Naujienos

Monika Kumžaitė – aktyvi Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos narė, išskirtinė asmenybė, trykštanti energija ir optimizmu. Aplinkiniai negaili jai gerų žodžių, o pati Monika nesiliauja stebinti savo drąsiais sprendimais. Neseniai įstojusi į universitetą mokytis net ir girdintiems sunkios specialybės, šiandien Monika rengiasi dar didesniam išbandymui ir nuotykiui – darbui savanore Bolivijoje.

Jūsų dėmesiui interviu ir artimesnė pažintis su Monika Kumžaite.

Papasakokite apie save plačiau. Ar gimėte girdinčiųjų ar kurčiųjų šeimoje? Kokiame mieste užaugote, kokią mokyklą lankėte?

Gimiau kurčiųjų šeimoje Vilniuje. Mūsų giminėje yra apie aštuoniolika kurčiųjų. Augau Vilniuje, po to Lentvaryje. Lankiau Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Vėliau mokiausi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, kurį ir baigiau. Mokslus tęsiau Kauno taikomosios dailės mokykloje. Ten įgijau vidurinį išsilavinimą ir juvelyrikos specialybę. Šią specialybę pasirinkau, nes man tiesiog buvo įdomu, tačiau baigusi mokslus juvelyre nedirbau.

Kokie Jūsų pomėgiai? Ką veikiate laisvalaikiu?

Mano pomėgiai labai įvairūs: kelionės, vakarėliai, bendravimas su draugais, fotografija, kinas, menas, knygos. Pradėjau daugiau keliauti. Norisi daug kur nuvykti, bet to neleidžia studijos, darbas ir asmeninis gyvenimas. Imu viską, ką duoda gyvenimas.

Paminėjote, kad Jums patinka menas. Ar Jūs pati kuriate? Gal piešiate, juk mokėtės taikomosios dailės mokykloje?

Man patinka piešti, bet ne visada sekasi nupiešti taip gerai kaip norėtųsi. Mėgstu pati kurti atvirukus ir siųsti juos mylimiems žmonėms. Gyvenu renesanso laikotarpiu… Norisi daug ko išmokti, bet dabar ne laikas. Imsiuos meniškos veiklos, kai labai panorėsiu arba kai ateis tam tinkamas metas. Ir mano giminaičiai - beveik menininkai.

Vienas iš Jūsų pomėgių – keliauti. Ar daug kur keliavote? Kokias šalis aplankėte?

Nedaug, bet šiemet daugiausiai. Buvau tik kai kuriose Europos šalyse. Spalio mėnesį lankiausi Ukrainoje, neseniai - Danijoje.

Ką ir kur dabar studijuojate?

Studijuoju lietuvių filologiją Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakultete. Kodėl aš pasirinkau šią studijų kryptį? Nes įdomu. Lietuvių kalba yra graži ir turtinga.
Vienerius metus niekur nesimokiau. Per tą laiką supratau, kad be mokslų gyventi negaliu. Todėl ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Kaip sekasi mokslai VPU? Ar sunku mokytis?

Normaliai. Mokytis įdomu. Man labai patinka lotynų kalba, antikinė literatūra, kalbotyra. Nežinau, kaip pasakyti, ar man sunku mokytis... Jei sakyčiau, kad sunku, tai kiltų klausimas, kodėl pasirinkau šias studijas. Yra geras lotyniškas posakis „sapere aude“ („išdrįsk pasinaudoti savo protu“). Jei kalbėti apie kurtumą, tai jau kitas dalykas.
Visur visiems sunku mokytis. Visi nori mokėti, bet mokytis - ne.

Kaip kurso draugai ir dėstytojai reaguoja į Jūsų klausos negalią?

Man nė motais, kaip jie į tai reaguoja. Nebe pirmas kartas. Jie pripras. Nieko tokio. Jie tolerantiški.

Ar tarp girdinčių bendramokslių susiradote draugų?

Nėra tam laiko. Be to, studijuojam neakivaizdiniu būdu, todėl retai matomės. Turiu savų draugų (net ir girdinčiųjų). Ir man to užtenka.

Kaip dalyvaujate paskaitose? Ar gaunate gestų kalbos vertėjų pagalbą, ar turite bandyti pati suprasti dėstomą medžiagą iš knygų ir konspektų?

Lankiau paskaitas su vertėju. O namų darbus viską darau pati. Ieškau, rašau, tyrinėju. Jei ko nesuprantu, naudojuosi žodynais. Dar yra internetas - ten pilna informacijos. Reikia tik dirbti, domėtis. Viską randa tas, kas ieško.

Kaip manote, ar žmonėms su klausos negalia sudarytos pakankamai geros sąlygos mokytis universitetuose?

Kurčiųjų skaičius mažas. Viskas negali pasikeisti dėl jų. O universitete manęs neverčia kalbėti, nesumažina pažymių dėl to, kad nekalbu ir negirdžiu. Tai man sudaro geras sąlygas. Džiaugiuosi, kad mane priėmė tokią, kokia esu. Su manim elgiasi taip, kaip ir su visais. Jaučiuosi kaip pilnavertis žmogus. Esu už tai labai dėkinga Lituanistikos fakulteto dėstytojams.
Dar būtų gerai, kad universitetuose kurtiesiems padėtų kuo daugiau vertėjų, puikiai mokančių gestų kalbą.

