, kurią norėčiau pažymėti ir savo sukurtais darbais,“- pabrėžia P. Šiaučiūnas.

Kalbėdamas apie praėjusius metus, dailininkas sako norintis akcentuoti du dalykus. Pirmiausia – dalyvavimą tarptautinio ekslibrisų kongreso parodoje Pekine (Kinija), kurioje ekslibrisus sporto tema eksponavo įvairių pasaulio šalių menininkai. Anot P.Šiaučiūno, gauti kvietimą dalyvauti šiame kongrese yra pats aukščiausias ekslibrisų kūrėjo įvertinimas. Lietuvai šioje parodoje atstovavo dešimt ekslibrisų kūrėjų, iš kurių vienas – Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos dailės mokytojas P. Šiaučiūnas.

Antrasis dailininko kūrybiniame gyvenime svarbus įvykis praėjusiais metais – pirmą kartą, per 40 metų kūrybinio darbo, surengta kūrybos paroda gimtinėje – Anykščių rajono Traupio bibliotekoje.

„Esu surengęs per 200 parodų, pelnęs įvairių apdovanojimų 44 tarptautiniuose ekslibrisų konkursuose, tačiau visa tai neprilygsta tam nuostabiam jausmui, kurį patyriau pristatydamas savo parodą gimtojo kaimo žmonėms. Šiuo metu esu sukūręs 20 naujų ekslibrisų Traupio parapijos žmonėms ir jau susitariau juos parodyti per šv. Onos atlaidus. Jiems jaučiu ypatingą pagarbą, nes iš to krašto esu kilęs ir atėjęs į pasaulį aš pats“, - pabrėžia dailininkas ir priduria, jog iš viso jis jau yra sukūręs 964 ekslibrisus, o šiais metais tikisi sukurti ir 1000-ąjį.

P. Šiaučiūnas sako visus savo darbus suskirstęs į katalogus ir tvarkingai suregistravęs į sąsiuvinį. Jis teigia ekslibrisus kuriantis tik tiems žmonėms, kuriems jaučia pagarbą, nori išreikšti savo padėką, arba asmenims, kurie atsidavimu, nuoširdžiu darbu dabar arba praeityje yra nusipelnę Lietuvai. Beje, dailininkas yra sukūręs ekslibrisus ir daugeliui Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos mokytojų ir net keliems mokiniams.

Be ekslibrisų, P. Šiaučiūnas dar kuria lakštinę grafiką. Yra sukūręs raižinių ciklus „Varnos“, „Zodiako ženklai“, „Kasdienybė“, „Raudonasis teroras“. „Darau tik lino raižinius, nes tai yra prieinama, daug investicijų nereikalaujanti medžiaga ir greitai pamatomas rezultatas. Ši technika atitinka mano charakterį, čia galiu būti monumentalus“, - sako dailininkas ir paaiškina: kadangi esantis labai jautrus, tai monumentalūs, aiškių dėmių kūriniai jį tarsi daro mažiau jautrų. Taip jis atgauna harmoniją ir gali realiau priimti sudėtingą pasaulį.

Varna - išskirtinis personažas dailininko kūryboje

Meno gerbėjams, nors truputį susipažinusiems su dailininko darbais, pirmiausia jie asocijuojasi su ekslibrisais ir varnomis, kurios užima ryškią vietą jo kūryboje.

Kad varna jau daug metų yra išskirtinis jo darbų personažas, pripažįsta ir pats P. Šiaučiūnas. Po studijų atvykęs su šeima gyventi į Panevėžį, dailininkas nedelsdamas įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamose parodose, įvairiuose renginiuose. Tuo metu dienraščio „Panevėžio balsas“ buvusi kultūros skyriaus redaktorė Liuda Jonušienė (dabar – žinoma rašytoja) pakvietė jauną dailininką iliustruoti laikraštyje publikuojamus apsakymus, miniatiūras, noveles. Vieną ukmergiškio literato apsakymą P. Šiaučiūnas iliustravo per varnos įvaizdį. „Apsakymo tema buvo rudeniškai nostalgiška ir aš nupiešiau labai liūdnomis akimis vienišą varną. Nutiko taip, kad apsilankęs pas kolegą dailininką Rimantą Ridiką jo kambaryje pamačiau iš laikraščio įrėmintą savo varną. Man tai buvo neįprastas, malonus ir gilų įspūdį padaręs reginys. Nuo to laiko netikėtai pradėjau kurti savo darbų ciklą „Varnos“, kurių dabar jau yra 70,“ – pasakojo dailininkas ir patikino, kad jam jo „Varnos“ - tarsi mažų, nepelnytai nuskriaustų žmonių atvaizdai ir nuotaikos.

