|
„Jei nebūtų buvę Lauros Bridgman, nebūtų ir Helenos Keller“ – 1903 m. sakė filosofas Williamas Džeimsas. Laura Bridgman buvo išties žymi moteris, tikra pirmapraeivė – pirma kurčioji neregė, išmokusi „kalbėti“ rankomis.
Savo žygdarbį Laura įvykdė 50 metų anksčiau už garsiąją Heleną Keller, tačiau mes labai mažai težinome apie šią moterį. Ar ji būtų galėjusi pasiekti tiek pat, kaip ir Helena, jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip? Gal atidesnis žvilgsnis į Lauros gyvenimą padės mums atsakyti į šį klausimą.
Lauros Bridgman ir Helenos Keller gyvenimai prasidėjo panašiai, bet vėliau dramatiškai išsiskyrė. Daug ką galima paaiškinti laikmečiu ir aplinkybėmis: jų gyvenimus skyrė 50 metų, kurie ir nulėmė didžiulius mokslo ir psichologijos skirtumus bei moterų galimybes. Be to, labai skirtingos buvo ir jų asmenybės.
Abi moterys iš vaikystės turėjo savo mokytojus-auklėtojus, bet santykiai su mokytojais buvo labai skirtingi. Heleną iš pat pradžių mokė Annie Sullivan, kuri išbuvo su Helena iki pat savo mirties, kai mokinei suėjo 56 metai. Tuo tarpu Lauros mokytojas ir auklėtojas daktaras Samuelis Howe‘as po kurio laiko ją paliko. O ir kitos Lauros mokytojos-kompanionės, kurias ji iš tiktųjų pamildavo, viena po kitos ją paliko. Helenai buvo leidžiama būti pačia savimi, tiesą sakant, iš jos šito netgi buvo laukiama. Helenos mokytoja Annie praleido su ja beveik visą gyvenimą, buvo savo mokinės akys ir ausys, todėl šios moters gyvenimas buvo pilnavertis ir sėkmingas. Būtent tokio žmogaus trūko Lauros gyvenime, todėl jis buvo gana ribotas. Tiesą sakant, Lauros gyvenimą galima pavadinti „didžiuoju daktaro Howe‘o eksperimentu“.
Iki daktaro Howe‘o novatoriškų darbų aklieji, taip pat kaip ir kurtieji, buvo laikomi visuomenės atstumtaisiais, socialiai nepriimtinais ir iš esmės nemokytiniais. O kurtieji neregiai, turintys dvigubą negailestingą negalią, buvo apskritai ignoruojami, manant, kad jų visiškai neįmanoma ugdyti. Tačiau daktarui Howe‘ui mokymo ir švelnumo dėka pavyko išvesti Laurą Bridgman iš atšiaurios tylos į tegul ir ribotą bendravimą su pasauliu. Tai buvo neįtikėtina sėkmės istorija.
Deja, istorijos pabaigoje „daktaras“ nusprendė, kad ši ypatinga mergaitė nepasiekė tam tikrų jo užsibrėžtų eksperimento tikslų. Tai buvo labai pragaištinga, nes daktarui praradus susidomėjimą Laura nepakilo aukščiau tam tikro lygio.
Ankstyvieji metai
Laura Bridgman gimė 1829 m. Amerikoje, Naujojo Hempšyro valstijoje; jos tėvai buvo darbštūs pasiturintys fermeriai. Mergaitė buvo trečias vaikas šeimoje ir nors kūdikystėje dažnai sirgdavo, mamos žodžiais, „buvo daugiau nei tiesiog protingas vaikas“. Kai Laurai buvo dveji metukai, vaikai susirgo skarlatina: abi vyresnės sesutės numirė, o Laura sunkiai, bet išgyveno. Mergaitė galutinai atsigavo tik po dvejų metų, bet jau iš karto buvo aišku, kad ji visiškai neteko klausos ir beveik prarado regėjimą, uoslę ir skonį. Dar vėliau, po baisaus nelaimingo atsitikimo, kai motinos verpstė perdūrė akį, Laura neteko ir tų nedidelių regėjimo likučių. Mergaitei liko vienintelis pojūtis – lytėjimas, apie kurį rašytojas Ortega y Gassetas yra rašęs taip: „Vienu metu neatskiriamai susiduria du dalykai: kūnas, kurį liečiame, ir mūsų pačių kūnas, kuriuo liečiame... Jiems susilietus mes pajuntame kažką savyje“.
