|
Jau praėjo trys mėnesiai, kai Monika Kumžaitė (bičiulių meiliai vadinama Mona Paula arba tiesiog Paula) išvyko savanoriauti į Boliviją. Tikriausiai visiems smalsu, kaip sekasi mūsų bendruomenės narei, todėl korespondentė Ieva ČEREŠKAITĖ parašė Paulai elektroninį laišką. Ši mielai sutiko atsakyti į klausimus apie savo gyvenimą Bolivijoje: kuo džiaugiasi, ką patyrė ir kuo gali pasidalyti su mumis, esančiais čia, Lietuvoje. Korespondentė iškart atskleidžia: bus įdomu!
Kelionė, įkurtuvės, darbo pradžia
Paula pasakoja, kad pasiekti Pietų Amerikos šalį – Boliviją nebuvo lengva. Savanoriams teko net keturis kartus persėsti į kitą lėktuvą. Kelionė buvo sėkminga, bet jos trukmė visus išvargino: lietuviai išskrido vasario 28 dieną, o Bolivijoje, Kočabambos mieste, nusileido tik kovo 1-osios vakarą. Paula atsimena, kad buvo tamsu ir pliaupė lietus. Laimė, išvargusius keleivius pasitiko savanorė Milisenta. Ji visus įsodino į džipą ir nuvežė į aukšta tvora aptvertus savanorių namus. Kiekvienam buvo skirtas gražiai įrengtas kambarys. Svetainė ir virtuvė bendra, ten galima jaukiai susėsti ir bendrauti. Be Paulos, name apsigyveno dar penki savanoriai: trys lietuvės, estė ir italas.
Kitą rytą savanoriai išskubėjo susipažinti su darbo vieta – mokykla, kuri buvo geresnė, nei Paula tikėjosi būdama Lietuvoje. Iš pradžių savanorė sutriko, nes niekas nemokėjo nei anglų gestų, nei tarptautinės gestų kalbos. Laimė, lietuvė savanorė vertė Paulai viską į žodinę lietuvių kalbą.
Iš pradžių Paula dirbo su mažaisiais: padėdavo mokytojai rengti vaikams užduotis arba dirbo individualiai su neįgaliais vaikais. Paula sako, kad visi vaikai labai skirtingi, kiekvienas savaip įdomus, todėl ji gali nuolat kaupti pedagoginės praktikos įgūdžius (Vilniaus pedagoginiame universitete Paula studijuoja lietuvių kalbą – aut. past.).
Dabar Paulos veikla keičiasi, ji pradeda dirbti su vyresniais vaikais: bendrauja, perteikia jiems įdomią informaciją, planuoja mokykloje organizuoti šventes. Paula vaikams yra tarsi gyvas pavyzdys, kad gyvenimas būna ir kitoks.
Vietinių gyvenimas ir kultūra
Boliviečiai Paulai atrodo nuoširdūs ir paprasti žmonės, kuriems svarbiausia - švęsti ir valgyti, todėl jie niekada neskuba. ,,Nuėjau į bažnyčią, tai net kunigas vėlavo 15 min., bet nieko tai nestebina ir nepiktina“, - įdomybes dėsto Paula.
,,Svarbiausia Bolivijoje - turėti darbą, namus ir auginti vaikus. Viskas“, - stebisi Paula vietinių papročiais. Labai daug nepilnamečių gimdo vaikus, net išsilavinusios moterys turi mažiausiai po tris vaikus, todėl mieste daugybė mažų murzinų vaikų, kurie su tėvais keliauja ir į turgų, ir į darbą. Vietiniai laikosi tradicijų, todėl gatvėje dažnai gali sutikti moteris, vilkinčias tautiniais drabužiais - cholitomis.
Svarbi kasdienio boliviečių maisto dalis – kukurūzai, jie skaniausi virti. Nacionalinių patiekalų (pavyzdžiui, riešutų sriubos) Paula ragavo, bet nepamėgo, mat boliviečių maistas labai riebus. Pietums - įvairiausia mėsa: lamiena (lama – toks gyvūnas, - aut. past.), jautiena, vištiena, aviena, antiena, žąsiena. Šalia mėsos garnyras: bulvės su ryžiais arba makaronais. Prie tokių pietų bolivietis būtinai pridės keptą bananą. ,,Tikrai per daug“, - stebisi Paula.
