Naujienos

Pokalbis su kurčiųjų draugijos nare Julija Valiene buvo lengvas, nuotaikingas, atviras. Lieknutė, mergaitiškos išvaizdos moteris moka džiaugtis gyvenimu ir įvertinti tai, kas šiandien pasisekė, domisi viskuo kas vyksta aplinkui.

Praeityje Julija daug sportavo, atkakliai treniravosi. Iš prigimties judrios merginos sportinį ryžtą dėl širdies problemų „sustabdė“ medikai. Ligai padiktavus savo taisykles lengvosios atletikos takelius, krepšinio aikštelę teko palikti.

Šviesios atminties poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, mokomės paprasčiausio dalyko – būti. Visą gyvenimą, kasdien, kas akimirką, mokomės būti, būti kartu.Negalia, tyla iš vaikystės nesustabdė merginos aktyvios veiklos. Poreikis bendrauti, būti tarp žmonių atvedė ją į LKD Vilniaus teritorinės valdybos kultūros namų meno saviveiklą. Pasak moters, jai atrodė gražu ir prasminga vaidinti savo bendruomenei. Laikui bėgant didėjo motyvacija, smalsumas, noras išbandyti save. Kultūros namų kolektyvas tapo lyg antrieji namai. Kartu su kitais saviveiklininkais ji siekė bendruomenės gyvenimą padaryti įdomesnį, turiningesnį.

Gražiausi jaunystės metai – teatrui

Pradžioje lankė ritminių šokių ir mėgėjišką dramos būrelį, kuriame vaidino, improvizavo lengvo žanro pantomimas, etiudus, miniatūras. Dramos būrelis augo, profesionalėjo, kartu augo ir aktorių patirtis, gebėjimai. Iš šio saviveiklinio kolektyvo išaugęs Liaudies teatras „Mimika“ kitąmet minės profesinės veiklos 30 –metį.

Vaidyba, spektakliai, gastrolės, bendras kūrybinis darbas ilgam tapo Julijos gyvenimo dalimi. Penkiolika metų trukusi moters aktorinė karjera susijusi su teatro įkūrėju, ilgamečiu režisieriumi J.Vaitiekaičiu. Režisierius gerai pažino ir jautė trupės aktorių galimybes, dažnai pagrindinius vaidmenis skirdavo vis kitam atlikėjui. Daug dirbo pats, to paties reikalavo iš kitų. Julija atliko įsimenančiius vaidmenis spektakliuose „Ei, žmonės“, „Kaukės“, „Jų vaikystės lėlės“, „Susitikimai“, „Velnių malūnas“, „Žmonės kaip paukščiai“ ir kt. Kartu su trupės artistais vaidino ir draugijos kultūrinę veiklą pristatė Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos žiūrovams.

Būdama dvidešimt dviejų metų ištekėjo, bet teatro nepaliko. Nors su vyru dirbo skirtingose darbovietėse, į repeticijas skubėdavo kartu – vyras taip pat vaidino teatre. Vėliau, gimus dukrai, suderinti veiklą ir rūpinimąsi šeima nebuvo paprasta, bet jie abu darbus ir rūpesčius dalinosi perpus. Tėvų pomėgį menui, pasirodymus scenoje iš vaikystės stebėjusi dukra Laura taip pat tuo susidomėjo. Keitėsi kultūros namų darbuotojai, režisieriai, užaugo nauja saviveiklininkų, aktorių karta. Menas, vaidyba, kuriam reikia kūrėjo įsijautimo į vaidmenį, šokį, tapo ir dukros gyvenimo dalimi. Ne tik tėvai, bet ir daugelis bendruomenės narių džiaugiasi Lauros pasiekimais. Ji tapo plataus amplua aktore, perspektyvia šokėja. Įvairiuose pasirodymuose, konkursuose, projektuose ji pelnė kūrybinę sėkmę, platų pripažinimą.

Gimė ir augo – Dzūkijoje

Žmogui, kaip ir medžiui reikia šaknų –savo istorijos. Julijos gyvenimo kelias prasidėjo Lazdijų rajone, Šventežerio kaime daugiavaikėje kolūkiečių šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: trys dukros ir trys sūnūs. Šeimoje ji buvo jauniausias vaikas. Visi vaikai augo sveiki, tik mažiausiai Julijai dėl nelaimingo atsitikimo likimas pagailėjo klausos. Negirdinti mergaitė augo judri, ypač prisirišusi prie brangiausio žmogaus – mamos. Savo vaikišką patirtį kaupė akimis, įdėmiai stebėdama ūkyje ir namuose dirbančius artimuosius.