Jautrūs Lauros pirštai buvo jos ryšys su aplinka, su jos pasauliu; pirštai buvo vienintelis būdas perduoti žinias į jos smegenis. Laura pamiršo kalbą, kuria buvo pradėjusi kalbėti kūdikystėje, bet ji buvo neįtikėtinai linksma ir energinga mergaitė. Ji troško mokytis – pramoko siūti, megzti, mušti sviestą ir paprasčiausių namų ruošos darbų.
Tėvai bendraudavo su Laura paprastais taktiliniais (liečiamaisiais) gestais: kai norėdavo pagirti – paglostydavo galvą, o kai norėdavo supeikti – pliaukštelėdavo arba treptelėdavo į grindis (mergaitė jautė vibraciją). Mama labai stengėsi padėti dukrytei, bet vienas po kito gimė kiti vaikai, o ir apskritai gyvenimas fermoje buvo labai varginantis. Mamai trūko vaizduotės, kad aprūpintų Laurą žaislais ir stimuliuotų jos vystimąsi – vyriausios dukrelės vienintelė „lėlė“ buvo senas batas. Tėvas buvo šaltas ir nedraugiškas, jis Laurą tik bausdavo.
Laimei, mažoji mergaitė turėjo vieną gelbėtoją, vieną sąsają su išoriniu pasauliu – tai buvo fermoje dirbęs samdinys Asas Tennis. Vietiniai Asą laikė „ekscentrišku, bet jokiu būdu ne „kvailu“. Asas gal buvo protiškai šiek tiek atsilikęs, bet puikiai atlikdavo pagalbinius darbus. Jis ir paėmė Laurą „po savo sparnu“ – vaikščiodavo su mergaite po apylinkes, rodydamas jai viską, ką tik gamta galėjo pasiūlyti lytėjimui: duodavo palaikyti paukštelį, leisdavo pajusti pučiant vėją ir išbandyti ledo slidumą. Vėliau Laura retam vyrui leisdavo save paliesti, bet jai patiko, kai ją nešiodavo ir supdavo Asas: jo rūpestis ir šiluma buvo viskas, ko jai reikėjo. Du draugai bendraudavo įvairiais pačių susigalvotais gestais.
Kol Laura buvo maža, Aso „gamtos knygos“ jai visiškai pakako, bet vėliau ją kartais imdavo gniuždyti tamsos ir tylos narvas: jai ėmus suvokti, kokios tikrovės neturi, prasiverždavo nusivylimas ir slopinamas įsiūtis.
Kol Laura buvo maža, jos gelbėtojas daktaras Howe‘as skubėdamas kūrė savo karjerą. Tai buvo aštri ir prieštaringa asmenybė, nenustygstančios energijos humanitaras, kuriantis įvairiausius ambicingus projektus. Howe‘as labai troško „būti naudingas“, tai buvo pasišventęs ir toliaregiškas švietėjas bei pradedantis psichologas. Jaunas vyras žinojo, kad yra gražus, ir tuo didžiavosi. Vis dėlto jis buvo šiek tiek neadekvatus – nepaprastai troško išgarsėti.
Howe‘as buvo kilęs iš Bostono. Jo šeima nebuvo nei turtinga, nei aristokratiška. Baigęs Harvardo medicinos mokyklą kaip chirurgas jis išskubėjo į Graikiją padėti šiai šaliai kovoti už nepriklausomybę, ir kai 1831 m. grižo į Ameriką, jautėsi šiokiu tokiu didvyriu.
Tuo metu Bostonas buvo Amerikos reformistinių idėjų centras, kuriame persipynė humanitariniai švietimo, socialiniai ir moraliniai idealai, buvo diskutuojama apie vergovės panaikinimą ir neįgaliųjų teises. Tokia aplinka traukė daugelį to meto žymių žmonių, vyko diskusijos tarp konfliktuojančių tikėjimų – kalvinizmo ir unitarizmo. Kalvinistai griežtai laikėsi tikėjimo, kuris buvo paremtas pirmaprade nuodėme ir iš jos kylančiu žmonių nuodėmingumu. Unitaristai buvo liberališkesni ir tolerantiškesni, jie tikėjo įgimtu žmogaus gerumu ir jo galimybėmis tobulėti.
