Naujienos

Organizacijos steigėjas ir vadovas

Nuo pat įsikūrimo 1990 m. sausio 26 d. Lietuvos kurčiųjų sporto komitetui vadovauja 64-erių Aleksas Jasiūnas. Sportininkai prezidentu pasitiki ir vis renka vadovu dar vienai ir dar vienai kadencijai. Jis mynė Lietuvos kurtiesiems takus pasaulyje ir Europoje. Tuometė Lietuvos kurčiųjų sporto federacija anksčiau už kitas kurčiųjų organizacijas tapo tarptautinių savo srities sąjungų nare. A. Jasiūnas - visų bandymų iniciatorius, naujų idėjų skleidėjas, bendrų pastangų vairininkas.

Pasaulio prizininkų kalvė – kurčiųjų mokyklos ir girdinčiųjų varžybos

Tai paprastas ir nuoširdus žmogus. Daugelio kurčiųjų sąmonėje jis pirmiausia įsitvirtinęs kaip vyresnysis draugas, globėjas, bet ne aukštas pareigas užimantis vadovas. Sistemoje jį visi šaukia Alekso vardu, o gestais jį rodo, kaip jaunystėje - pirštus po nosimi sulenkdami į „ūsiukus“.

Organizacijos sukakties proga duodamas interviu prezidentas daugiausia kalbėjo ne apie tarptautinius pasiekimus, bet pradėjo nuo mažų dalykų. Lietuvos ir Baltijos šalių moksleivių žaidynių organizavimo, Lietuvos kurčiųjų sporto čempionatų rengimo. Jo nuomone, būtent tokiose varžybose kalasi būsimų talentų daigai. Vėliau Komitetas per savo klubus juos jau sąmoningai augina, grūdina, šlifuoja.

Pasak pašnekovo, labai svarbu LKSK sportininkų dalyvavimas Lietuvos girdinčiųjų čempionatuose. Anot jo, natūralu, kad visų tarptautinėse arenose pergales skinančių sporto šakų, tokių kaip lengvoji atletika, krepšinis, badmintonas, plaukimas, stalo tenisas, orientavimosi sportas, paplūdimio tinklinis, atstovai dalyvauja sveikųjų varžybose. Čia labai gera talentų kalvė. Šiuo metu LKSK sąrašuose – 73 elitiniai sportininkai.

Svarbiausias LKSK rūpestis – sveika bendruomenė

Bet Aleksas mano, kad organizacijos veiklos negalima sieti vien su aukštais rezultatais. Svarbu sportinis judėjimas, tradicinėmis tapusios vasaros ir žiemos sporto šventės, „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ I-IV klasių mokiniams. Ir čia nuveikta ne mažai. Lietuvos kurčiųjų sporto judėjime šiuo metu dalyvauja daugiau kaip 1400 asmenų.

Aplinkybės „lipdė“ organizatorių

Pačiam pašnekovui atrodo savaime suprantama, kad jo dalia – būti organizatoriumi. Jau mokykloje jis įsitraukė į sportinę veiklą. Pirmiausia jam patiko ir sekėsi bėgti ilgas distancijas. Kiek paaugęs užsikrėtė organizaciniu darbu. Mokyklos mokinių tarybos pirmininkas, komjaunimo organizacijos sekretorius ir daugybės būrelių pirmininkas.

Virtuvės „šefo“ patirtis

Kurčiųjų mokyklą Aleksas pradėjo lankyti Vilniuje. Kai mama pervažiavo gyventi ir dirbti į Klaipėdą, nuo 3 klasės jį pasiėmė arčiau savęs – į Rusnės kurčiųjų mokyklą. Intriguoja, kad lietuvių kalbos mokytoja V.Geleževičienė sekmadieniais jam patikėdavo 100 Rusnės mokinių... skrandžius. Ir Aleksas puikiai su užduotim susidorodavo. Mokiniai būdavo, kaip ir darbo dienomis, pamaitinami 3 kartus per dieną. Beje, berniukas niekad neužsikraudavo visos valgio gaminimo naštos vien sau, visada burdavo darbo komandą. Taip ir brendo organizatorius.

