Naujienos

Pakvietė į namus

Šįkart korespondentė svečiuojasi Dzūkijos sostinėje Alytuje. Nė 70 tūkst. gyventojų neturinčiame miestelyje, išsidėsčiusiame ant abiejų Nemuno vingio krantų, gyvena ir apie 90 sutrikusios klausos asmenų. Dar apie 20 LKD narių išsibarstę Alytaus rajone, o minėto būrio priešakyje – pirminės organizacijos pirmininkė Nijolė Kučinskienė. Ji skaitytojams papasakojo apie kurčiųjų dzūkų šiokiadienius ir gyvenimo prasmės paieškas. Ir ne tik.

Visi mūsų ankstesni susitikimai su rajoninės grandies vadove vyko Vilniuje, jai dalyvaujant kurčiųjų sueigose. Šis susitikimas vyko privačioje valdoje, Kučinskų bute Alytuje.

Tarsi iš anksto numanydama kitą klausimą p. Nijolė už korespondentę beveik visą pokalbio laiką buvo žingsniu priekyje. Skubėdama nukreipti dėmesį nuo savo asmens pirmininkė pradėjo pokalbį, pažerdama šykščių detalių būtent... apie save.

Biografija trumpai

Ji - tikroji alytiškė. Neskubraus gyvenimo ritmu gyvenančiame mieste prabėgo jos vaikystė. Iš pradžių ji girdėjo gerai. Skirtumą pajuto grįžusi iš Butrimonių ligoninės, į kurią ją paguldė susirgusią gelta. Tad tik dvi klases mergaitė baigė savo gimtajame mieste, o paskui iškeliavo į Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą. Bet tik tam, kad įgytų išsilavinimą. Paskui vėl grįžo į Alytų. Kad čia gyventų, ištekėtų, gimdytų ir augintų vaikus, dirbtų ir puoselėtų savo gimtąjį miestą.

Moteris šypsosi prisiminusi, kad po mokslų ieškojo bet kokio darbo, kad tik jis nebūtų susijęs su siuvimu. Mašininke įsidarbinti nepavyko, nes nemokėjo spausdinti mašinėle. Tuomet mergina patraukė į tuometį medvilnės kombinatą, kuriame dirbo bene pusė visų alytiškių, ir įsidarbino ričiuotoja. Išdirbo ten aštuonerius metus. Ištekėjo. Gimė sūnus, po trejų metų dukra ir, anot jos, į darbą, kuriame „visą dieną tenka būti ant kojų“, grįžti netraukė. Deja, keturių asmenų šeimai reikėjo ir keturių dirbančių rankų. Jos su mama ėmėsi verslo. Tiesiog pasidavė Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio vilionėms: baltarusiams siuvo sijonus, kelnes, palaidines. Šis amatas, kaip joks kitas, buvo „po ranka“. Mama, profesionali siuvėja, siūti mergaitę išmokė dar vaikystėje.

Sakoma, kad siuvimo mašina persiūtas pirštas, jau įrodymas, kad esi „truputį“ siuvėja. Tai štai p. Nijolei iki tol taip buvo nutikę ne kartą. Taip duoną moterys pelnėsi kelerius metus, kol tokias vieno dviejų žmonių bendroves iš Lietuvos išpūtė dar kitokie permainų vėjai.

Tuo pat metu pasibeldė nelaimė – mirė p. Nijolės tėtis. Vienu maitintoju tapo mažiau, o pagausėjusi Kučinskų šeima vis dar glaudėsi p. Nijolės tėvų bute. Ir N. Kučinskienė vėl grįžo į „valdišką“ darbą: tapo Dainavos siuvimo kombinato siuvėja. Trylikai metų.

1996 metais Alytaus kurtieji ją išrinko pirminės kurčiųjų organizacijos pirmininke. Iš pradžių tai buvo pareigos visuomeniniais pagrindais, tad, kol nesušlubavo p. Nijolės sveikata, ji vis dar liko dirbti „Dainavoje“. Amatas, kurį ji prisipažino ne itin mėgusi, moterį „paleido“ tik 2003 m.

Kurčiųjų p/o pirmininkės pareigos nuo tada tapo vieninteliu jos pajamų šaltiniu. Iš pradžių atlygis buvo mažas, ir tik nuo pernai jai buvo skirta pusė etato.

Apie darbą – išsamiai

Vilniaus vadovai, pajutę, kad moteris puikiai susitvarko ir su žmonėmis, ir su dokumentais, patikėjo jai ir Lazdijų bei Varėnos pirminėms organizacijoms vadovauti. Kelionėms lėšų skiriama nedaug, bet pirmininkė randa būdų išplatinti informaciją apie pirminės organizacijos teikiamą paramą žmonėms. Pašnekovė apgailestauja, kad, nors Dzūkijos miesteliuose gyvena net kelios dešimtys apkurtusių žmonių, panori atsiliepti tik vienas kitas.

