|
Arūnas Bražinskas yra pirmasis Lietuvos kurčiasis, bandantis užkariauti kalnus, kurie tampa rimtu iššūkiu net ir profesionaliems alpinistams. 2010 m. vasarą jis su girdinčiųjų grupe bandė įkopti į Tadžikijoje Pamyro kalnuose esančią J. Korženevskajos (7105 m) viršūnę. Deja, tąkart pasiekti viršūnės jam nepavyko, tačiau Arūnas nenusiminė – iš kalnų parsivežė nepamirštamų įspūdžių, gausybę gražių nuotraukų bei ryžtą kopti į kalnus ir ateityje.
Ar tai buvo pirma tokia rimta Jūsų kelionė į kalnus?
Tikruose kalnuose pirmą kartą atsidūriau, kai man buvo 12 metų. Tuomet pamačiau Ararato kalną Armėnijoje. Vėliau teko būti Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, Slovakijos ir Aliaskos kalnuose. Pirmas rimtas kopimas buvo 2006 m., kai man teko lankytis Kaukazo kalnuose. Tai buvo daugiau techninis žygis. 2008 m. lipau į Fanų kalnus Tadžikijoje. Kopimas į J. Korženevskajos viršūnę Pamyro kalnuose - mano pirmasis bandymas pasiekti viršukalnę ir pati sudėtingiausia kelionė į kalnus. Tai buvo aukštybinis kalnų žygis.
Kokį įspūdį padarė Tadžikija?
Tai šalis, kurios net 90 proc. teritorijos užima kalnai, augalijos ten mažai. Žmonės gyvena skurdžiai, mėnesio alga maždaug 50 dolerių. Gatvėse dieną naktį laksto vaikai. Kai keičiausi valiutą, vienas vaikas pribėgo prie manęs ir ėmė prašyti išmaldos, tačiau kitas lietuvis liepė neduoti. Mat davus vienam, susirinktų visa minia elgetaujančių vaikų.
Tadžikijoje galima matyti vaizdų, kokie pas mus būdavo tarybiniais laikais, – ten dar išlikusios senos telefono būdelės, degalinės.
Tadžikija kontrastų šalis – vieni žmonės vaikšto labai skurdžiai apsirengę, kiti – labai pasipuošę. Vyrauja ryškios spalvos. Importiniai maisto produktai kainuoja brangiai kaip ir Lietuvoje, o pagaminti Tadžikijoje gerokai pigesni.
Kokių įsimintinų nuotykių teko patirti Tadžikijoje?
Mes iš pradžių į atskridome į sostinę Dušanbė, iš ten autobusiuku vykome į kaimelį, iš kurio sraigtasparnis turėjo mus nuskraidinti į bazę kalnuose. 280 km kelionė į tą kaimelį truko net 10 valandų. Neapsieita be nemalonių nuotykių. Naktį siaurame kalnų kelyje autobusiuką kliudė sunkvežimis, sulūžo galinės autobusiuko durys. Kol vairuotojai aiškinosi, kas kaltas, pradėjo lyti, ir mes visi sulindome į mūsų autobusiuką. Staiga jis pradėjo riedėti, o vairuotojo nėra, rankinis stabdys neveikia... Šokome iš autobusiuko ir pradėjome jį stumti. Laimei, pavyko sustabdyti mašiną, o nedaug trūko, kad būtume nugarmėję į prarają. Galiausiai vairuotojai išsiaiškino santykius, ir virve pririšę nulaužtas galines duris pajudėjome tolyn.
Kaip pavyko aklimatizuotis kalnuose?
Sraigtasparnis mus nuskraidino į bazę 4200 m aukštyje. Aklimatizuotis buvo sudėtinga, nes kiekvieno organizmas savaip reaguoja, ir ne visiems tai pavyksta. Man, pavyzdžiui, labai skaudėjo galvą. Tačiau po truputį apsipratau. Iš karto nekopėme į aukščiausią viršukalnę. Pradžioje pasiekėme Vorobjovo (5691 m) viršūnę. Tai buvo aklimatizacinis kopimas.
Kopdamas į Vorobjovo viršukalnę sutikau aklą alpinistą. Tai buvo rusas, kartu su juo ėjo pagalbininkai. Mačiau, kaip palydovas aklajam viską aiškino, pasakojo, kaip viskas aplink atrodo, o aklasis bandė įsivaizduoti. Susimąsčiau, koks tikslas aklam kopti į viršukalnę? Juk jis nieko nemato. Yra sveiki žmonės, kurie ir mato, ir girdi, bet visą laiką sėdi namie ir žiūri televizorių neturėdami ką veikti. O čia aklas žmogus sugeba pasiekti viršukalnę...
Kaip sekėsi kopti į J. Korženevskajos viršūnę?
Kai pakartotinai nusileidome į bazę iš Vorobjovo viršukalnės, jaučiausi daug geriau. Kitą dieną susikrovėme kuprines ir patraukėme į J. Korženevskajos viršukalnę. Teko eiti per labai pavojingas vietas, kur dažnos akmenų griūtys. Kadangi aš negalėjau girdėti, kaip rieda akmenys, man padėdavo girdintys, kurie stovėdavo priekyje ir rodydavo man, kad eiti saugu. Aš pats turėjau žiūrėti ir į priekį, ir aukštyn.
