Lietuvos kurčiųjų draugija
Mes Facebook'e
Forumas
Virtuali meno galerijaVirtuali meno galerija
ĮdomuĮdomu
 Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centras
Vilniaus kurčiųjų jaunimo organizacijaVilniaus kurčiųjų jaunimo organizacija
Mėnesio nuotraukaMėnesio nuotrauka
 
 

 

 

  

Talka - Šv.Kazimiero Nr. 3 pastate.


Internetinis tarptautinis gestų kalbos žodynas

Jei nori išmokti gestų kalbą.

Naujienos

L. Bartnykienė: „Mokytojas turi būti pats didžiausias vaiko pagalbininkas ir draugas“2010 10 13

Svarbiausias mokytojo tikslas –pajusti vaiko širdį, jo esybę, o tada – padaryti viską, kad tai, ką nori duoti, pasiektų jį,“ - sakė Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Bartnykienė.


Atėjusi į šią mokyklą, pedagogė pradėjo dirbti nuo pačios žemiausios grandies – auklėtojos darbo. Po trijų mėnesių, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jai buvo pasiūlyta mokyti pačius mažiausius mokinukus. Dabar, šioje mokykloje, ji jau dirba tryliktus metus. Šį rugsėjį sukako metai, kai L. Bartnykienė dirba atsakingą direktoriaus pavaduotojos ugdymui darbą.
Pasak pedagogės, kad rinksis mokytojos profesiją, jį jau tvirtai žinojo dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Tačiau, atvežus dokumentus, Šiaulių pedagoginiame universitete jai patarė geriau vietoj norimos pradinių klasių mokytojo specialybės rinktis specialiojo pedagogo. Lina sakė, jog tuo metu ji tikrai negalvojusi kada nors dirbti specialiojo ugdymo įstaigoje, todėl nepabūgo didelio konkurso ir įstojo į norimą pradinių klasių mokytojo specialybę. Tačiau, baigus studijas, bendrojo lavinimo mokykloje darbo gauti nepavyko, todėl įsidarbino kurčiųjų mokykloje.

„Pasijutau įmesta kaip musė į barščius,“ – prisiminusi tuometinę būseną juokėsi direktoriaus pavaduotoja. Pirmieji gestai, kuriuos sužinojo buvo - „obuolys“ ir „tualetas.“ Dabar, ji sako, net pati nebeprisimenati, kodėl jie pirmiausia jai įstrigo.

Lina pripažįsta, kad pirmieji žingsniai kurčiųjų mokykloje nebuvo lengvi. Intensyviai ruošdavosi kiekvienai pamokai, skubiai teko mokytis gestų kalbą, perprasti kurčiųjų psichologiją ir jų mokymo metodiką: „Naujai pamokai pradėdavau ruoštis jau prieš savaitę: prašydavau kurčiųjų mokytojų, kad padėtų išversti tekstą į gestų kalbą, aiškindavausi, kaip supažindinti su dalyku, kad vaikai suprastų“. Direktoriaus pavaduotoja sako esanti labai dėkinga jai tuo metu nuoširdžiai padėjusiems kolegoms: Irenai Matuzevičienei, Bronislavai Danutei Ridikienei, Rūtai Morozienei, Dainiui Žverelei, buvusiai direktoriaus pavaduotojai ugdymui Aldonai Veronikai Vinkšnelienei, Danutei Matuzienei, Viliui Glušokui, Ramunei Smirnovienei. „Tiesą sakant, kolektyve buvau jauniausia ir mokiausi iš visų tuo metu dirbusių kolegų, net ir iš pačių vaikų, nes klasėje mokėsi daug neprigirdinčiųjų, kurie padėdavo išversti į lietuvių gestų kalbą ir dar kartą pakartoti užduotį ar taisyklę. Tuo metu jaučiausi lyg kempinė, ir gėriau į save visą informaciją, kurią tik gaudavau,“ – pažymėjo L. Bartnykienė.

Nors, anot jos, ir papuolė kaip musė į barščius, tačiau visi įvykiai kalba apie tai, kad jauna mokytoja nepasimetė ir nenuleido rankų, atvirkščiai – ėjo tik pirmyn. Per trylika pedagoginio darbo metų ji išleido tris pradinukų laidas, baigė surdopedagogikos studijas, apsigynė vyr. mokytojo ir surdopedagogo – metodininko kvalifikacines kategorijas.