Prisipažįsta, kad nėra paprasta žmonėms išaiškinti, kokie yra p/o tikslai. Jiems dažniausiai reikia, ko nėra, ir jau daug mažiau to, kas yra. Iš tiesų tikslai nesudėtingi suvokti, o paslaugos labai reikalingos. Tai konsultavimas, tarpininkavimas įsidarbinant, tvarkant juridinius ir kitokius reikalus, užimtumo organizavimas, pagal galimybes kultūrinė veikla.

Pašnekovė prisiminimais grįžta keletą metų į praeitį. Tuomet Alytuje buvo jaunimo. Jie kartu su pirmininke ėmėsi rengti sceninius etiudus, išbandė pantomimą. Buvo daugiau ir linksmesnių susiėjimų. Paskui jaunimas išvažiavo mokytis. Ir negrįžo. Liko tik senjorai. O jiems vaidybos nereikia.

P. Nijolės žvilgsnis nukrypo į tuos asmenis, kuriems reikia nors truputį daugiau nei duonos ir vandens. Ir štai dailiųjų amatų būrelis kurtiesiems Alytuje jau veikia ketvirtus metus. Aktyvesnės moterys per tą laiką galėjo ne mažai išmokti. Floristikos darbelių, rankdarbių iš odos, veltų papuošalų, medžiaginių segių gamybos...

Šiemet nuo gegužės alytiškės bandys prisijaukinti vadinamąjį dekupažą (papraščiau - dekoravimas). P. Nijolė iš anksto rūpinasi dekoravimo priemonėmis. Jos brangios. Bet pašnekovė ne šiaip yra Alytaus kurčiųjų „galva“. Ji išradinga ir atkakli, kai ko nors siekia. Kaip odos dirbiniams panaudodavo vyrui klientų atiduotus sudėvėtų aulinukų aulus (Benjaminas Kučinskas – profesionalus batsiuvys), taip ir dabar ieško pigių išeičių. Pvz., sugalvojo, kad būrelio lankytojos gali dekoruoti pačių atsineštus daiktus, o ne pirktus iš dekupažo salonų. Nauda namams ir organizacijos iždui. Pirmininkė atliko internetinę apklausą ir išsirinko pigiausią firmą, tieksiančią dekoravimo medžiagas.

Ji demonstruoja ankstesniais metais sukurtus rankdarbius. Šiai progai kaip „vaizdinę medžiagą“ jų parsinešė iš darbo. Žurnalinis staliukas sužėri visų spalvų alytiškių papuošalais, raktų pakabukais, knygų žymekliais.

Kol būrelio nebuvo, p. Nijolė irgi netinginiavo. Mezgė servetėles, megztukus, šalikus, savo šeima ir namais rūpinosi. Panašiai ir kitos moterys: mezgė, siuvo namuose kas sau. Bet dienos užimtumo centre kartu smagiau: profesionalūs pagalbininkai moko naujų dalykų, padeda atsiskleisti gabumams. Kadangi ne maža dalis alytiškių dėl sveikatos ar amžiaus nedirba, tai rankdarbių gamyba – dar ir puiki galimybė praskaidrinti gyvenimą. Pašnekovė teigia nesamdanti tų pačių specialistų kelerius metus iš eilės, kad dzūkės galėtų perprasti kuo įvairesnių dailiųjų amatų paslapčių.

Klausinėju apie darbą ir nedarbą. Ir sužinau tą patį, ką ne kartą girdėjau ir kituose Lietuvos rajonuose. Kurtieji linkę tenkintis neįgalumo pensijomis ir, anot pašnekovės, „nesiplėšyti“. Arba ieško darbo, neadekvataus jų gebėjimams ir galimybėms. Net jeigu nekreipsime dėmesio į šitą faktą, lieka dar viena problema. Alytus – miestas, kuriame bedarbių daug daugiau nei dirbančių. Pačios didžiausios įmonės mieste bankrutavo, o likusios veikti - vos gyvos. Tad darbo rasti net jo iš visos širdies trokštantiems labai sunku. Bene daugiausia kurčiųjų p. Nijolė įdarbino prieš trejetą metų. Ramina save, kad darbuotojai kol kas neatleisti, bet, pasak jos, vis dažniau siunčiami nemokamų atostogų. Daliai kurčiųjų alytiškių darbas jau neaktualu – didelė bendruomenės dalis yra senyvo amžiaus.