P. Šiaučiūnas prisimena, kaip viena žurnalistė, norėdama pristatyti jį savo draugui ir greitai neprisiminusi jo pavardės, tiesiog pasakė, jog tai žmogus, kuris paišo varnas. Dailininkas pripažįsta, kad šis apibūdinimas jam padarė įspūdį ir, kaip kuriančiam žmogui, pasakė daug svarbaus.

Tad, gerai suprasdamas, kad vienišoji varna yra svarbi dalis jo kūrybos esmės, 2003 – iaisiais, švęsdamas 55 – erių metų jubiliejų, neatsitiktinai savo darbų bibliografinį leidinį, kurį išleido Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės – Bitės viešoji biblioteka, pavadino „Povilas Šiaučiūnas - žmogus, kuris paišo varnas“.

„Varnos“ sukelia nekasdienes gerbėjų reakcijas

Dailininkas sako negalintis pamiršti dar kai kurių meno gerbėjų reakcijų, susijusių su „Varnomis“. Pavyzdžiui, JAV, Šiaurės Karolinoje, Šarlotės miesto dailės galerijoje, eksponuojant sudėtus ant grindų darbus, P. Šiaučiūną lydėjusi pedagogė Kati, žiūrėdama į vieną „Varnos“ paveikslą, pravirko. Dailininkas prisipažįsta, kad jam tai buvęs pirmas toks atvejis, kad žmogus taip sureaguotų į jo darbą: „Jaučiausi labai nesmagiai, nes niekaip negalėjau jos nei paguosti, nei nuraminti“.

Giliai jam įstrigo ir kitas atvejis, kuris nutiko Švedijoje rengiant darbų parodą Kalmaro miesto viešojoje bibliotekoje: „Tik išeksponavus parodą, nespėjus jos nė pristatyti, vienas švedų verslininkas pareiškė perkąs paveikslą, kuriame pavaizduota daug varnų, skrendančių viena kryptimi, o viena varna – prieš jas. Žmogus tvirtino, kad ta, prieš kitas varnas skrendanti varna, atspindi jo gyvenimo kredo: nebūti minios dalimi, bet būti savimi“, - pasakojo dailininkas.

Ekslibrisai įkvėpė merginą diplominiam darbui

Kad P. Šiaučiūno kūryba giliai paliečia žmogaus sielą, įrodo dar vienas pavyzdys. Tai 1989 m. Uralo valstybinio universiteto Filologijos fakulteto meno istorijos diplomantės Larisos Diominos apgintas menotyrininkės specialybės diplominis darbas „Lietuvių dailininko P. Šiaučiūno ekslibrisai“. „Buvo taip, - prisimena dailininkas, - mergina pamatė Jekaterinburge vykusioje lietuvių dailininkų parodoje mano ekslibrisus ir taip susidomėjo, jog, pasiryžusi šia tema rašyti diplominį darbą, įveikė tūkstančius kilometrų, kad pasiektų Lietuvą ir susitiktų su manimi. Tiesą sakant, atskridusią į Vilnių ir Dailininkų sąjungoje sužinojusią, kad aš gyvenu mažame miestelyje, ją ištiko šokas. Tačiau savo sprendimo mergina neatsisakė. Bendravome su ja beveik mėnesį, kol ji surinko visą ją dominančią medžiagą. Vėliau, apsigynusi darbą , mergina man atsiuntė rankraštį, kuris dabar yra saugomas mano archyve“.

Kurčius vaikus moko jau 13 metų

Jau trylika metų Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje dirbantis dailės mokytoju P. Šiaučiūnas teigia niekada netikėjęs, kad kada nors dirbs pedagoginį darbą. Tačiau nutiko taip, kad mokykla yra vienintelė darbovietė, kurioje dailininkas dirba jau taip ilgai.

P. Šiaučiūnas turi dailininko diplomą. Atvykusiam po studijų į Panevėžį jam teko dirbti Panevėžio rajono švietimo skyriaus dailininku metodininku, Stiklo fabriko vyriausiuoju dailininku, Autokompresorių gamyklos vadovaujančiu dailininku, Panevėžio miesto savivaldybės vyriausiuoju dailininku. Per tuos metus P. Šiaučiūnas yra sukūręs nemažai interjerų, eksterjerų, lauko plakatų, apipavidalinęs ne vieną leidinį, iliustravęs žinomo panevėžiečio, poeto Broniaus Riboko poezijos rinkinį „Šermukšnių vynas.“

Kurčiam vaikui dailė duoda galimybę pasijusti lygiaverčiam su sveikuoju

Kalbant apie dailės reikšmę kurčio vaiko gyvenime, dailininkas ir dailės mokytojas P. Šiaučiūnas tvirtina, kad kurtiems vaikams dailė yra ypatinga saviraiškos priemonė, kuri suteikia galimybę būti lygiaverčiams su girdinčiaisiais, galimybę pajausti savo vertę, galimybę integruotis į sveikųjų pasaulį bei būti harmoninga asmenybe.