Vaisiai ir daržovės visai kas kita, jų Bolivijoje yra įvairiausių: figos, ananasai, arbūzai, baklažanai, brokoliai, žiediniai kopūstai. Viskas šviežia ir daug pigiau negu Lietuvoje. ,,25 bananai tekainuoja 8 bolivianus (Bolivijos piniginis vienetas - aut. past.), tai tėra 4 litai, todėl bananus valgome kasdien“, - aiškina Paula. Ją nustebino, kad bananai auga ne ant medžių, o ant neaukštų krūmų. Paulos mėgstamiausias vaisius - papaja. ,,Dėl jų esu pamišusi - valgau kasdien“, – rašo Paula ir laiške prideda šypsenėlę.
,,Bolivijos kurtieji nežino savo galimybių“
Bolivijoje gyvena apie 12 milijonų žmonių, iš jų – 2000 registruotų kurčiųjų, o iš tiesų jų yra apie 25 000. Kurtieji gyvena atsiskyrę nuo pasaulio: nekeliauja, tiesiog būna namie. Paulai apmaudu, kad dauguma nebaigė mokyklos, dirbti pradėjo 15 metų ar net anksčiau, todėl kurčiųjų gestų kalbos žodynas skurdus, jie nesitiki gero gyvenimo: ,,Vaikai geri, bet jiems trūksta elementarių žinių, skatinimo, padėtis kaimuose dar baisesnė“, – pasakoja Paula.
Savanoriai buvo nuvykę į Bolivijos kurčiųjų futbolo žaidynes Santa Kruso mieste. Jose dalyvavo daug kurčiųjų, jie pasakojo apie savo gyvenimą, šeimą, vaikus. Paulą stebėjosi, kad dauguma net nežino, kur yra Lietuva. ,,Mane ir vadino gestu – Lietuva, nors aiškinau, kad esu Monika ir turiu kitą gestą. Leidžiu taip mane vadinti, jei jiems patinka“, - rašo Paula.
Bolivijoje įsikūrusios skirtingus tikslus turinčios kurčiųjų organizacijos, kurios nebendradarbiauja, priešingai – viena kitai kenkia. Paula sako, kad jos gauna finansavimą, bet nieko neveikia, todėl kurtiesiems labai trūksta informacijos apie savo teises ir galimybes. Lietuvę nustebino tai, kad Bolivijoje nėra oficialių vertėjų, yra tik dirbantys kurčiųjų organizacijose, tačiau jų darbo krūvis per didelis – tenka versti po valandą ar daugiau.
,,Bolivijoje kiekviena diena nepaprasta“
,,Kasdien mane lydi nuotykiai, kartais jie liūdni, kartais linksmi. Čia gyvenu dvejopą gyvenimą: ir su kurčiaisiais, ir su girdinčiaisiais“, – rašo Paula. Atvykusi į Boliviją vieną mėnesį savanorė bendravo tik su girdinčiaisiais, paskui susirado draugų kurčiųjų. Per mėnesį, praleistą su girdinčiaisiais, Paula pasigedo bendravimo gestų kalba, todėl po pirmos su kurčiaisiais praleistos dienos ji jautėsi labai laiminga. Grįždama į savanorių namus, Paula vis galvojo: ,,Gestų kalba yra mano kalba, kurtieji yra mano draugai.“
Vėl pradėjusi bendrauti gestų kalba, Paula pajuto tarsi atgavusi dalelę savęs, nes būdama su girdinčiaisiais patyrė akimirkų, kurių dabar nenori prisiminti: ,,Kartais būdavau visai viena, informaciją gaudavau paskutinė, todėl pykdavau, kildavo konfliktų“, - nuogąstauja Paula, bet tuoj pasidžiaugia, kad dabar viskas gerai.
