Mona - Pietų Amerikoje. Pirma dalis: Ekvadoras.

 

Retas kurčiasis nežino, kas yra Mona Paula - Monika Kumžaitė. Buvusi Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos vadovė, lietuvių kalbos studijų Edukologijos universitete bakalaurė, savanoriavusi Bolivijoje ir išmaišiusi daugybę Europos šalių. Tačiau jau kuris laikas mergina iš viešumos yra dingusi - aštuonis mėnesius savarankiškai keliauja po Pietų Ameriką. „Seniai svajojau ilgai keliauti be įsipareigojimų. Baigusi studijas, mečiau darbą ir rugpjūčio viduryje išvykau į kelionę. Man buvo didelis iššūkis.“ - štai taip pradeda savo pasakojimą Mona. 

Kas dar neskaitėte - kviečiame skaityti šiltomis emocijomis užliejantį, lapkričio mėnesio Akiratyje išspausdintą Monos straipsnį apie kelionę po Ekvadorą!  

 

Kaip atsidūriau Pietų Amerikoje?

Kelionės - neatsiejama mano gyvenimo dalis. Seniai svajojau ilgai keliauti be įsipareigojimų. Baigusi studijas, mečiau darbą ir rugpjūčio viduryje išvykau į kelionę. Man buvo didelis iššūkis.

Kodėl būtent Pietų Amerika? Prieš šešerius metus savanoriavau Bolivijoje, šiek tiek pakeliavau po Čilę, Argentiną. Norėjosi daugiau pažinti Pietų Ameriką, bet pritrūko laiko. Man patiko bendrauti su Lotynų Amerikos gyventojais, nes jie yra šilti, nuoširdūs. Todėl aš vėl čia. Tik šįkart mano kelionės būdas kitoks. Gyvenu ir keliauju įvairiai: savanoriauju ūkyje arba būnu svečiuose pas kurčiuosius, arba susipažįstu su naujais draugais per interneto svetainę Couchsurfing ir gaunu nemokamą nakvynę pas juos, aplankau įdomias vietas.  

 

Kodėl būtent Ekvadoras?

Mano biudžetas nėra didelis, todėl ieškojau pigiausių bilietų, nesvarbu, kokia tai šalis būtų, tad pasirinkau Ekvadorą. Išvykau ne viena, o su bendrakeleive Swantje iš Vokietijos. Mūsų norai ir tikslai panašūs, todėl nusprendėme keliauti kartu. Išvykome neturėdamos atgalinių bilietų. Ekvadore planavome būti tik dvi savaites, paskui keliauti į Peru, tačiau prabuvome du mėnesius. Savo kelionės planus keičiame esant poreikiui. Jeigu mus kas nors sudomino  arba gauname įdomų pasiūlymą, pabūname ilgiau, viskas priklauso nuo aplinkybių.

 

Trumpai apie Ekvadorą

Apie šią šalį mažai žinojau, nes informacijos lietuvių kalba apie ją labai mažai. Ekvadoro gamta labai įvairi: kairėje prie Ramiojo vandenyno - tropikai, vidury – Andų kalnai, dešinėje - džiunglės. Kiekvienoje dalyje - savita kultūra, maistas skirtingas, jis priklauso nuo klimato. Šalies viduryje - dažnai vėsu, kalnai, o džiunglėse - karšta ir drėgna. Vienoje šalyje tiek daug kontrastų. Ekvadoriečiai stengiasi pasivyti amerikiečius, turguose gausu firminių, plagijuotų drabužių („Adidas“, „Nike“ ir kt. ), jų kainos prasideda nuo 10 dolerių. Ekvadoro valiuta yra doleris. Sostinėje daug garsių pasaulio greitojo maisto restoranų „McDonald‘s“, KFC. Nesitikėjau juos pamatyti būtent Ekvadore.

 

Kas yra WWOOF?

Norėjome savanoriauti ūkyje. Kaip radome ūkininkų kontaktus? Pirmiausia turėjome sumokėti metinį nario mokestį (10 dolerių), paskui  galėjome gauti ūkininkų pageidavimus bei pasiūlymus ir jų kontaktus. Kiekvienos šalies mokestis skirtingas. WWOOF (World wide opportinuties on organic farms) - tai pasaulinis organizacijų tinklas. Organizacija padeda savanoriams susisiekti su ekologiškų ūkių savininkais. WWOOF - tai mainai, pagal kuriuos gauni atlygį už savo pagalbą. WWOOF moka už maitinimą, apgyvendinimą ir galimybę pasisemti žinių apie ekologišką gyvenimo būdą. Mus labiausiai domino, kaip auginamos kava ir kakava.

Mes išsiuntėme elektroninius laiškus keliems ūkininkams ir prisistatėme, kad esame kurčiosios. Visų ūkininkų atsakymai mus nustebino: labai laukia mūsų. Galiausiai pasirinkome du ūkininkus, kurie augina kavą ir kakavą.

 

KAVA

Aš mėgstu gerti kavą, todėl norėjosi daugiau žinoti, kaip auginama kava. Atvykome į Nanegalito, kur vyrauja tropikų orai. Visur žalia, žalia ir drėgna. Skraido mažiausi pasaulio paukščiukai - kolibriai. Mus pasitiko Alejandro. Mielai mus supažindino su kavos auginimu.  Pagal WWOOF taisykles savanoriavome kasdien po penkias valandas. Tris kartus turėjome plauti kavos pupeles, išrinkti skylėtas ir jas išmesti. Mat malant kavos pupeles turi būti geros, švarios ir be skylių. Paskui kavos pupelės džiovinamos. Sudžiūvusias pupeles malėme, kad nuimtume lukštus, valėme lukštus nuo pupelių. Tiek daug darbo, o kava pigi.