Daktaras Howe‘as buvo aistringas unitaristas. Jis buvo pasirengęs pašvęsti savo idealus gėriui, todėl ryžosi tapti pirmosios šalyje Perkinso aklųjų mokyklos direktoriumi. Howe‘as tikėjo, kad akluosius galima mokyti ir įdarbinti, kad juos būtina mokyti pasitikėti savimi ir gyventi nepriklausomai. Jis užsibrėžė padaryti Perkinso mokyklą parodomąja mokykla. Todėl jam buvo reikalingas mokinys, kuris galėtų tapti ypatingu pavyzdžiu. Būtent tokį mokinį daktaras surado po kelerių metų, kai kažkas jam papasakojo apie Laurą.
Eksperimentas prasideda
Tuo metu Bridgmanai buvo jau pavargę nuo savo vyriausios dukters, todėl nedvejodami sutiko su Howe‘o pasiūlymu aštuonerių metų Laurą perkelti į Perkinso mokyklą. Deja, apie tai, kas vyksta, mergaitei nebuvo įmanoma papasakoti, tad kelionė ir naujo gyvenimo pradžia Laurai buvo siaubinga ir gąsdinanti, nors mokykloje ją priėmė maloniai ir švelniai. Tačiau ji turėjo gebėjimą greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, ir jau po savaitės nusiramino, susipažino su artimiausia aplinka ir priprato prie Howe‘o ir jo sesers, dirbusios mokyklos reikalų tvarkytoja, – šie žmonės pakeitė jai tėvus.
Howe‘as žvelgė į Lauros protą ne kaip į tuščią popieriaus lapą, o kaip į gebėjimus, pasiruošusius ir laukiančius vystymo iš išorės. Jį domino pojūčių vaidmuo vystant žmogaus protą. Ar protą būtina stimuliuoti vaizdu ir garsu iš išorės? Kaip mes išmokstame kalbą? Kaip mes išmokstame mąstyti? Daktarui kildavo daugybė klausimų žiūrint į Laurą. Kas vyksta jos galvoje? Kaip pasiekti jos sielą? Ir kaip bendrauti, norint visa tai sužinoti?
Europoje bendravimo srityje jau buvo pasiekta rezultatų. Prancūzijoje su kurčiaisiais dirbę Abbes L‘Epee ir Sicardas atrado, kad mintims perduoti galima naudoti gestus. Jie sukūrė gestų kalbą, kuri buvo atvežta į Ameriką, kur ją sėkmingai diegė Thomas Gallaudetas. Tačiau Howe‘as buvo prieš gestų kalbą, neteisingai galvodamas, kad gestai negali išreikšti abstrakcijų. Be to, gestų kalba jo mokinei netiko, nes ji buvo akla. Howe‘as nusprendė, kad Laura privalo išmokti verbalinę anglų kalbą iš raidžių ir žodžių, frazių ir sakinių.
1829 m. buvo sukurtas Brailio raštas akliesiems, tačiau pradėtas naudoti tik 19 a. pabaigoje. Todėl daktaras sugalvojo savo paties mokymo metodus. Per pirmąją pamoką jis kartu su jauna mokytoja Lydia Drew padavė Laurai raktą ir popieriaus lapą su iškiliomis raidėmis r-a-k-t-a-s. Mergaitė laikė raktą ir vedžiojo pirštais per raides. Paskui jai padavė šaukštą ir kitą popieriaus lapą su iškiliomis raidėmis š-a-u-k-š-t-a-s. Tas pats buvo kartojama ir su kitais žodžiais. Laura greitai pagavo prasmę, o jos žingeidumas, visada buvęs nepaprastai didelis, tapo tiesiog nepasotinamas. Mergaitė norėjo sužinoti visų daiktų pavadinimus.
Paskui daktaras Laurai parodė, kad žodžiai susideda iš raidžių, ir padarė iškilią abėcėlę iš metalo. Tačiau mergaitė ilgokai nesuprato, kad daiktas ir raidės, kurias ji sudėdavo kartu, ką nors reiškia. Mokytojas rašė: „Ji buvo panaši į vienišą bejėgį žmogų gilioje tamsioje duobėje. Aš nuleidau jai virvę ir siūbavau ją, tikėdamasis, kad ji užčiuops, pagaus ir įsikabins į virvę, ir taip bus galima ištraukti ją į dienos šviesą ir žmonių bendruomenę“.
