Naujienos

Kauniečio Rimanto Ramonio vyresniosios kartos bendruomenės nariams pristatyti turbūt nereikia. Jaunystėje jis buvo meno saviveiklos, įvairių sporto šakų entuziastas, kurčiųjų fotogrrafijos ir kino būrelio įkūrėjas. O išėjęs į užtarnautą poilsį yra aktyvus Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro senjorų klubo „Poilsis“ valdybos narys, atsakingas už kultūrinę veiklą, pats dažnai pasirodo scenoje.

Žieduotą gegužę paminėjęs 75- metį R. Ramonis sutiko pasidalyti savo brandaus gyvenimo prisiminimais.

Lemtis stipresnė už svajones

Rimantas gimė Kaune. Abu tėvai tarnautojai, tėtis buvo Lietuvos karininkas. Šeima gyveno Šančiuose. Sūnus gimė ir augo sveikas, tačiau, būdamas pusantrų metukų, susirgo smegenų uždegimu ir apkurto. Netikėta nelaimė palaidojo ne tik tėvų ateities svajones, bet ir atėmė visavertį bendravimo džiaugsmą. Tuometinėje Lietuvoje nebuvo jokių žinių, pagalbos, kaip lavinti klausos negalią turintį vaiką, nebuvo ir panašaus profilio ikimokyklinių įstaigų. Be to, juk tai buvo prieškaris ir sunkūs karo metai. Šios sudėtingos aplinkybės lėmė tai, kad tik būdamas dešimties metų pradėjo lankyti Kauno kurčiųjų internatinę mokyklą, kuri tuo metu buvo įsikūrusi Vilijampolėje. Čia jis rado bendro likimo draugų. Pas tėvus grįždavo tik per atostogas ir šventes.

Mokykla – svarbus gyvenimo startas

Ramiai ir be apmaudo, kas būdinga turbūt tik vienam R. Ramoniui, jis pasakojo, kad tuo metu mokykloje klausos negalią turintiems vaikams buvo draudžiama bendrauti gestų kalba. Tokie sveiku protu nesuvokiami įstatymai švietimo sistemoje egzistavo. Vis dėlto po pamokų tarpusavyje mokiniai susikalbėdavo gestų pagalba. Pasak jo, žodinė kalba ilga ir sudėtinga, o gestais mintį galima išreikšti greitai ir trumpai.

Nors praėjo daug metų, ir dabar prisimena savo pirmąją mokytoją Albiną Sirgedienę. Ji mokė lietuvių kalbos ir lavino tartį. Patikdavo A. Juozėnaičio vedamos piešimo pamokos, nekantraudamas laukdavo Sendžiko kūno kultūros užsiėmimų. Puikius fizinius duomenis turintis, stiprus berniukas išsiskyrė iš bendraamžių. Akštesnėse klasėse šioje mokykloje vykdavo ir amatų pamokos. Vienoje dirbtuvėje 8 berniukai buvo mokomi batsiuvystės.

Devyneri metai, praleisti šioje internatinėje mokykloje, vis dėlto dovanojo daug žinių ir draugų, tai buvo svarbus gyvenimo startas. Gabus jaunuolis, 1955 m. baigęs mokyklą, pradėjo dirbti Kauno avalynės fabrike „Lituanika“, vėliau perėjo į „Taurą“.

Veiklus kurčiųjų draugijos narys

Baigęs mokyklą vaikinas tais pačiais metais įstojo į Lietuvos kurčiųjų draugiją. Tuo metu Kauno kurtiesiems vadovavo jo būsima žmona Danutė Ramonienė. Ji pasakojo, kad jis iš karto išsiskyrė darbštumu ir kūrybingumu.

Rengiant šiam straipsniui medžiagą Rimantas parodė jaunystėje meniškai išdrožtą paveikslą. Deja, potraukį piešti ir drožinėti nurungė namie atsiradęs fotoaparatas. Meninė fotografija, vėliau mėgėjų kinas užvaldė kūrybinę energiją ir atėmė visą laisvalaikį.

Pirmuosius impulsus fotografijos menui davė likimo draugas, fotomėgėjas Albinas Petrošius. Be to, kurį laiką Rimantą buvo pavergusi meno saviveikla: jis pats kūrė meninius etiudus pantomimai, su bendraamžiais vaidino intermedijose. Be to, rasdavo laiko žaisti ir tinklinio, krepšinio aikštelėse, stūmė rutulį, plaukiojo, užsiiminėjo lengvąja atletika, dalyvaudavo turistiniuose žygiuose.