Kelionė truko kelias dienas. Paskutinę naktį prieš kopimą į pačią viršūnę įkūrėme stovyklą 6400 m aukštyje. Rytą visi jautėmės neblogai, taigi palikę palapines patraukėme aukštyn. Po valandos pasiekėme 6500 m aukštį. Mane pradėjo siaubingai imti miegas. Norėjau nors trumpai numigti, bandžiau valgyti šokoladą, bet nepadėjo. Gal pritrūko deguonies ar ko kito. Nusprendžiau grįžti į stovyklą, o kiti kopė toliau. Miegoti buvo negalima, nes užmigus dideliame aukštyje gali ištikti koma. Viriau arbatą ir laukiau grįžtančių bendražygių.
Kokius jausmus kelionėje sukėlė kalnai, įspūdingi gamtovaizdžiai?
Jaučiausi toks mažas žmogelis tarp didelių kalnų. Jei imčiau varžytis su kalnais, jie iškart mane sutriuškintų. Taip ir norisi kalnui pasakyti: „Sveiki, ar aš galiu būti tavo draugas?“ O kalnas man atsakytų: „Aaa, taip, tu galėtum būti mano draugas, lipk ant delno, aš tau padėsiu pasiekti viršūnę.“ Kalnuose jaučiausi mažas mažas. Kaip Dievas galėjo sukurti tokius didingus kalnus... Kaip atrodo pats Dievas... Labai ačiū Jam ne tik už nuostabius kalnus, bet ir už viską.
Mane sužavėjo gėlės kalnuose. Jos visur skirtingos, priklausomai nuo mikroklimato. Aš vienas kurčias, žiūriu į gėlytę, o ji tokia graži, gyva, atrodo, kad gali su ja bendrauti. Tai buvo nuostabu.
Kai parskridome sraigtasparniu iš kalnų į žemumą, žiūrėjau į žolę, - kokia ji žalia, kaip ja laipioja vabaliukai. Grįžus į Lietuvą man atrodė, kad mūsų šalis – tai Dievo dovana. Čia juoda žemė. Sėkla, įkritusi į žemę, be vargo išauga, o ten, Tadžikijoje, viskas auga labai sunkiai.
Ar teko Tadžikijoje sutikti kurčiųjų?
Taip. Grįžęs iš kalnų į Dušanbė vaikštinėjau po miestą. Pamačiau, kaip du kurtieji fotografuoja savo automobilį. Aš pasisveikinau, pakalbinau juos. Kadangi anksčiau mes buvome Tarybų Sąjungoje, mūsų gestai panašūs, mes gana lengvai bendravome. Jie kvietė mane į svečius, į kurčiųjų bendrabutį, bet aš neturėjau laiko. Jie šiek tiek papasakojo apie savo gyvenimą. Tadžikijoje kurtieji taip pat turi savo kurčiųjų klubus, juose švenčia šventes. Dušanbė yra kurčiųjų bendrabutis ir kurčiųjų kombinatas. Tačiau jų algos ir neįgalumo išmokos mažos, todėl dauguma kurčiųjų nori išvažiuoti dirbti į Maskvą. Kurčiųjų gyvenimo kokybė Tadžikijoje prasta. Siūliau pasikeisti elektroninio pašto adresais, bet sutikti tadžikai neturi interneto, gali naudotis internetu nebent kurčiųjų klube. Tačiau jie turi mobiliuosius telefonus ir gali kalbėtis vaizdo skambučiais. Mane nustebino, kad tai įmanoma tokioje skurdžioje šalyje. Pasikeitėme telefonų numeriais.
Kaip kelionėje sekėsi bendrauti su girdinčiais alpinistais?
Skaičiau iš lūpų, šiek tiek susišnekėdavome gestais, susirašinėjome rašteliais ar mobiliaisiais telefonais. Prieš kelionę supažindinau bendražygius su kurčiųjų kultūra. Aptarėme pagrindinius gestus, tokius kaip „akmuo“, „virvė“, „žemyn“, „aukštyn“, „palauk“.
Ar kurčiajam pavojingiau kopti į kalnus negu girdinčiajam?
Iš esmės ir kurčiam, ir girdinčiam toks pat pavojus. Jeigu būna akmenų griūtis, kurčiasis, aišku, gali neišgirsti, bet girdintysis jį perspėja. Taip pat perspėja, jei išgirsta, kad ledai skyla. Bet kurčiasis labai geras mato, jis gali ir pamatyti pavojus, kurių neišgirsta.
Kodėl kopiate į kalnus? Kas ten taip traukia?
Nors kopti sunku ir pavojinga, bet tie vaizdai, kuriuos pamatai - viską atperka. Visi sunkumai nublanksta prieš kalnų grožį. Tai tas pats, kaip paklaustumėte manęs, kodėl myliu tą žmogų. Tikslaus atsakymo nesužinosite...
Kokie tolesni planai? Ar planuojate naujų kelionių į kalnus?
Planavau leistis į kelionę jau šią vasarą, bet pasikeitė planai. Tačiau kitais metais tikrai norėčiau vėl kopti į kalnus, dar tiksliai nežinau, į kokius.
Kalbino Agnė Karvelytė
|