Vėliau Howe‘ą ypač domino tos akimirkos, kai Laurai pavykdavo „užčiuopti ryšį“, panašiai kaip Helenai Keller žodį „vanduo“ susieti su vėsia drėgme. Iš tiesų pažinimo procesas vyko lėtai ir palaipsniui. Mokytoja Lydia rašė taip: „Visada, kai Laurai pavykdavo įveikti užduotį, jos veidą nušviesdavo ypatingai šviesi išraiška“.
Kita pakopa buvo žinių trokštančią mokinę išmokyti manualinės (pirštų) abėcėlės, kad ji galėtų daktiliuoti žodžius. Į mergaitės delną mokytojai rašė raidę po raidės. Netrukus Laura visa tai suvokė ir ėmė vartoti taktilinę abėcėlę taip greitai, kad tik gerai abėcėlę mokantis spėdavo paskui ją sekti. Mergaitė atrado, kad ji gali „kalbėti“ ir „klausyti“, skaityti ir rašyti. (Skaitymui ant įrėžto paviršiaus buvo dedamas popierius, per kurį mergaitė vedžiojo pieštuku).
Visa tai Laurai buvo atradimas, kuris peraugo į nepasotinamus ir nesibaigiančius klausimus, tikslius, logiškus ir labai originalius: „Ar Dievas kada nors stebisi?“ „Kodėl musės neturi vardų, kaip vaikai?“ „Kam žmogus sukūrė raudoną?“ Prieš kiekvieną naują žodį ar mintį Laura imdavo nerviškai jaudintis ir baisiai drebėti. Ji buvo nepaprastai protinga ir aiškiai stengėsi pavyti tai, ko neteko per prarastus metus, labai nuvargindama savo mokytojus ir bendramokslius nepasotinamu ir visaapimančiu poreikiu žinoti.
Dėl šios kurčios ir aklos moksleivės daktaras padarė iškilų gaublį ir žemėlapius, taip pat visko, ką tik galėdavo sugalvoti, pavyzdžius ir modelius. Jis taip pat pamatė, kad Laurai geriausiai tiko ne per daug struktūruotas mokymas. Todėl mokytojams buvo pasakyta, kad jie leistų mergaitei pačiai rinktis temas, kurias ji nori aptarti per pamokas. Supratusi, kad turi mažiau pojūčių, nei dauguma žmonių, Laura daug galvodavo apie tai ir įtikinėjo, kad ji turi kitokį – „mąstymo“ pojūtį.
Prie savo metinių ataskaitų Perkinso mokyklos mecenatams Howe‘as pateikdavo išsamias pamokų ataskaitas, o Lydia ir vėlesni mokytojai labai detaliai viską aprašydavo mokymo žurnaluose, todėl mes taip puikiai žinome apie Lauros mokslo pasiekimus. Howe‘as susikūrė savo „žmogaus vystymosi planą“, kurio geriausias įrodymas buvo jo „ypatingas pavyzdys“: jis manė, kad kalba, taigi ir pasaulis, yra prieinami net ir beveik neturint pojūčių. „Nemirtingą dvasią“ ir begalines proto galimybes galima prikelti gerai suplanuoto ugdymo dėka. Vis dėlto turime nepamiršti, kad prieš netekdama pojūčių Laura dvejus metus normaliai vystėsi, ir jos smegenyse kai kas iš to normalaus gyvenimo išliko, nors sąmonė ir pamiršo.
