Naujienos

Henris Kisoras (Henry Kisor) gimė 1940 m. visiškai girdintis, apkurto būdamas trejų, susirgęs meningitu. Triničio koledže įgijo bakalauro laipsnį, o Nortvesterno universitete – magistro laipsnį. Ilgą laiką dirbo Čikagos laikraščio redaktoriumi, šiuo metu yra pensininkas. Užsienio šalyse yra gerai žinomos knygos apie kurčiųjų gyvenimą What's that Pig Outdoors? autorius.

Knyga buvo išleista JAV bei užsienio šalių – Vokietijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės, leidėjų. Taip pat yra kitų 5 knygų autorius (Season's Revenge, A Venture into Murder, and Cache of Corpses, Zephyr: Tracking a Dream Across America, and Flight of the Gin Fizz: Midlife at 4,500 Feet), yra vaikiškos knygelės bendraautoris.

H. Kisoro straipsniai buvo spausdinami tokiuose laikraščiuose kaip New York Times, Washington Post, Los Angeles Times, MSNBC.com. 1981 m. už pasiekimus kritikos srityje jis tapo vieno svarbiausių Amerikos žurnalistų apdovanojimų – Pulicerio premijos finalininku. Taip pat už pasiekimus kritikos srityje buvo apdovanotas 1988 ir 1991 m.
2001 m. buvo priimtas į Čikagos žurnalistų šlovės muziejų.

H. Kisoras savo rašiniais nusipelnė būti laikomas vienu žymiausių kurčių žmonių istorijoje.
Henris su žmona Debora Ebot (Deborah Abbott) žiemas leidžia Evanstone, Ilinojuje, o vasaras - Ontonagone, Mičigane. Jiedu turi du suaugusius sūnus – Koliną (Colin) ir Konaną (Conan). Kolinas dirba teisininku JAV teisingumo ministerijoje, o Konanas - „Boeing“ kompanijoje. Jų gyvenimą paįvairina 4 anūkai – dvi mergaitės Elizabet Marija (Elizabeth Maria), Elis Flyn (Alice Flynn) ir du berniukai Viljamas Henris (William Henry), Konanas Emetas (Conan Emmet) .

Savo knygoje What's that Pig Outdoors? H. Kisoras dalijasi savo gyvenimo tyloje patirtimi.

,,Beveik visų kurčiųjų noras – kuo mažiau rūpesčių suteikti girdintiems žmonėms. Mes galime taip nusišalinti ir būti tokie kuklūs, kad tampame nepastebimi. Kartais ši tendencija gali būti tiesiog luošinanti. Aš visą laiką turiu su ja grumtis…“ – sako H. Kisoras.

Su juo sutinka ir kitas asmuo, kurio klausa silpsta. Jis sako:
,,Aš žinau, apie ką kalba Kisoras. Mano 82 metų motina, su kuria mes bendraujame rašydami raštelius ant nutrinamos ,,stebuklingos lentelės“, gyvena tylos pasaulyje, jau prieš daugelį metų pabėgusi nuo streso ir įtampos, kylančių mėginant bendrauti su žmonėmis už mažo šeimos ir senų draugų rato. Kai mano paties klausa pradėjo artėti prie motinos lygio, aš pastebėjau, kad spektakliuose ir susirinkimuose atsisėdu priekinėse eilėse ir per vidurį, ieškau ramaus kampelio restorane, prašau žmonos paskambinti draugams, kurių akcentas skiriasi nuo mūsų, naudoju garsinimo prietaisus televizijos ir telefono garsui reguliuoti. Tačiau didžiausia neviltis apima, kai su pagalbinėmis priemonėmis ar be jų aš negaliu išgirsti kieno nors papasakoto pokšto, iš kurio kiti kvatojasi; kai po kartotinių bandymų negaliu suvokti jau spėjusio suirzti žmogaus klausimo ir negaliu jo kaip nors apeiti; kai negaliu girdėti savo sūnaus, grojančio mokyklos orkestre, mažų dažnių boso; kai šeimos nariai po trijų bandymų man ką nors pasakyti ištaria: ,,Ai, tiek to.“

Sendama mano motina pajuto, kad neverta stengtis ieškoti socialinio bendravimo. Tačiau knygos autoriui Kisorui bendravimas yra vertas pastangų: ,,Taigi daug kur aš griešiu dantimis ir veršiuosi į priekį.“

Ieškoti, stengtis pritapti, bendrauti su kitais net per tylos bedugnę, vadinasi, įrodyti mūsų, kaip socialinių būtybių, žmogiškąją prigimtį.

Parengė Milda KARKLYTĖ

Šaltinis:
http://www.henrykisor.com/bio.htm  
http://www.start-american-sign-language.com/henry-a-kisor.html

 
Lietuviškas šaltinis:
Deividas Majersas (David G. Myers) ,,Psichologija“