Suėjus mokykliniam amžiui mama susirūpino dėl dukros ugdymo. Už penkių kilometrų, kitame kaime augo kurčia vyresnė giminaitė, kuri mokėsi kurčiųjų mokykloje. Iš jos Julijos mama sužinojo apie specialias kurčiųjų mokyklas ir jų adresus.

Mokslai Telšiuose, Vilniuje

Atvykusi į Telšių kurčiųjų mokyklą iš pradžių tarp likimo draugų nesijautė gerai. Visose patalpose buvo šalta, kai kurie sanitariniai mazgai, tualetai buvo įrengti kieme. Mokyklos direktorius buvo griežtas, bet mylėjo vaikus. Nežiūrint šalto oro, atlikti rytmetinės mankštos vaikus vesdavo į lauką, taip juos grūdino fiziškai. Mergaitę glumino ir savita mokyklos aura, visi vaikai tarpusavyje bendravo gestais.

Šiltas, reiklus pedagogų dėmesys, profesionalumas davė gerų rezultatų. Pamokų metu buvo naudojama daug metodinių, mokomųjų, specialiųjų priemonių. Smalsi, nuovoki mergaitė greit išmoko gestų kalbą, susirado daug naujų draugų. Pamėgo popamokinę veiklą, lankė lengvosios atletikos, slidinėjimo, krepšinio, rankdarbių, juostų audimo, siuvimo būrelius.

Šioje mokykloje įsigijusi pagrindinį išsilavinimą toliau mokėsi Vilniaus kurčiųjų mokyloje (dabar Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras). Čia Julija susidūrė su didesniais reikalavimais, nauja aplinka. Sostinėje ne tik mokėsi, bet ir daug sportavo. Intensyvioms treniruotėms skyrė visą savo laisvalaikį ir negailėdama savęs siekė kuo geresnių rezultatų. Įsitvirtinti lengvosios atletikos, krepšinio komandoje dėl sveikatos būklės „sutrukdė“ nepalankios medikų pažymos.

Darbas, vakarinė mokykla, politechnikumas

Baigus mokyklą gyvenimas nebuvo kaip rami jūra saulėtą dieną. Įsidarbino LKD Vilniaus įmonėje (dabar UAB „Vikada“) avalynės ceche viršaus detalių siuvėja. Siuvo neilgai. Už gebėjimus, kruopštų darbą, pareigingumą cecho adminisracija pervedė dirbti gatavos produkcijos kontroliere. Norėjo ir jautė poreikį mokytis, toliau lavinosi vakarinėje mokykloje. Tuometė LKD Vilniaus teritorinės valdybos kultūros namų direktorė jauną, aktyvią merginą pakvietė prisidėti prie saviveiklininkų būrio, pasiūlė lankyti ritminių šokių, dramos būrelius. Darbas, vakarinė mokykla, meno saviveiklos repeticijos vertė nuolat intensyviai „judėti“. Judėjimas, permainos lygiagrečiai vyko ir profesine prasme. Vis labiau įsigalint rinkos ekonomikai, avalynės bare padėtis blogėjo – trūko darbo. Uždarius cechą, Julija „persikvalifikavo“ į naujas kontrolierės, komplektuotojos, plombuotojos pareigybes metalo dirbinių, namudinio ir elektrotechnikos gaminių cechuose.

Kadangi stigo kvalifikuotų darbuotojų metalo ir elektrotehnikos gaminių cechuose, 1980 m. buvo pradėta burti kurčiųjų grupę studijoms tuometiniame Vilniaus politechnikume. Gavus Švietimo ministerijos sutikimą, vakariniame skyriuje metalo apdorojimo specialybės pradėjo mokytis net 30 kurčiųjų. Tuomet neseniai ištekėjusi Julija taip pat įsijungė į grupę. Pasirinktos specialybės mokslai buvo gana sunkūs. Be braižybos, teko krimsti matematiką, fiziką, mechaniką ir daugybę įvairiausių metalo apdirbimo staklių veikimo principus, jų sandarą. Jau po pirmo semestro grupė sumažėjo perpus.

