Naujienos

UAB „Vikada“ darbuotojas, šaltkalvis-remontininkas Siverinas Balkevičius taip įsitraukia į darbą, kad net poilsio pertraukas pamiršta. Toks charakteris: jei ko imasi, visą save atiduoda. Kitaip nemoka ir negali.

Įsidarbino Siverinas anksti – jaunystėje, vos baigęs pagrindinę mokyklą. Per visą savo profesinę karjerą teturi vieną įrašą – LKD Vilniaus įmonė (dabar UAB „Vikada“), kurioje jau išdirbo trisdešimt septynerius metus. Imlus, greit susiorientuojantis, darštus vyras visur pritapo. Žavėjo jo sugebėjimas visur suspėti. Užteko laiko ir darbui, šeimai, mokymuisi vakarinėje mokykloje, sportui. Nuo jaunų dienų jam buvo kur kas įdomiau ne stebėti, o pačiam dalyvauti varžybose. Ypač mėgo tinklinį, krepšinį, lengvąją atletiką, futbolą. Dalyvavo Pabaltijo šalių ir tuometės TSRS kurčiųjų čempionatuose. Po Nepriklausomybės kaip nacionalinės kurčiųjų rinktinės narys kartu su kitais komandos draugais kovojo Tarptautinėse kurčiųjų futbolo varžybose Ispanijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Pagunda apsivilkti sportinę aprangą Siveriną lydėjo ilgai. Pradėjęs keturiasdešimt pirmuosius metus, jis patyrė traumą – darbe susižalojo koją, teko susitaikyti su mintimi, kad aktyvus sportas baigėsi. Dabar Siverinas aktyvus sporto varžybų sirgalius, lankosi čempionatuose, rungtynėse, domisi jaunųjų sportininkų laimėjimais.

Pirmoji profesija – stalius

Vilniaus kurčiųjų internatinėje mokykloje, amatų pamokose Siverinas susidomėjo medžio apdirbimu. Meistrauti patiko, sekėsi. Aukštesnėse klasėse jau sėkmingai gamino sofas, įvairių profilių spintas, kitus korpusinius baldus. Ilgai užsibūdavo dirbtuvėje, stengėsi atlikti kuo daugiau individualių mokyklos klientų užsakymų. Mokslo metų pabaigoje mokinių žinias, gebėjimus vertindavo atestacinė komisija. Dažniausiai skirdavo trečią kategoriją. Siverinas buvo darbštus, iniciatyvus mokinys. Atestacinė komisija jo darbus, žinias įvertino aukštais balais ir suteikė penktą staliaus kategoriją.

Darbovietėje - naujos profesijos

Baigęs mokyklą pagal specialybę įsidarbino LKD Vilniaus įmonėje, stalių bare. Tuomet patalpos buvo ankštos, baldų gamino mažai, dominavo žemesnės kvalifikacijos darbai – medinės taros gamyba bei įvairūs priedai bendrabučio, įmonės patalpų remonto darbams. Neperspektyvus, monotoniškas, o svarbiausia suteikta žemesnė, nei pats turėjo, trečia kategorija vaikino netenkino.

Po kelių mėnesių nusprendė pereiti dirbti į avalynės cechą ir įsigyti naują profesiją. Pradžioje dirbo aulininku, vėliau už gerą darbą, pareigingumą cecho administracija skyrė naujas pareigas – viršaus detalių paruošėjo. Šios pareigos buvo vienos iš „vedančiųjų“ grandžių avalynės gamyboje. Neretai tekdavo ilgiau padirbėti. Reikėjo stengtis, kad užsakytas kiekis įvairaus dydžio sukomplektuotų, kokybiškai paruoštų detalių laiku patektų ant avalynės siuvimo baro konvejerio.

Vėliau darbuotojų skaičius pradėjo mažėti. Vis labiau įsigalint rinkos ekonomikai, avalynės bare padėtis blogėjo – trūko darbo. Uždarius cechą, 1985 m. Siverinas perėjo į energomechaninį barą, kur laukė naujos „studijos“ – metalo apdirbimas.

Tyliai ir paprastai - taip galima apibūdinti darbo energomechaniniame bare pradžią. Viskas nauja: įvairiausi metalo apdirbimo būdai, staklių veikimo principai. Siverinas nenuleido rankų. Kantriai, atkakliai plėtė darbų ir gebėjimų skalę: litavimas, gręžimas, šlifavimas, suvirinimas, kniedijimas, štampavimas. Patirtis atėjo įtemptai ir nuoširdžiai dirbant. Tais pačiais metais jam buvo suteikta šaltkalvio-remontininko ketvirta kategorija. Geba atlikti daugelį kitų darbų, patvarko įmonės kanalizaciją, atlieka santechniko darbus.