Ką ketinate veikti, kai baigsite studijas? Gal būsite mokytoja ir dirbsite su kurčiais vaikais?

Man apie tai kalbėti dar per anksti. Gyvenu dabartimi. Negalvoju apie ateitį. Bet labai myliu vaikus. Tikrai pabandyčiau mokytojauti, jei bus galimybė. Po Naujųjų metų (sausio-vasario mėnesiais) dirbsiu savanore Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Bus smagu bendrauti ir žaisti su vaikais. Aš širdy - dar vaikas.

Kokiose kurčiųjų organizacijose dirbate?

Dirbu Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijoje jau ketvirtus metus. Dalyvavau keliose stovyklose, su organizacija rengdavome įvairius renginius, paskaitas. Aš – Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos Tarybos narė, taip pat esu atsakinga už interneto tinklalapį.
Taip pat dirbu Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre vertėja. Kolektyvas ten šaunus. Dievinu visus kolegas.

Kokie buvo įsimintiniausius ir įdomiausi momentai Jūsų visuomeniniame gyvenime ir veikloje? Ką reikšmingo ir svarbaus kurčiųjų bendruomenei įgyvendinote?

Daug nuostabių akimirkų buvo ir bus. Mano gyvenimas spalvotas. Nežinau, kažką reikšmingo kurčiųjų bendruomenei nuveikėme... Reikėtų klausti kitų žmonių, kurie žino, ką mes įgyvendinome, nuomonės...

Ruošiatės kelionei į Boliviją dirbti savanore. Kaip kilo mintis savanoriauti? Kokį darbą ten dirbsite?

Savanoriavimas buvo sena svajonė. Tinklalapyje pamačiau skelbimą apie reikalingus savanorius. Man toptelėjo mintis: kodėl gi nepabandžius? Pasiūlymas būti savanore ir dirbti su kurčiaisiais vaikais - tai retai pasitaikanti proga. Pabandžiau sudalyvauti atrankoje. Pavyko. Svarbiausia, kad įgysiu patirties, galėsiu pagerinti tarptautinės gestų kalbos, anglų ir ispanų kalbų žinias, pamatysiu pasaulį kitomis akimis.

Kada išvyksite ir kada planuojate grįžti?

Išvykstu kovo pradžioje, o sugrįšiu rugsėjo pirmąją.

Kiek domėjotės šia šalimi? Kaip ją įsivaizduojate?
Nedaug domėjausi. Daugiau apie Boliviją sužinosiu, kai pabuvosiu. Bolivija bus tikrai pirmoji tokia tolima mano aplankyta šalis. Įsivaizduoju, kad Bolivijos gamta egzotiška, pilna indėnų, kitoks klimatas. Nereikės dėvėti kailinių...

Kaip manote, kokie didžiausi iššūkiai ir sunkumai Jūsų laukia Bolivijoje?

Surasti bendrą kalbą, tarpusavio supratimą su vietiniais gyventojais, prisitaikyti prie kitokio klimato ir aplinkos. Tikiu, kad įveiksiu sunkumus.

Ar negąsdina tai, kad vyksite į vieną skurdžiausių Pietų Amerikos šalių?

Visiškai ne. Aš - nuotykių žmogus.

Man teko bendrauti su kita, girdinčia, savanore, kuri vyks kartu su Jumis į Boliviją. Ji sakė, kad mokosi gestų kalbos, kad galėtų su Jumis lengviau bendrauti ir padėtų Jums geriau prisitaikyti Bolivijoje. Ar dar nesusipažinote su šia savanore?

Žinau apie ją, bet dar nesusipažinome. Tikriausiai po Naujųjų metų susitiksim. Ji nori man padėti geriau prisitaikyti? Įdomu... O gal bus atvirkščiai - man teks padėti jai.

Kadangi Monika kuklinosi kalbėti apie savo nuopelnus Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijai, šiuo klausimu pakalbinau Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro direktorę Jūratę Pugačiauskienę: „Apie Moniką norėčiau pasakyti daug gerų žodžių, nes tai yra pastovi ir aktyvi mergaitė. Ji labai kūrybinga, mąstanti. Monika nuo pat Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos įkūrimo dienos yra Tarybos narė. Nesvarbu, ar jaunimo organizacijai buvo sunkesnis, ar geresnis laikotarpis, Monika visada buvo, visada dirbo. Aš tai labai vertinu. Šaunu, kad Monika niekada nepasiduoda. Ir tai, kad ji stojo mokytis lietuvių kalbos, nors tai yra sunki specialybė, parodo jos asmenybės stiprybę. Monika – pavyzdys jaunimui. Ji nudirbo tikrai didelį darbą viename iš paskutinių mūsų projektų „Dainuojančios rankos“. Monika buvo viena iš šio projekto vadovių ir tai, kad jis įvyko, yra didelis jos nuopelnas.“

Štai tokia drąsi ir aplinkinių mylima mergina yra Monika Kumžaitė. Gera energija jaučiasi ne tik būnant šalia jos, bet ir skaitant šypsenėlėmis išmargintus Monikos laiškus. Ir tikrai nesustebčiau, jei girdinti savanorė, nusiteikusi Bolivijoje padėti prisitaikyti kurčiai merginai, pati sulauks Monikos pagalbos.

Agnė Saulaitė

Trykštanti energija ir optimizmu Kauno kurčiųjų jaunimo organizacijos narė Monika Kumžaitė.