Kaip Perkinso mokyklos direktorius Howe‘as puikiai tvarkė viešuosius reikalus ir rinko mokyklai lėšas. Kurį laiką jis viešai demonstruodavo savo aklųjų studentų pasiekimus, taip sukeldamas gailestį, kuris padėjo rinkti lėšas. Dabar ir Laura tapo šios veiklos dalis – ji buvo tikra žvaigždė, jo tvarinys. Laura išgarsėjo dar nesulaukusi dešimties. Pažiūrėti į mergaitę su žaliu aksominiu raiščiu ant akių žmonės atvykdavo iš visos šalies ir iš pasaulio, kartais iki 1100 žmonių per dieną. Laikraščiai apie ją rašė kaip apie antrą žymiausią pasaulio moterį po karalienės Viktorijos. Pats svarbiausias lankytojas buvo garsus anglų rašytojas Čarlzas Dikensas, apsilankęs Perkinso mokykloje 1842 m., kai Laurai buvo 13 metų. Mergaitė jam paliko tokį gilų įspūdį, kad savo „Užrašuose apie Ameriką“ jis pašventė jai visą skyrių, tvirtindamas, kad Laura ir Niagaros krioklys buvo didžiausi jo patirti Naujojo Pasaulio įspūdžiai.
1841 m. ištekėjo ir išvyko mokytoja Lydia. Tai buvo vienintelė mokytoja, kuri įvertino Lauros humoro jausmą ir iš išliko jos drauge iki pat savo mirties. Lydią pakeitė Mary Swift, rimtesnė ir aktyvesnė, kuri tapo mergaitės mokytoja ir nuolatine kompanione. Mary reikalavo daugiau pagarbos ir paklusnumo, nei meilės, bet įdomioji mokinė išmoko ją mylėti beveik taip pat, kaip ir daktarą. Tačiau dabar mergaitė jau buvo paauglė, ji norėjo įtikti ir būti mylima, ją neretai ištikdavo įniršio, pykčio, baimės ir pažeidžiamumo priepuoliai. Šiuos jausmus ji išliedavo ant savo mokytojos, kuriai ir įžnybdavo, ir pastumdavo, o kartais ir įkasdavo. Nuobaudos buvo paprastos ir blogiausios, kokias begalima sugalvoti, – Laurą palikdavo vieną, tikrąja to žodžio prasme „be bendravimo“, kol ji vėl tapdavo paklusni.
Kelias į suaugusiųjų pasaulį
Howe‘as pradėjo paskutinį Lauros ugdymo etapą. Išmokęs kalbos jis pradėjo ją mokyti visų kitų įprastų dalykų, tarp jų geografijos ir matematikos, taip pat manė, kad reikalingi fiziniai pratimai. O paskutinis, mokytojui svarbiausias etapas, buvo moralinis ir religinis auklėjimas. Tuo metu tai buvo laikoma svarbiausia mąstymo dalis, ir mokytojui atrodė, kad Laura yra pakankamai subrendusi, kad suprastų abstrakcijas, kuris jis ketino aiškinti.
Daktaras pradėjo nuo gamtos teologijos, kurioje gamta ir fizinis pasaulis – Dievo palankumo ir gerumo įrodymas – veda į visišką laimę rojuje. Jis norėjo, kad Laura išvengtų bet kokių diskusijų ir žinių apie tradicinę organizuotą religiją, kad jis galėtų prasiskverbti į tai, ką laikė įgimta žmogaus dvasia ir siela – į prigimtinę Dievo meilę, nepaveiktą „religijos“.
Viskas nutrūko, kai 1843 m. mokytojas vedė ir su žmona metams išvyko į povestuvinę kelionę, palikęs priblokštą Laurą. Nors mokinė ir anksčiau ne kasdien susitikdavo su mokytoju, kuris nemažai laiko praleisdavo misionieriškose kelionėse, iki tol jai neteko su niekuo dalytis jo meilės. Dabar mokytojas išvyko ilgam, ir Laurai jau niekada neteks gyventi jo namuose.
Išvykdamas daktaras uždraudė mokytojams diskutuoti su Laura apie religiją. Tai buvo lengviau pasakyti, nei padaryti. Paaugliai visada daug klausinėja, o negavę atsakymų tampa dar atkaklesni. Laura neatstodama klausinėjo, ir galų gale mokytoja Swift pasidavė.
Kai Howe‘ai sugrįžo su pirmuoju savo vaiku, „žala“ jau buvo padaryta – Laura jau žinojo kai ką apie krikščionybę, o juk būtent šito jis siekė išvengti. „Aš sunkiai bepažinau tą Laurą, kurią anksčiau pažinojau“, rašė Howe‘as. Giliai nusivylęs ir įsikarščiavęs jis pareiškė, kad visas eksperimentas sužlugo. Nors pats pareiškimas Laurai nieko nereiškė, nes ji nieko apie jį nežinojo, po pareiškimo sekęs mokytojo atitolimas reiškė viską. Apkaltinta dėl to, kas įvyko, pasitraukė ir mokytoja Swift, nors ji išliko Lauros drauge.