Augo rajone, mokėsi sostinėje

Siverinas gimė ir augo Prienų rajono Gerulių kaime kolūkio pirmininko ir kultūros namų direktorės šeimoje, kurioje augo trys sūnūs. Jis – vidurinis vaikas. Berniukas gimė sveikas, bet vienų metukų dėl nelaimingo atsitikimo neteko klausos. Netikėta nelaimė atėmė ne tik garsų pasaulį, bendravimo džiaugsmą, bet ir daug galimybių. Vaikas augo visų mylimas, judrus, smalsus, buvo ypač prisirišęs prie tėvo. Tėvams reikėjo įveikti ne tik didžiulę psichologinę susitaikymo su nelaime problemą, bet ir patiems susirinkti informaciją apie sūnaus ugdymą. Atrasti kelią padėjo atstiktinumas. Skaitydamas respublikinę spaudą tėvas rado kurčiųjų mokyklos skelbimą. Sužinoję adresą tėvai atvežė sūnų į Vilniaus kurčiųjų mokyklą (dabar Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras).
Mokslai smalsiam vaikui sekėsi gerai. Mokydamasis įsitraukė į sportinę veiklą, išbandė keletą sporto šakų. Iš jaunų dienų, paauglystėje pamėgtas tinklinis, krepšinis, lengvoji atletika, futbolas ir mokyklą baigus ilgai viliojo, kvietė į sporto aikštelę. Svarbiausia – mokykloje įgytos žinios ir aukštos kategorijos staliaus specialybės „pasas“ suteikė didesnę darbovietės pasirinkimo galimybę. Tuomet sostinėje veikė keletas baldų gamybos įmonių, daug firmų, kooperatyvų. Iš daugelio miesto pramonės įmonių Siverinas pasirinko ir įsidarbino LKD Vilniaus įmonėje (dabar UAB „Vikada“). Mokėsi toliau, po darbo skubėdavo į vakarinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos kurčiųjų draugiją.

Šeima

Tuometėje įmonėje veikė penki dideli gamybos cechai, dirbo daug jaunimo. Viename iš įmonės bendrabučių susipažino su būsima žmona Irena. Bendros pažiūros į esmines vertybes sutapo ir jauni žmonės nusprendė eiti bendru gyvenimo keliu. Abu rūpestingai augino dvi dukras – Ievą ir Praksedą. Suderinti pomėgius, profesinį ir šeimos gyvenimą buvo nelengva. Žmona pagal slankųjį darbo grafiką elektrotechnikos gaminių ceche dirbo pamainomis. Tuomet namie Ireną pavaduodavo vyras. Jis neskirstė buities darbų į vyriškus ir moteriškus, gebėjo ir valgį paruošti, ir vaikus prižiūrėti. Dažnai į sporto treniruotes, varžybas nusivesdavo ir dukras.

Jų gražūs santykiai, sutarimas – tarsi ilgas kelias su daugeliu gražių akimirkų ir kliūčių. Netrukus, rugpiūčio mėnesį, bus sidabrinė bendro gyvenimo trisdešimtmečio sukaktis. Šiandien, kai pasimiršo vaikų auginimo ir darbo vargai, abiem džiugu, kad dukros nepaliko Lietuvos. Gyvena, dirba ir mokosi tėvynėje.

Vyresnė dukra Ieva, baigusi aukštuosius mokslus, dirba rinkodaros vadove, jaunesnė Prakseda – Vilniaus Gedimino technikos universitete šiemet įgijo bakalauro diplomą ir galvoja apie magistrantūros studijas.

Ši vieninga, graži šeima pasitiki vieni kitais. Ir nieko nėra malonesnio už artimo žmogaus palaikymą ir pritarimą. Abi girdinčios dukros stengiasi paįvairinti tėvų kasdienybę bendromis išvykomis. Suorganizuoja keliones po Lietuvą: lankėsi Neringoje, Trakuose, Birštone ir kitur.
Pasak Irenos, Siverinas - auksinių rankų meistras, gebantis atlikti santechniko, elektriko, staliaus ir kitus būsto remonto darbus. Sugeba kurti namų jaukumą, yra geras kulinaras.

Laikas nesustoja

Siverinas savo laiką atiduoda ne tik darbui. Dėl darbo, šeimos ar pomėgių nenutrūko ryšiai su buvusiais mokslo draugais. Daugelis jų taip pat liko gyventi ir dirbti sostinėje. Ne visų gyvenimas susiklostė sėkmingai, yra pasiligojusių. Juos Siverinas aplanko, pabendrauja, nuoširdžiai pasišneka. Ir ne tik. Neseniai, paprašytas sunkiai sergančio bendramokslio, suremontavo ir atnaujino jo butą.

Kartais Siverinui atrodo, kad gyvenimas – vien nenutrūkstamų darbų ir rūpesčių grandinė. Bet jis nesiskundžia. Kai pavargsta, atgaivą randa ne tik namie, bet ir kurčiųjų klube, sporto varžybose. Pailsėjęs vėl rikiuoja kasdienius nesibaigiančius darbus. Nuo jaunystės darbas jam buvo visko pradžia – tiek asmeniniu, tiek profesiniu atžvilgiu.

Vanda VAITKUTĖ

UAB „Vikada“ darbuotojas, šaltkalvis-remontininkas Siverinas Balkevičius - auksinių rankų meistras.