1964 m. atkaklus žmogus įsigijo pirmąją 8 mm kino kamerą „Sport“. Skeptikai šaipėsi, kad R. Ramonis iš to duonos neužsidirbs...Tačiau labai traukė mėgėjų filmai, ir tai nustelbė visus praktiškus išskaičiavimus. Svarbiausia buvo pats kūrybos procesas. Pirmas nufilmuotas filmas buvo dokumentinis. Jis sulaukė didelio draugų susidomėjimo. Paskatintas sėkmės, 1966 m.R .Ramonis subūrė kino mėgėjų būrelį. Pirmaisiais nariais tapo Rimantas Lipnius, Danutė Ramonienė, Vytautas Kulikauskas. Tuo metu kultūros namai, vadinami Kurčiųjų klubu, paramos tam būreliui neteikė, jis nefigūravo ir dokumentuose.

Kūrybiniai impulsai ir laimėjimai

Nutiestas siauras takelis į kino mėgėjų pasaulį pamažu drąsino žengti toliau. 1971 m. kino mėgėjų iniciatyva buvo surengtas kino filmų festivalis. Tik po šio festivalio būrelis buvo oficialiai įtrauktas į dokumentus, tais pačiais metais surengta ir pirmoji kino filmų apžiūra.

Vertinimo komisijoje dalyvavęs dabartinis Kauno lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius davė daug patarimų ir pasiūlė dalyvauti Lietuvos kino mėgėjų draugijos renginiuose, festivaliuose. Nuo tada prasidėjo naujas kūrybinis pakilimas. 1972 m. surengtas IV kino mėgėjų filmų konkursas – apžiūra. D. Ramonienė čia debiutavo su filmu “Tėvelis grįžo“, R. Ramonis – „Be žodžių“. Tais pačiais metais Vilniuje vyko Pabaltijo mėgėjų filmų festivalis. Vėliau R. Ramonis sukūrė vaidybinius filmus: „Kai nėra žmonos, „Vermišeliai“, „Paragavo“, „Hitlerio galas, „Už ką?“, „Bėk žirgeli, bėk greičiau“ ir kt.

1976 m. kūrėjas apdovanotas Lietuvos TSR Kultūros ministerijos kultūros darbuotojų profsąjungos Lietuvos respublikinio komiteto ženklu „Lietuvos TSR kultūros žymūnas“.

1977 m. penki būrelio nariai buvo priimti į Lietuvos TSR kino mėgėjų draugijos narius, tarp jų - D. ir R. Ramoniai. 1978 m. R. Ramonis šeimyninių filmų festivalyje laimėjo tuometinio populiaraus žurnalo „Tarybinė moteris“ prizą už multiplikacinį filmą „Mama, mama, mama!!!“

Atgavus Lietuvai Nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, Ramoniai kino mėgėjų festivalyje Budapešte už filmą „Tėvelis grįžo“ apdovanoti diplomu, 1990 m. Bulgarijoje už filmą „Mama, mama, mama!!!“ - medaliu. Mėgėjų kino entuziastas palaikė ryšius su Islandijos kurčiųjų organizacijos kino kūrėjais, Suomijos kurčiųjų asociacija. Yra dalyvavęs Baltarusijos, Latvijos, Estijos kurčiųjų kino mėgėjų festivaliuose. 2000 m. siuntė savo darbus į Pasaulio kurčiųjų meninės fotografijos apžiūrą- konkursą Japonijoje. Jo nuotrauka išspausdinta pasaulio kurčiųjų fotografijos albumo antrame viršelyje („Missy Keast“ ).

R. Ramonis lig šiol nesiskiria su fotoaparatu. Šeimos archyve yra gausybė nuotraukų – tarsi ištisas gyvenimo metraštis ateinančioms kartoms. Jame - Lietuvos kurčiųjų istorija!

Praeityje kūrėjas parengė ne vieną dešimtį stendų ir Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrui, įamžino įvairias draugijos šventes ir susibūrimus. Kauno senjorų klubo „Poilsis“ pirmininkės pavaduotojas P. Pelegrimas pasakojo, kad R. Ramonis yra surinkęs ir daug įvairių dokumentų apie Lietuvos kurčiųjų švietimą, integraciją į visuomenę.
Ši įdomi medžiaga galėtų būti pagrindu kuriant Lietuvos kurčiųjų draugijos istorijos muziejų.

Šeima ir buvimas kartu – vertybė

Šios stiprios šeimos nariai moka vieni kitais pasitikėti. Pareiga ir atsakomybės jausmas ir yra aukščiausia meilės apraiška. Juk tik mylėdamas žmogus tampa žmogumi. Be abejo, Ramonių šeimą sustiprino bendra negalia, o dar labiau suartino tie patys interesai, pomėgiai, šiuo atveju – mėgėjų kinas ir plati kūrybinė veikla kurčiųjų draugijoje.