Mūsų pašnekovė į savo pareigas žiūri labai atsakingai. Ji nuolat domisi, kas atvyksta ir išvyksta iš miesto. Ir liūdi, kad kurtieji jai nelabai talkina. Kartais ji sužino, kad, pvz., žmogus pusę metų ar net visus metus uždarbiavo užsienyje tik jam grįžus namo. Tai todėl, mano pašnekovė, kad alytiškiai nėra visuomeniški. Kartais net sunku suprasti, kuo jie užpildo savo dienas. Nesidžiaugia p. Nijolė ir pirminės kurčiųjų organizacijos taryba. Iš dešimties jos narių aktyvesni vos du.

N. Kučinskienė deda pastangų surasti labdaros. Geresniais laikais žmonės ir įmonės buvo dosnesni, dabar striuka visiems. Gavusi maisto produktų stengiasi atseikėti daugiau vargingiausiai gyvenantiems, gausioms šeimoms. Rūbų labdarą irgi dalina, anot jos, „su protu ir sąžine“ Dėl to nepagrįstai ne kartą buvo kaltinama, nes iš šalies žmonėms atrodo kitaip.

Mažo miestelio pavydo akys, deja, didelės. Štai per dieną pirmininkė darbe sulaukia vidutiniškai po 6-7 kurčiuosius. Juos konsultuoja rūpimais pensijų, pašalpų ir kt. klausimais, kartais tiesiog išklauso jų bėdas – visi mes norime kam nors atsiverti ir pasiguosti. Kas kartą po apsilankymo kurčiojo prašo pasirašyti paslaugos suteikimo lape. Žmonės žiūri kreivai. Dauguma tiki, kad už jų parašus pirmininkė gauna daugiau algos. O štai pirmininkė svajoja, kada ateis toks metas, kai nereikės aukštesnėms organizacijoms teikti ataskaitų, kurios sudaromos anksčiau aprašytu būdu. „Tai žemina ir mane, ir žmogų“,- sako pašnekovė.

Ji prisimena, kaip pakeitė kurčiųjų gyvenimą dar P. Gasiūno vadovavimo laikais per LKD platinti mobilieji telefonai. Anksčiau buvę atskirti dabar kurtieji galėjo bendrauti ir nesijausti tokie vieniši, net gyvendami atokiame vienkiemyje. Pašnekovė prisimena, kad žmonės tiesiog apstulbdavo nemokamai gavę tokį reikalingą daiktą. Visiems buvo gera: ir duodantiems, ir gaunantiems. Kaip yra dabar, su p. Nijole taktiškai neaptarinėjame.

Bet vis dėlto gyvenimas, nors ir lėtai, gerėja. Valstybė užsimojo priartinti rajonų galimybes prie sostinės. Štai užpernai kurtieji alytiškiai savo poreikiams realizuoti iš valstybės gavo 14 tūkst. litų, o šiemet jau 25 tūkst. litų. Iš jų pirmąkart skirta 0,25 etato buhalteriui. Pamažu gerėja ir darbo sąlygos. Pradėję savo veiklą kurtieji nieko neturėjo. Paskui jiems buvo skirtos pusrūsio patalpos Žibrio gatvėje. Kiek vėliau Vilties g. 34. Iš pradžių jie susikėlė į ankštą patalpėlę, kurioje tilpo vos keli žmonės, vėliau į didesnę, paskui dar didesnę ir dar didesnę. Dabar kurtieji buriasi 22 kv. metrų patalpoje. Tai daug geriau, bet, anot pašnekovės, anaiptol neidealu.

Pvz., pernai viename kabinete dirbo 3 vertėjai, vertėjų centro direktorė, užimtumo būrelio vadovė ir p. Nijolė. Tad atėjęs asmeninių reikalų aptarti žmogus vis tiek negalėdavo atvirai bendrauti stebint pulkui žmonių. Dabar vertėjai jau turi savo patalpas, kasdien į dienos užimtumo centrą deleguoja tik vieną vertėją, tad sąlygos santykinai pagerėjo. Na, o rengti susirinkimus ne mažos kvadratūros kabinete taip pat daug patogiau.

N. Kučinskienė kasmet atkakliai paraišką teikia ne tik Neįgaliųjų reikalų departamentui, bet ir miesto savivaldybei. Ir nors iki šiol savivaldybė visus kurčiųjų projektus atmetė, pirmininkė rankų nenuleidžia. Jos nebaugina tokie klausimai, kaip „Ar jums tai būtina?“, „Ką kurčias žmogus gali suprasti?“. Ji atkakliai klibina miesto valdžios duris, aiškina kurčiųjų tikslus ir tiki, kad anksčiau ar vėliau bus išgirsta.