Dailininkas, vėl prakalbęs apie savo kurčią dukrą Kristiną, pabrėžia, kad jos gyvenime dailė taip pat užima svarbią vietą. Ji vidurinėje mokykloje yra baigusi sustiprinto dailės mokymo klasę ir surengusi ne vieną parodą. „Mes su Kristina turime daug bendro. Ji, kaip ir aš, yra meniškos sielos, drauge esame surengę ne vieną parodą. Kalmaro (Švedija) miesto bibliotekoje pristatėme dailės parodą „Dviese iš Panevėžio“. Kristina eksponavo siuvinėtus paveikslus, aš – grafikos darbus. Tai buvo malonus įvykis, nes į parodos atidarymą turėjome galimybę nuvykti visa šeima“, – pasakojo P. Šiaučiūnas.

Kartu su Kristina jie buvo surengę savo darbų parodą ir Panevėžio bendruomenių rūmuose. Paroda vadinosi „Piešia tėtis, piešia ir dukra“.

Reikšmingiausia, anot dailininko, Kristinai buvo jos pirmoji siuvinėtų paveikslų paroda „Baltoji žiema“, kuri buvo eksponuota Šv. Kazimiero knygynėlyje Panevėžyje. Jos pristatymą visuomenei organizavo žinoma dailininkė Stasė Medytė. „Apie šią parodą gražiai buvo rašyta ne viename laikraštyje, taip pat buvo parodytas išsamus reportažas per Panevėžio televiziją. Visus straipsnius Kristina yra kruopščiai surinkusi ir saugo atminimui“, – džiaugdamasis dukros laimėjimais pasakoja dailininkas ir priduria, jog dukra, gyvendama Vokietijoje, nepamiršo kūrybos. Jis ją visada skatinantis užsiimti kūrybine veikla, nes yra tvirtai įsitikinęs, kad kūrybinis darbas - tai vaistas nuo daugelio problemų. „Tai terapija ir gyvenimo džiaugsmas,“ – sako P.Šiaučiūnas.

Kurčiajam sunku konkuruoti su sveikuoju, siekiant diplomo dailės srityje

Dailininko paklausėme, kodėl labai nedaug klausos negalę turinčių žmonių yra įsitvirtinę ir žinomi meno pasaulyje, nors dažnai rašoma ir kalbama apie talentingus dailei kurčius vaikus. Pasak dailininko, neįgalieji į sveiką visuomenę pradėjo integruotis tik subyrėjus sovietinei sistemai. Iki tol kurtiesiems mokslo aukštumos buvo sunkiai prieinamos, nes nebuvo vertėjų, gestų kalba nebuvo pripažinta gimtąja, todėl tiek dailei, tiek kitiems dalykams, gabūs jauni žmonės tik milžiniškomis pastangomis, darbu, valia, užsispyrimu ir darbštumu įgydavo aukštųjų mokyklų diplomus.

„Šiais laikais viena iš priežasčių, dėl ko nėra žinomų meno aukštumų pasiekusių kurčiųjų, – motyvacijos stoka. Juk yra daug sričių, kur ir be aukštojo mokslo diplomo galima lengviau įsitvirtinti visuomenėje ir daugiau uždirbti. O dar viena svarbi priežastis, dažnai kurčiajam užkertanti kelią siekti diplomo dailės srityje, - prastas lietuvių kalbos mokėjimas. Juk norint įstoti į aukštąją mokyklą reikia gerai mokėti rašyti, reikšti mintis, išlaikyti valstybinius egzaminus. Manau, kad kurčiam vaikui, net ir labai gabiam dailei, nėra paprasta konkuruoti su girdinčiuoju“, - teigia menininkas.

Laima LAPĖNIENĖ

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos dailės mokytojas Povilas Šiaučiūnas ir mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė su parodos autore Vitalija Kochanauskaite (10 klasė).	P.Šiaučiūno dukra Kristina , kaip ir dailininkas, yra meniškos sielos, jiedu drauge yra surengę ne vieną parodą.