Studijuoti surdopedagogiką jauną specialistę pastūmėjo tuometinė direktoriaus pavaduotoja Aldona Veronika Vinkšnelienė. „Baigsi studijas ir nereikės daugiau kitų klausinėti, taip tiesiai šviesiai ji mane motyvavo, todėl daug nelaukusi ryžausi. Surdopedagogikos studijos Šiaulių universitete buvo ir įdomios, ir naudingos. Kaip dirbti su kurčiais vaikais daug žinių davė patyrę dėstytojai: A. Veliūtė, L. Barzdonytė-Morkevičienė, A. Ališauskas, A. Mitkus,“ – sakė pedagogė.

Pasak jos, pasiūlymas dalyvauti konkurse direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigoms užimti jai nebuvo visiškai netikėtas, nes šiam darbui ji jau buvo ruošiama iš anksto: kartu su buvusia pavaduotoja vadovavo įvairioms komisijoms, darbo grupėms, projektams, kėlė kvalifikaciją lyderių kursuose ir stažuotėse . Tačiau net ir gilindamasi į šį darbą, ji sako vis tikėjusi, kad buvusi pavaduotoja dar keletą metų padirbės mokykloje. A. V. Vinkšnelienei susirgus, teko skubiai apsispręsti. „Naujas pareigas pradėjau eiti nelengvu laikotarpiu – vyko renovacija, direktorė atostogavo, todėl daugelį kartų teko „kapstytis“ pačiai. Manau, jei susidorojau šiuo nelengvu laikotarpiu, tai tikrai jau esu užsigrūdinusi“, - šypsodamasi sakė L. Bartnykienė.

Kalbėdama apie kurčių ir girdinčių vaikų skirtumus, psichologijos ypatumus, pedagogė pažymėjo, jog ją visada jaudina kurčių vaikų pastabumas. „Mokykloje niekada neliks nepastebėta nauja mokytojos šukuosena, rūbas, kitos, kad ir smulkiausios detalės. Reikia pabrėžti, kad kurti vaikai labai pastebi ne tik išorinius pokyčius, bet ir vidines žmogaus būsenas. Jei mokytojas ateis į klasę susirūpinęs, prislėgtas, to nuo vaikų paslėpti nepavyks. Jie iš karto klaus: kodėl be nuotaikos, kas nutiko?“ – pasakojo pedagogė. O kad mokiniai tokių klausimų neuždavinėtų, ji sako visada prisimenanti savo dėstytojų patarimus, jog prieš įeidamas į klasę, visas niūrias mintis mokytojas turi palikti už durų. „Dar labai svarbi taisyklė, kurios turi laikytis visi mokytojai - tai pamiršti savo „simpatijas“ ir „antipatijas“. To mokykloje negali būti, nes vaikai viską mato ir jaučia,“ – tvirtino L. Bartnykienė.

Pasak jos, geras mokytojas visada žino prioritetus, užsibrėžia tikslus ir palaipsniui juos įgyvendina. „Mokytojas visada turi dirbti su ugnele širdyje ir šypsena lūpose. Ne visada reikia laikytis priimtų standartų ir įprastų stereotipų. Intensyviai padirbėję vaikai gali ir pailsėti, pajuokauti, net ir žvilgterėti pro langą. Reikia elgtis pagal situaciją, nebijoti naujų ugdymo formų ir būdų. Svarbiausia, kad būtų pasiektas norimas rezultatas,“ – sakė pedagogė. Ji nesutinka, kad vaikas į mokytoją privalo žiūrėti lyg į šventąjį ir beatodairiškai jo klausyti. Mokytojas, anot L. Bartnykienės, turi būti pats didžiausias mokinio pagalbininkas ir draugas, tik tada vaikas gerai jausis mokykloje .

Mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės teigimu, Lina – didžiulis šviesulys mokyklos bendruomenėje: „Kadangi teko kartu studijuoti surdopedagogiką Šiaulių universitete Kvalifikacijos tobulinimo institute, tad teko patirti pačius geriausius jos būdo bruožus: geranoriškumą, jautrumą, pareigingumą ir darbštumą.

Tarptautinės mokytojo dienos proga Linutei ir visiems kolegoms linkiu ištvermės kasdienybėje, buvusių, esamų ir būsimų mokinių šilto žvilgsnio ir iš širdies ištarto„Ačiū“.

Laima LAPĖNIENĖ

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Bartnykienė.


 
Žingsneliu atgal  Į viršų