Dvi asmenybės pusės: tvirtoji ir žaismingoji

Anot Vilniaus vadovų, projektus N. Kučinskienei rengti sekasi neblogai. Ji - raštinga moteris. Akivaizdu, kad yra savarankiška ir pažangi vadovė. Kompiuteriui baimės nejaučia, drąsiai nardo po internetą, naudojasi „skaipu“. Bet principinga. Besiblaškančius tarp rajoninės neprigirdinčiųjų bei kurčiųjų organizacijų anksčiau ar vėliau priverčia savo poreikius susieti su viena iš jų, bet neapibrėžtos padėties netoleruoja. Jai nepatinka apkalbos, gyvenimo tikslo neturintys, tingūs žmonės. P. Nijolė tvirtina, kad tokioms ydoms reikia skelbti karą.

Jos pačios gyvenimas tiesiog perpildytas užsiėmimų. Daug skaito. Ypač mėgsta detektyvus. Surado sau tinkamą būdą „girdėti“ televizijos laidas, todėl mėgaujasi lietuviškais serialais ir daugybe publicistinių laidų. Ji nuolat mokosi naujų dalykų. N. Kučinskienės lyg niekas ir neragina, bet, atvykusi į Vilnių, gaudo iš kolegų retesnius, naujus gestus ir „veža“ alytiškiams.

Štai neseniai pagal Draugijos vykdomą struktūrinių fondų projektą kartu su kitais sistemos vadovais pabuvojo mokomojoje išvykoje Italijoje. Ten ji sužinojo, kad, kai kurčiųjų organizacija, vykdydama projekto veiklas, sutaupo pinigų, jie paliekami organizacijai. Organizacijoms yra stimulas mokytis taupumo, valdyti lėšas. Lietuviška tvarka to neskatina daryti. Dabar ji suka galvą, kaip šią mintį pasėti mūsų valdžios „galvose“.

Kai aš patikiu, kad N. Kučinskienė reikli, disciplinuota, principinga ir turbūt vien darbui atsidavusi rajono pirminės organizacijos pirmininkė, staiga pasimato kita asmenybės pusė. Su neslepiamu džiaugsmu akyse p. Nijolė rodo namuose žydinčias orchidėjas. Jos aptūpusios palanges ir gėlių staliukus. Suskaičiuoju šių egzotiškų gėlių bene dvi dešimtis vazonų. Kaktusų „plantacija“ įsitaisiusi šeimos miegamajame. Ten vietos rado ir lėlių, drambliukų kolekcija, suvenyriniai batai. Tai tik dar kartą parodo, kad toje pačioje širdyje gali sugyventi daug iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų, bet iš tiesų viena kitai netrukdančių savybių.

Beje, dar viena detalė šiam teiginiui pagrįsti. Remontas, išskyrus grindis, Kučinskų namuose darytas p. Nijolės rankomis. Ji aukštyn pakelia smakrą ir linksmai sako: „Iš bėdos ir iš tokio užsiėmimo pragyvenčiau“.

Šeima

Klausinėjama apie vaikus ir anūkus, žvilgsniu rodo į vienturtę sūnaus Raimundo dukrą šešiametę Kamilę, besisukinėjančią apie mus. Prasitaria, kad visai netrukus ir dukra Loreta pradžiugins atžala.

Vyras Benjaminas į mūsų pokalbį įsiterpti nelinkęs, tik kartą kyšteli galvą pasisveikinti. Kaip tądien ne kartą į neužduotą klausimą p Nijolė atsako: „Jis tik batus ir žuvis, ne mane myli“. Tačiau valiūkiškos akys teigia ką kitą. Prieštarauja žodžiams ir kartu nugyventi metai: kitąmet pora minės vestuvių 30-metį.

Trijų valandų pokalbis „nupiešia“ tvirtos, visokioms gyvenimo šalnoms atsparios, kultūrą puoselėjančios dzūkės portretą. Ar ne būtent tokios vadovės ir reikia rūpesčių, darbų, mažų džiaugsmų, kartais ir intrigų nestokojantiems Alytaus kurtiesiems?


Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Alytaus kurčiųjų pirminės organizacijos pirmininkė Nijolė Kučinskienė.

Alytiškės - neįgaliųjų mugėje Vilniuje. Jos pristatė dailiųjų amatų būrelio moterų sukurtus floristikos darbelius, siuvinius, rankdarbius iš odos ir kt. Dailiųjų amatų būrelio rankdarbiai - virtualioje meno galerijoje www.lkd.lt