Gestų kalbos puoselėtojas

Kai antrą kartą Aleksas po 8 klasės grįžo mokytis į Vilniaus kurčiųjų mokyklą, bendraamžiai jį sutiko šaltai. Priežastis buvo „ideologinė“. Rusnėje kurčiųjų ugdyme buvo taikomas išimtinai žodinis metodas. Kurtiesiems atsakinėjant liepdavo laikyti rankas už nugaros, kad gestais sau „nepadėtų“. Na, o Vilniuje aplinka buvo liberalesnė. Mokytojai kartais ir „nematydavo“, kad kurtieji vartoja gestus. Pamažu Aleksas bendraamžius vilniečius pavijo - puikiai išmoko gestų kalbą. Ne šiaip jis dabar tituluojamas kaip vienas raiškingiausiai gestais kalbančių vyresniosios kartos atstovų. 1967 m. A. Jasiūnas baigė kurčiųjų mokyklą.

Vilniaus įmonėje – sporto instruktorius

Per gyvenimą vos pora pirmųjų darbo mėnesių pašnekovas praleido ne kurčiųjų sistemoje. Tuomet jį susirado LKD pirmininko pavaduotojas P. Petrikauskas ir pakvietė į tuometį Vilniaus gamybinį mokymo kombinatą (dabar „Vikada“) sporto renginių organizatoriumi. Aleksas vedė gamybines mankštas, organizuodavo ne tik įmonės, bet ir Vilniaus kurčiųjų sporto renginius, bendradarbius įtraukė į sveikųjų varžybas. Jo niekada nestabdė negalėjimas girdėti ir negąsdino girdintys žmonės. Kartais atrodo, kad pašnekovas į negalę tiesiog nekreipia dėmesio. 1967 m. jis įtikino kolektyvą dalyvauti gamybinės mankštos konkurse. Tuomet Vilniaus kombinato kurtieji Sovietų sąjungoje laimėjo 2 vietą tarp įmonių, buriančių iki 500 darbuotojų.

Apkeliavo pusę Sovietų sąjungos

Pamažu jauno organizatoriaus sparnai dar labiau sutvirtėjo. Jo jau nebaugino vadovauti kurčiųjų sportininkų delegacijai, vykstančiai į bet kokią Sovietų sąjungos vietą. Beje, iš pradžių be vertėjo, nes jų trūko, ir be tvirtų rusų kalbos žinių. Bet ir tokiomis aplinkybėmis kurtieji susitvarkydavo sklandžiai. Norėdamas būti visiškai tikslus pašnekovas pabrėžia: „Nukeliauta buvo ne toliau Uralo į plotį ir ne toliau Armėnijos, iki Afganistano sienos į ilgį. Paprastai delegacijai vadovaudavau arba aš, arba Stasys Linkevičius“.

Ilgametis saviveiklininkas

LKSK prezidentas išbandė save ne tik sporte. Buvo ilgametis „Mimikos“ teatro aktorius, Vilniaus KRC liaudies šokių kolektyvo narys. Jam su J. Valiene atliekant pagrindinius vaidmenis spektaklyje „Ei, žmonės“ (režisierius J. Vaitiekaitis) „Mimika“ pelnė liaudies teatro vardą. „Tuomet, - prisimena pašnekovas, - žiūrovai verkė...“ Buvo vaidinama gestais, vertėjas vertė girdintiesiems.

Vilniaus TV pirmininkas

Padirbęs Vilniaus įmonėje vos pusę metų A. Jasiūnas buvo, pasak jo, kooptuotas į LKD. Tapo Vilniaus KRC pirmininku. Daugiau kaip 22 metus jis buvo atsakingas už vilniečių sportinio ir kultūrinio gyvenimo turinį. Kaip minėta, 1990 m. sporto organizacija nuo Draugijos atskilo ir Aleksas tapo jos vadovu. Bet nuo LKD organizacinės veiklos neatitrūko. Su neilgomis pertraukomis yra Draugijos Respublikinės valdybos narys, visą laiką - LKD konferencijų ir suvažiavimų dalyvis. Surado laiko A. Jasiūnas ir tolesniems mokslams: yra baigęs dabartinę Vilniaus kolegiją, įgijęs bibliotekininko specialybę.