Trečiajame kurse Julija laukėsi pirmagimės dukros. Nepasidavė ir mokslų neapleido. Po gimdymo mokėsi toliau, kūdikį padėjo prižiūrėti vyras. Nors buvo sunku, 1985m. ji šventė studijų pabaigtuves. Tais metais finišą pasiekę dešimt darbščiausių, atkakliausių absolventų įgijo metalo apdorojimo techniko – technologo specialybę.

Šeima

1977m. sukūrė šeimą. Vyras – Rytas Valys dirba šaltkalviu – surinkėju. Jiedu užaugino dvi dukras: Laurą ir Aušrą. Laura dirba VšĮ Surdologijos centre video naujienų vertėja, Aušra - Vilniaus kolegijos ekonomikos fakultete studijuoja draudimą.

Kaip ilgametę teatro „Mimika“ artistę vaidinti spektakliuose Juliją kvietė ir naujoji režisierė J.Mažeikienė. Tačiau tuo metu šeimoje atsirado problemų, sunkiai susirgo vyras, daugiau dėmesio reikėjo skirti šeimai. Visada šiltai su žmonėmis bendraujanti moteris ir toliau mėgo meną, vaidybą, tiesa, jau kaip žiūrovė. Daug metų scenai atidavusi moteris lankosi kultūros namuose, domisi šokių kolektyvo ir teatro naujais pastatymais. Juose dabar šoka, vaidina dukra Laura.

Sakoma, žmogaus prigimtyje visuomet paslėpta kūrybos kibirkštėlė. Entuziazmo nestokojanti Laura yra J.Mažeikienės teatro studijos „Mimika“ aktorė, šokių kolektyvo „Tyla“ šokėja. Juk šokiui ir vaidybai kaip sporte prakaito tenka išlieti gal net daugiau... Tačiau mergina turi motyvuotą tikslą ir siekį – pakelti kurčiųjų bendruomenės autoritetą, padrąsinti draugijos jaunimą ryžtingiau siekti savo tikslų. Ir jai tai pavyksta. Pernai vasarą ji dalyvavo Pasaulio kurčiųjų merginų grožio konkurse „Mis Deaf Inernational 2010“ ir laimėjo 3 –vietą. Praėjusių metų pabaigoje LNK projekte „Kviečiu šokti“ finale atsitiko tai, ko turbūt niekas nesitikėjo, - pirmąją vietą užėmė Laura ir jos partneris profesionalus šokėjas Vadimas Šuško. Ritmiška, plastiška mergina pasiekusi tam tikro profesionalumo, atkakliu darbu pravėrė langą į plačiąją visuomenę.

Julijai daug džiugesio teikia gera šeimyninė atmosfera. Visiems būna gera, kai į namus susirenka visa šeima, kai dalinasi gyvenimo ir darbo džiaugsmais bei rūpesčiais.

Laisvalaikio nėra perdaug

Niekad nepavargstanti ir nenusimenanti Julija neįsivaizduoja gyvenimo be darbo, veiklos. Galimybę dirbti ji ypač vertina. Po Nepriklausomybės dirbo AB „Rozenta“, AB „Tagatis‘. Dėl ekonominių problemų, konkurencijos darbo rinkoje joms iškilo bankroto grėsmė. Šiuo metu moteris dirba AB „Rimi“ salės darbuotoja. Kintantis, slankus darbo grafikas neretai „suvalgo“ savaitgalius, laisvalaikio lieka nedaug. Dabar prasidėjus pavasariui, kartu su vyru dažniau važiuoja į tėviškę ne tik aplankyti solidaus amžiaus sulaukusių tėvų, bet ir padėti nudirbti sezoninius ūkio darbus.
Suderinti pomėgius, profesinį ir šeimos gyvenimą neapsakomai sunku. Galbūt Julijos dvasinį atsparumą ir sugebėjimus siekti tikslo suteikia ne tik prigimtis, bet ir visuomeninė veikla, noras būti tarp žmonių, artimųjų, draugų.

Vanda Vaitkutė

Julija Valiene moka džiaugtis gyvenimu ir įvertinti tai, kas šiandien pasisekė, domisi viskuo kas vyksta aplinkui.