Kai nuolatinę kompanionę pakeitė Sara Wight, Laurai buvo beveik 15 metų. Sarah buvo švelni, kantri ir išradinga mokytoja. Norėdamas kuo labiau ištaisyti padarytąją „žalą“ Howe‘as mokė Laurą dirbti su savo sąžine ir moralinėmis silpnybėmis. Kai ji elgdavosi blogai, jai netaikydavo jokių ypatingų bausmių, tik mokytoja Sara nuliūsdavo ir nusivildavo, kartais išeidavo į savo kambarį – jokio bendravimo, tarsi pasakydama mergaitei pažvelgti į savo vidų ir nutarti būti geresne ir stipresne. Paauglystėje toks išbandymas yra labai sunkus, ir Lauros sąžinė neduodavo jai ramybės. „Kodėl aš negaliu nustoti galvojusi?“, dejuodavo mergaitė.
Laura mylėjo Sarą, buvo nuo jos priklausoma ir stengėsi būti gera. Nepaisant nuolatinės moralinės priežiūros, mergina sugebėdavo pasakyti: „Aš esu labai laiminga, kad mane sukūrė“. Vis dėlto negalėdama išlieti pykčio, kad jai neleido būti savimi ir naudotis balsu, nes balsas buvo nemalonus ir keistas, Laura nustojo valgyti. Ji tapo tokia silpna ir ligota, kad bijodamas dėl jos sveikatos daktaras ją išsiuntė namo, pirmą kartą per daugiau nei trejus metus. Buvo gera vėl būti su kartu šeima, nors mergina ir jautėsi izoliuota, nes namiškiai nemokėjo taktilinės abėcėlės. Atgavusi sveikatą ir grįžusi į Perkinso mokyklą Laura vėl bendravo raštu.
Sara rūpinosi Laura penkerius metus, pamažu merginos maištingumas priblėso ir dvasia pražydo. Deja, Howe‘o neteisingai apkaltinta už netinkamą elgesį Sara buvo priversta išvykti, o Laurai vėl prasidėjo sunkus laikotarpis, ji gedėjo savo mokytojos tarsi toji būtų numirusi.
Gyvenimo vietos paieškos
Atėjo liūdnas metas. Mirė senas Lauros vaikystės draugas Asas Tennis. Kaip prarasta siela ji klaidžiojo kalvotomis Perkinso vietovėmis. Žmonės dar kartais atvykdavo jos aplankyti, bet ji nustojo buvusi neįprastu reiškiniu. Kur kas mažiau susidomėjimo jos vystymusi rodė daktaras, nes jis jautė, kad jos ugdymas baigtas, o charakteris susiformavęs. Laura jau nebebuvo žavus vaikas, išaugusi ji tapo liesa, negraži, keista moteris. Jos įkyrus tvarkingumas erzindavo kitus mokinius, nes tikrindama ji suplėšydavo jų darbus, kurie neatitikdavo jos standartų.
Vis dėlto Laura nebuvo niūri asmenybė, Howe‘o teigimu, ji buvo „linkusi džiaugtis“. Mokytojo manymu, jai reikėjo vykti gyventi į namus, bet ja rūpindamasis ir bijodamas, kad namuose ji neturės dvasinių paskatų, jis užtikrino savo mokinę, kad Perkinso mokykloje jai visada atsiras kambarys.
Laura dar kartą nuvažiavo į namus. Buvo žiema, ji negalėjo išeiti į lauką. Padėdama namų ruošos darbuose Laura suartėjo su savo jaunesnė seserimi Mary, bet neturėdama jokio stimulo, ėmė nykti. Ji vėl nustojo valgyti ir vos nenumirė, tik atvažiavęs daktaras išgelbėjo. Grįžusi į Perkinso mokyklą, iš pradžių ilgėjosi namų, bet pamažu įsisuko į kasdienius darbus: tvarkėsi savo kambarį, rašė ilgus laiškus savo unikalia rašysena, siuvo ir mezgė, kai ką pardavimui. Laura visada domėjosi mada ir drabužiais – apčiuopiamais daiktais, ir džiaugėsi galėdama prisidėti prie savo išlaikymo. Jos tėvai per Howe‘ą atsiųsdavo šiek tiek lėšų, todėl nereikėjo baimintis skurdo, nors, suprantama, ištekliai nebuvo dideli.
