|
Arnoldui Matuliui – dar tik 20 metų. Jis – kurčiųjų profesinio centro antrakursis ir UAB „Languvita“ montuotojas. Priešingai daugeliui žmonių, jis turi dar bent keletą pomėgių ir užsiėmimų, kurie jį išskiria iš kitų. Jo hobis Nr. 1 – fotografavimas. Ne mažiau savo laiko ir energijos jis skiria anekdotų ir pasakojimų kūrimui. Dar kartais svajoja apie televizijos žinių gestų kalba vedėjo darbą. Tai svajonė – Nr.3. Tokia tvarka jis išvardina savo pomėgius.
Mokėsi suprasti anekdotus
Viskas prasidėjo dar mokykloje. Kartą gestų kalbos mokytojas Andrius klasėje papasakojo anekdotą, susijusį su kurčiųjų kultūros ypatumais. Iš pradžių Arnoldui, ką mokytojas trumpu tekstu norėjo pasakyti, suprasti nepavyko. Jis mokytojo prašė kartoti dar ir dar, kol jam atsiskleidė visas anekdoto žavesys. Paskui dar ne kartą Arnoldas su tokiais pat prašymais grįždavo pas savo mokytoją, kol galų gale pradėjo kurti pats.
Bendraamžių ir vyresniųjų pagalba
Jo draugas orientacininkas Vytautas Remeika domisi kompiuteriais. Draugo patirtis pravertė vaikinui mokantis naršyti po Lietuvos ir užsienio interneto svetaines, per trumpiausią laiką rasti, ko reikia, sužinoti, nuo ko pradėti rengti DVD, kaip vaizdo medžiagą montuoti, įrašinėti, apipavidalinti.
Vaikinas prisipažįsta, kad be medžiagos iš užsienio tinklalapių, jis daugiausia impulsų kūrybai semiasi iš vyresnių lietuvių kurčiųjų. 20-mečio nuomone, patys geriausi pasakoriai – žmonės, perkopę 55 metų slenkstį. Tai amžius, kai jau turi asmeninės patirties ir būni suspėjęs šį bei tą pamatyti.
Dabar jo atminties skrynioje, kaip pats sako, jau sukaupta 200-300 anekdotų. Dalis jų yra originalūs, jo paties sugalvoti, kiti pritaikyti kurtiesiems ar tiesiog išversti iš užsienio kalbų į lietuvių kalbą. Pastebėti juokingus skirtumus tarp žmonių ir kultūrų kartais Arnoldui padeda dar vienas draugas – kaimynas Artūras Baltramaitis. Artūras supranta rusiškai, geriau suvokia užrašytus tekstus, sugeba gestais perpasakoti jų esmę. Talkinti draugui įdomu ir Artūrui. A. Baltramaitis mums vertėjavo ir tą šeštadienio vakarą, kai susitikom pasikalbėti.
Kitų juokas – tarsi dopingas
Kas Arnoldui yra anekdotas? Visų pirma, teigia jis,- juoko kibirkštys kurčiųjų akyse. Momentinis atitrūkimas nuo kasdienybės naštos ir nuobodulio. Vitaminai sveikatai. “Aš laimingas“, - sako vaikinas,- kai gera kitiems. Aš labai myliu kurčiuosius ir noriu jų gyvenimą pripildyti juoko.“
Savo kolegų klausinėju, kaip sekėsi rasti kontaktą su Arnoldu, kai Surdologijos centras rengė anekdotų rinkinį ir pakvietė A. Matulį į bendradarbių komandą. Loreta ir Vytas tvirtina, kad darbas buvo sėkmingas. Arnoldas geba pasakoti linksmas istorijas, turi tam gabumų. Be to, yra draugiškas ir mandagus žmogus. Jie neretai apsilanko jo sukurtoje svetainėje, peržiūri jo parengtas naujienas. Žino ir apie tai, kad vilnietis yra 6 autorinių DVD kūrėjas. Juose – ne tik anekdotai, bet ir įvairūs pasakojimai. Kurčiųjų bendruomenėje jie jau senokai keliauja iš rankų į rankas. Bet mano kolegos nustemba, sužinoję, kad visi diskai įrašyti viso labo per devynis mėnesius.
Galvoja apie kitus ir mokosi pats
Apie bendradarbiavimą su Arnoldu šiltai atsiliepia įdarbinimo tarpininkė Vilniuje Danguolė Dragūnienė. Ji prisimena, kad, kai ji pradėjo dirbti šį darbą, kaip tik Arnoldas sulaukė savo eilės įsidarbinti „Languvitoje“. Jam pasisekė be jos, bet jis ir, gavęs darbą, galvojo apie savo likimo draugus. Gestų kalba sukūrė skelbimą, kuriame kurtiesiems nupasakojo kelią iki Kurčiųjų draugijos Vilniuje, į kabinetą pas įdarbinimo tarpininką. Skelbimas buvo įdėtas LKD tinklalapyje. „Nemanau,- šypsosi darbuotoja, kad yra daug kurčiųjų, nežinančių kelio į klubą. Bet vizualinės informacijos įtaiga buvo tokia didelė, kad netrukus pas mane sugužėjo 100 klientų. Tapau įdarbinimo paslaugų rekordininke“.