Išdaigos atėmė klausą

Klausą berniukas prarado tiesiog išdykaudamas. Kartą nutarė su dviem pusseserėmis traukti burtus, kas bėgs per vienkiemio sniegą basas. Likimas lemtį skyrė jam. Sulygtą distanciją jis įveikė, bet sumokėjo klausa. Būdamas 6 metų nuo pasaulio buvo atskirtas tylos zona. Tyloje jis rado savo likimą. Po 8 klasės buvo galimybė pabandyti integruotis. A. Jasiūnas norėjo mokslus tęsti su girdinčiaisiais. Tuomet mokytoja V. Geleževičienė paslėpė baigimo pažymėjimą ir tiesiog privertė jį grįžti į Vilnių mokytis su kurčiaisiais. Kaip iš laiko perspektyvos Aleksas vertina tokį elgesį? Niekaip. Nei teisia, nei teisina. Kas žino, kas būtų, jei būtų.

Laisvalaikis be liūdesio atiduotas darbui

Bandau sužinoti ką nors asmeniško. Pašnekovas tikina, kad neturi kuo nustebinti. Kai prieš daug metų namus paliko sūnus Liutauras (dabar jam - 37-eri) ir dukra Laura (32 m.), juodu su žmona Raimonda gyvena dviese. Kai dėl naminio gyvūnėlio, tai, tarsi teisindamasis, sako, kad neturi todėl, kad nebūtų juo kada rūpintis. Sporto organizatoriaus dalia – savaitgalio varžybos, užimtos vasaros. Tikina, kad jaučia nostalgiją nepanaudotoms atostogoms ir ketina su žmona Raimonda pakeliauti. Bet ir vėl planus nukelia neapibrėžtam laikui. Anot jo, kada nors.

Hobiai ir kuklumas
Paklaustas apie hobius, iš pradžių neigia jų turįs. Teigia, kad net kolektyvinį sodą turėjęs atiduoti, nes dėl nuolatinio buvimo kelyje ar varžybose šis dirvonavo. Savo ausimis girdėjau, kaip ne viena bendradarbė Alekso yra teiravusis mažų kulinarinių gudrybių, todėl nesitraukiu. Galų gale pašnekovas pasiduoda. Esą jam patinka virti sriubas ir sekasi ruošti salotas. Žinau, kad net labai gerai sekasi. Jis praktiškas ir išradingas kulinaras.

Ir vėl apie sportą

Taip juokais priešgyniaudami vienas kitam vėl gręžiamės į sportą. Kitaip neįmanoma. Beveik neužsiveria durys: A. Jasiūnas reikalingas treneriams, kurtiems sportininkams, savo kolektyvo darbuotojams. Ant stalo guli šviežiausias, ką tik pelnytas apdovanojimas – 2010 m. Lietuvos parolimpinio komiteto 20-mečio proga įteiktas Garbės ženklas už didelius nuopelnus vystant neįgaliųjų sportą. LKSK prezidentas rodo dar iškilesnį – 2005 m. iš Prezidento rankų pelnytą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių. Kitus apibūdina trumpučiu „ir taip toliau“.

Ranka apvesdamas visus gražuolius sporto trofėjus, kuriems vos užtenka vietos kabinete, pašnekovas prašo: „Turi parašyti, kad tai – ne mano asmeninis nuopelnas, bet visų mūsų sportininkų, trenerių, gydytojų, masažuotojų ir dar daugelio kitų žmonių kruopštaus darbo ir didelių pastangų rezultatas“.

Mūsų bendruomenė maža ir mes visi arti vienas kito. Bet kai atsitraukiame, tuomet akivaizdžiai pamatome, kokie gražūs ir prasmingi buvo Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto pirmieji du veiklos dešimtmečiai. Į visas metų ir pergalių viršūnes atletus vedė Aleksas.

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Sausio mėnesį, minint Lietuvos parolimpinio komiteto 20-metį, Aleksui Jasiūnui buvo įteiktas aukščiausias šio komiteto apdovanojimas - Garbės ženklas.

Susitikime su prezidente D.Grybauskaite kurčiųjų sportininkų vadovas A.Jasiūnas kartu su krepšininku A. Bareikiu ir orientacininke A.Kulbokaite nepraleido progos kartu nusifotografuoti.