Po dviejų mėnesių, praleistų Bolivijoje, lietuvė pradėjo lankyti privačias gestų kalbos pamokas. ,,Kodėl taip vėlai? Toks boliviečių gyvenimo būdas! Jų lėtumas kartais trukdo, bet savo tikslą vis tiek pasiekiu. Savarankiškai išmokau boliviečių gestų kalbos, nors dar trūksta žinių“, - aiškina lietuvė.
Kaip Paula leidžia laisvalaikį? ,,Sugebėjau pritapti prie aplinkos ir žmonių. Gerbiu jų kultūrą ir noriu ją pažinti, todėl savaitgaliais dažnai keliaujame. Buvau Orure, Liriuni, Santa Kruse ir kituose Bolivijos miestuose“, – džiaugiasi patirtimi savanorė. Jai labai patinka karnavalų dalyviai, kurie šoka pasipuošę įdomiais, ryškiais drabužiais. Karnavalas trunka 3-4 dienas, visi šoka nuo ryto iki vakaro, ant jų purškiamos muilo putos, todėl žmonės perka lietpalčius – tokia tradicija.
Paula atsimena ir nemalonius įvykius: ,,Bolivijoje buvau jau savaitę, kai susiruošėme aplankyti Oruro miestą. Grįžusi iškart susirgau, temperatūra siekė net 40 laipsnių. Maniau, neišgyvensiu. Visą savaitę gulėjau, nieko nevalgiau, nes negalėjau priprasti prie maisto, oro. Dabar viskas gerai, esu sveika kaip ridikėlis“, - linksmai baigia istoriją Paula.
Iš pradžių buvo sunku, tačiau ramino žinojimas, kad tai laikina ir netrukus bus lengviau. Iš tiesų dabar lietuvei gera, ji viskuo domisi, kaupia patyrimą, turi tokių galimybių, kurių Lietuvoje neturėjo. Bolivijoje Mona Paula jaučiasi kaip namie: ,,Vieną dieną važiuodama į darbą pasijutau taip, tartum gyvenčiau čia nuo gimimo.“
Paula moka tarptautinę gestų kalbą (international sign language - ISL), o amerikiečių gestų kalbos (american sign language - ASL) nemokėjo. Pasirodo, boliviečių gestų kalba labai panaši į ASL, nes prieš kelis dešimtmečius amerikiečiai atvyko į Boliviją mokyti vietinių kurčiųjų gestų kalbos, todėl daktilinė abėcėlė yra vienoda, dauguma gestų panašūs. Paula džiaugiasi, kad išmokusi boliviečių gestų kalbos, išmoko ir ASL.
Taip pat Paula džiaugiasi draugyste su savanore lietuve Laima. Jos kalba apie viską ir juokiasi iki ašarų.
Savanorė artimai susidraugavo su Bolivijos sporto federacijos kurčiųjų prezidente Milka: ,,Ji visada pataria, pasakoja apie Boliviją, mane saugo. Faina ta Milka“, - rašo Paula.
Milka žino, kur yra Lietuva, nes ją garsina kurtieji sportininkai, nuolat užimantys prizines vietas įvairiose varžybose. ,,Džiaugiuosi, kad lietuviai sportininkai garsina savo šalį“, - didžiuojasi tėvynainiais savanorė. Milkos draugai yra ir Paulos draugai. Kartu su Javieru, Aldo ir Lina visi smagiai leidžia laiką, keliauja.
Smalsauju, kaip sekasi meilės reikalai? Paula yra šviesiaodė, šviesiaplaukė, aukštesnė nei dauguma vietinių, todėl boliviečiai atvirai spokso ir sveikinasi – hola. Paula prie kasdien rodomo dėmesio jau priprato.
,,Kasdien išgirstu, kad esu bonita, t. y. graži. Turiu daug kurčiųjų gerbėjų, jie kviečia susitikti. Na, turiu baigti, lekiu į susitikimą su Milka“, - baigia pasakojimą Paula ir išrūksta į saulėtas Kočabambos gatves.
 |
| Monika su Bolivijos vaikais. |
 |
| Mona Paula Bolivijoje jaučiasi kaip namie. |
 |
| Paula džiaugiasi draugyste su savanore lietuve Laima. |
|