Kai prireikė į LKD svetainę įdėti skelbimus apie vairuotojų pažymėjimų keitimą ir manikiūrininkų kursus, Danguolė vėl paprašė Arnoldo pagalbos. Iš pradžių jis teigė nemokąs į vaizdo medžiagos langą įterpti reklaminio langelio, bet jau po kelių valandų siuntė darbuotojai bandomąjį pavyzdį. Iš tų trumpų reportažų kurtieji tuo pat metu gavo ne tik informacijos, bet turėjo ir malonumo akiai.
O kartą Arnoldas parašė D. Dragūnienei žinutę ir paprašė pagalbos mainais. Tuomet jis buvo ką tik įsigijęs naują fotoaparatą ir norėjo kuo geriau išmokti naudotis jo funkcijomis. Kaip tik buvo rengiami reikiami kursai. Arnoldui pasisekė – jo aparatas buvo tokios markės, kurios turėtojams organizatoriai dovanojo nemokamus kursus. A. Matuliui reikėjo vertėjo. Pašnekovė žavisi mokymuose atsiskleidusia Arnoldo greita reakcija ir nuovokumu. Tarp girdinčių klausytojų vaikinas tikrai nebuvo „balta varna“. Vaikino smalsumas sužavėjo kursų rengėjus.
Visos santaupos – moderniai technikai
Arnoldo tėvų namuose pilna kompiuterinės technikos. Prisipažįsta, kad dėl jos jis tiesiog „pamišęs“, nors iki jo šeimoje niekas ja nesidomėjo. Baigęs pagrindinę mokyklą A. Matulis kurį laiką dirbo statybose. Tai buvo aukštų uždarbių metas. Tuomet visus uždirbtus pinigus jis investavo į kompiuterinę ir vaizdo techniką. Anot jo, dirbti ja jis mokėsi daugiausia pats iš savęs. Kadangi tai prabangos prekės, kainuoja nepigiai. Visko, kas reikalinga, pašnekovas taip ir nespėjo įsigyti. Todėl vėliau savo interneto svetainėje paprašė rėmėjų pagalbos, nurodė savo sąskaitą. Šiuo metu teigia turįs apie 300 sudovanotų litų. Pasakojimams įrašyti turima filmavimo kamera netenkina pašnekovo. Jis ją lygina su Surdologijos centro ir supranta, kad „pralaimi“. Jis taip ir sako: „Jūsų organizacijoje geresnė apšvietimo ir filmavimo technika, todėl ir rezultatas dailesnis. Svajoju ir aš įsigyti bent 12 tūkst. Lt kainuojančią filmavimo kamerą, bet suprantu, kad esant dabartiniam uždarbiui, tokio pirkinio dar mažiausiai keletą metų negalėsiu sau leisti.“
Ir dar kartą apie tris pomėgius
Kartą Arnoldas save išbandė žurnalisto „kailyje“. Vilniaus KRC ėmė interviu. Jam patiko toks darbas. Atsargiai rinkdamas žodžius, kad nieko neįžeistų, Arnoldas bando pasakyti, kad nemažai Lietuvos kurčiųjų nesupranta kalkinės gestų kalbos, vartojamos televizijos žinių laidose. Pašnekovas labai norėtų priartinti tą laiką, kai ir Lietuvoje žinias pasakos patys kurtieji. Jis svajoja būti vienas iš tų žinių vedėjų.
Bet labiausiai jis, žinoma, nori būti ne plastikinių langų montuotoju, net ne žinių vedėju ar linksmų istorijų pasakotoju, bet fotografu. Kol kas vienintelis būdas atsiskleisti fotografijos bare – kurčiųjų vestuvės. Šiam darbui jis buvo ne kartą samdytas.
Kol savo pašnekovą fotografuoju laikraščiui, jis nesustodamas pasakoja anekdotus. Kad labai neįkyrėtų, stengiasi prisiminti kuo trumpesnius. Įsitikinu, kad jo atmintis – neišsemiama. Vieną linksmą istorija pabaigia, traukia kitą, o paskui dar ir dar. Kažkas man sakė, kad kurtiesiems ir girdintiesiems juokingi ne tie patys dalykai. Jie klydo! Sėdžiu savo kabinete ir po nosim sau krizenu.
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
 |
| Arnoldas Matula turi keletą pomėgių ir užsiėmimų, kurie jį išskiria iš kitų. |
|