Kiekvienam iš jų buvo didžiausia laimė turėti šalia žmogų, kuriuo galėjo besąlygiškai pasitikėti, visais klausimais pasitarti. Dabar Ramoniai pelnytai didžiuojasi dviem į gyvenimą išleistomis dukromis ir keturiais anūkais. Ponia Danutė nepamiršta patikslinti, kad dukra Dalė - iš pirmos jos santuokos. Dukra Ramunė Leonavičienė yra aktyvi kurčiųjų reikalų gynėja, Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro direktorė, Lietuvių gestų kalbos asociacijos prezidentė. Dalė Nevardauskienė – šio centro vyriausioji vertėja. Tokioje vieningoje šeimoje abi dukros mylimos vienodai, nėra skirstymo. Kaip ir atgyvenusio darbų skirstymo į vyriškus ir moteriškus. Nedrįsau klausti, kuris iš šeimininkų dažniau rišasi prijuostę prie viryklės, tačiau vėlų vakarą, primygtinai norėjęs pavaišinti arbata, pats šeimininkas akimirksniu dailiai serviravo stalą.

Tuo tarpu žmona, neslėpdama pasididžiavimo savo žmogumi, pasakojo ne vien apie jų bendrus kūrybinius interesus. Ji lyg patikslino, kad šeima tam tikra prasme irgi kūryba, kur bene svarbiausia yra abipusė tolerancija. „Oi, oi, kiekvienai moteriai norėčiau palinkėti tokio vyro, - sakė ponia Danutė ir prisimindama nusijuokė: - Buvau tuo metu viršininkė, tad Rimantas ilgai laikėsi nuo manęs nuošaliai.“

Dukros sutiko papasakoti apie tėtį: „Mes galime pasakyti, kad tokio jaunatviško tėvelio niekas neturi. Jį ir senatvėje domina visos naujovės. Nedaug jo amžiaus žmonių savarankiškai išmoko naudotis internetu. O tėčio net akys šviečia apie tai kalbant, jis nuolat domisi naujienomis ir pasaulio kurčiųjų interneto svetainėje. Mums ir dabar būna įdomu stebėti tai, kad jis neturi problemų apsipirkdamas parduotuvėse. Problemų turi pardavėjai. Tėvelis klausia gestikuliuodamas, o pardavėjas jam ima atsakinėti visom žinomom kalbom, kol galiausiai pradeda taip pat gestikuliuoti... Įdomu, kad tėvelis turi talentą prakalbinti žmones gestais. Paprastai jis visą techniką perka vienas, tik labai retai paprašo vertėjauti. Iš parduotuvės visada išeina šypsodamasis, o pardavėjas bando atsigauti po neeilinio bendravimo...

Šeimoje gestų kalbos mus mokė tėtis, nes su mama galėjome ir šiaip susikalbėti. Jo dėka šeimoje kalbame trimis kalbomis: lietuvių gestų kalba, „kalkine“ gestų kalba ir lietuvių kalba.

Prisimenam, kaip tėtis gaudavo laiškus iš kurčio lenko. Jie susirašinėdavo simboliais. Kad ryšys nenutruktų, tėvelis sugalvojo būtent tokį bendravimo būdą. (Dukra Dalė patikslino: „Jis yra mano tėtis, su didele meile ir rūpesčiu jis rūpinosi vienodai abiem, šeimoje visada jaučiausi gerai. Tą aš labai vertinu ir esu dėkinga.“)

Iš mažens tėtis buvo vyriškumo, doros ir šeimos vyro pavyzdys. Jo inteligentiškumas įgimtas. Nors mes jo dukros, bet visada jis visas moteris ir mus praleidžia pirma, pagelbsti išlipant...Sunkus gyvenimas jo nepalaužė. Jis nepakenčia cinizmo, moka gerbti dorą žmogų. Tai tikras vyras, puikus sutuoktinis, o svarbiausia - geras žmogus. Didžiuojamės, kad esame jo dukros.“

Pabendravęs su santūriuoju R. Ramoniu pajunti, kaip dažnai plačioje visuomenėje trūksta gražios žodinės ir elgesio kultūros. Gerumas, žmogiškumas ir yra pats didžiausias žmogaus turtas, kurio iš mūsų niekas negali atimti.

Aldona GEMA STANKEVIČIENĖ – MACIONYTĖ

Panašūs pomėgiai – mėgėjų kinas ir plati kūrybinė veikla kurčiųjų draugijoje – Danutės ir Rimanto Ramonių šeimą dar labiau sustiprino.