Paskui mirė Mary, taip pat nuo baisiosios skarlatinos. Laura išgyveno tikrą dvasinę krizę, ji sugrįžo į baptizmą – savo tėvų tikėjimą – ir buvo pakrikštyta.
Statant naują mokyklos priestatą jai teko keltis iš vieno kambario į kitą, kol galiausiai įsikūrė jai skirtame kambaryje. Stengėsi būti kuo naudingesnė, pati save praminė „namų padėjėja“. Itin jautraus lytėjimo pojūčio dėka Laura galėdavo ne tik atpažinti žmones, bet ir atspėti jų nuotaiką ir charakterį. Lauros pasaulis buvo nedidelis, bet ji jautėsi patenkinta: turėjo savo vaidmenį gyvenime ir tikėjosi pakliūti į dangų – „gerą vietą, kur, Dievas žino, aš nenukrisiu nuo grindų krašto“ . Jos noras galiausiai išsipildė.
Tuo tarpu daktaras Howe‘as peržiūrėjo savo požiūrį į neįgaliuosius, ypač į akluosius. Jis pradėjo galvoti, kad šeimos, kuriose gimsta tokie vaikai, turėjo kokių nors nuodėmių, ir neįgalumas yra bausmė. Taip pat jis galvojo, kad aklieji yra nepilnaverčiai, nes turi nedaug išorinių stimulų dvasiai ir protui vystytis. Nors daktaro dėmesys akliesiems susilpnėjo, jis nemetė savo darbų, jo įžvalgos ir visapusės pastangos pagelbėti akliesiems padėjo pakeisti 19 amžiaus Ameriką. Tiesa, daktaras nusivylė Laura. Jis nesugebėjo jos įsprausti į savo paties rūpestingai sukurtą šabloną. Be to, Laura pasuko į religinį tikėjimą, kurį jis niekino. Jis nesuprato, kad jos religija buvo tikra ir asmeniška. Vis dėlto Howe‘as tiek daug įdėjo į Laurą, kad niekada negalėjo jos palikti, ji išliko kaip mokytojo įkvepiančių idealų įrodymas. Ypatingoji Howe‘o studentė stovėjo ir prie jo mirties lovos, paskutinį kartą liesdama brangaus ją įvaikinusio tėvo veidą – veidą žmogaus, kurį laikė savo gelbėtoju. Pati Laura mirė 1889 metais, sulaukusi 59 metų. Netoli jos kapo buvo pastatytas daktaro biustas. Jie kartu kūrė istoriją.
Lauros palikimas
Kai Annie Sullivan pasamdė prižiūrėti aklą ir kurčią mergaitę Heleną Keller, ji daug ko išmoko iš Howe‘o ataskaitų ir iš mokytojų žurnalų. Annie daug laiko praleido ir su pačia Laura, kuri pasiuvo kelias sukneles Helenos lėlei. Paskui ir pati Helena apsilankė Perkinso mokykloje. Helena buvo gyva, graži ir smalsi mergaitė, kokia kažkada buvo ir Laura, bet dabar Laurą trikdė vaiko gyvumas.
Nepaisant to, kad jos turėjo tiek daug bendro, Helenos ir Lauros susitikimas nebuvo sėkmingas. Per savo gyvenimą šios ypatingos moterys įveikė, regis, neįveikiamas kliūtis, parodydamos išskirtinį protą, neįsivaizduojamą drąsą ir ryžtą, visiems laikams praplėsdamos žmogaus galimybių ribas, Deja, mes prisimename tik Heleną Keller, tačiau niekada neturėtume pamiršti ir kelią praskynusios Lauros Bridgman.
Pagal: Karin Mango „Laura Bridiman“, Hearing Health 2001, Nr. 4
Iš anglų kalbos išvertė Joana VANAGIENĖ
 |
| Laura Bridgman buvo išties žymi moteris, tikra pirmapraeivė – pirma kurčioji neregė, išmokusi „kalbėti“ rankomis. |
|