Dabar labiau vertinu kavą ir gurkšnoju ją su dėkingumu. Keisčiausia, kad mažai ekvadoriečių geria kavą. Ekvadoras daugiausia eksportuoja kavą, kakavą ir bananus. Ekvadoras dažnai vadinama bananų respublika. Patirtis man buvo naudinga. Paskui grįžome į Kitą pas kurčius draugus.

 

KAKAVA

Kelias buvo ilgas, kad pasiektume Chipichapą. 60 hektarų ūkis turėjo nakvynės namus su baseinu, kuris vadinosi „Berlin“. Už nakvynės namų visur augo kakavmedžiai. Kasdien su Swantje turėjome vaikščioti ieškodamos prinokusių kakavmedžio vaisių, kurie būna  raudonos, geltonos arba violetinės spalvos. Juos nukirpę metėme ant žolės, o paskui surinkę į maišus nešėme į vieną didelę krūvą. Tuos vaisius skeldavome perpus ir išimdavome pupeles džiovinti. Tai toks kakavos ruošimo procesas. Po darbų galėjome paplaukioti baseine. Ūkyje augo bananų, papajų medžiai. Jų vaisius galėjome skinti ir valgyti kiek norėjome. Dvi savaites gyvenome iš bambukų pastatytame name. Laukuose kvepėjo kakava.

 

Kaip gyvena kurtieji ekvadoriečiai?

Kurtieji ekvadoriečiai gyvena geriau nei Kolumbijos ar Bolivijos. Dauguma kurčiųjų turi darbus. Kurčiasis dirba net banke, o kitas - televizijos biure. Kurtieji gali mokytis, stoti į bet kokį universitetą, tačiau be gestų kalbos vertėjų. Jie negauna nemokamų vertimo paslaugų, net nėra kvalifikuotų gestų kalbos vertėjų. Dažniausiai kurtiesiems talkina šeimos nariai, coda vaikai (kurčiųjų tėvų girdintys vaikai). Galima užsisakyti vertėją, tačiau kurčiasis turi mokėti 20 dolerių už valandą. Dauguma tokia paslauga nesinaudoja.

Ekvadoro kurčiųjų asociacija ir klubai negauna jokio finansavimo iš valstybės, jie dirba savanoriškai. Dėl to nario mokestis daug didesnis nei Lietuvoje. Metinis nario mokestis - 50 dolerių. Iš surinkto nario mokesčio kurčiųjų asociacija moka nuomos ir Pasaulio kurčiųjų federacijos narystės mokesčius.

Lankėmės vienoje Kito kurčiųjų mokykloje. Mane nustebino tai, kad tiek daug mokytojų vartoja gestų kalbą. Mokykloje dirba devyni įvairios srities kurti pedagogai. Mokymo programa pagrįsta bilingviniu mokymu. Viena mokytoja pastaruosius dvejus metus darbavosi  Švietimo ministerijos sudarytoje grupėje, rengiančioje naują inkliuzinio mokymo programą. Tik nežinia, kada pradės vykdyti naują programą. Kurtiesiems bus sunku, bet ministerija paliks kurčiųjų mokyklas ir leis mokyti pagal bilingvinį metodą, o toliau vykdys naują ugdymo programą visoje šalyje.

Bendravau su mokyklos direktore. Ji ruošiasi eiti į pensiją ir man atvirai pasakė, kad vietoj jos dirbs kurčioji, ir direktorė labai palaiko tą mokytoją. Tikrai džiaugiausi, kad tiek daug kurčiųjų pedagogų dirba, net ateityje mokyklai pradės vadovauti kurčioji direktorė. Norėčiau, kad taip būtų ir mano tėvynėje Lietuvoje.

 

Couchsurfing

Couchsurfing (liet. sofų naršymas) – tai tinklas, jungiantis keletą milijonų keliautojų visame pasaulyje, šie mielai priima kitus tinklo narius paviešėti savo namuose arba patys ieško, kur galėtų nemokamai apsistoti svečioje šalyje. Nemokamai reiškia, kad neišleisi nė cento už „sofą“, tačiau tavo apgyvendintojas mainais tikėsis kultūrinių, patirties mainų, pokalbių geriant arbatą, kartu praleisto laiko. Renkantis savo apgyvendintoją, dėl saugumo reikia atidžiai perskaityti jo anketą. Mes rašėme apgyvendintojams, kad galime pasidalyti su jais žiniomis apie mūsų gestų kalbą, kultūrą ir kt.  Apgyvendintojai dažniausiai priima pagal bendrus  pomėgius, dvasinius, filosofinius panašumus ir kt. Kelis kartus buvojome Couchsurfing tinklo narių namuose. Žmonės tikrai buvo nuoširdūs, kalbėjomės įvairiomis temomis: apie politiką, gestų kalbą bei kultūras. Iš jų gaudavome naudingos informacijos, kaip pigiau pasiekti lankytinas vietas, ką reikėtų pamatyti.

Manau, kad Couchsurfing tinklas reikalingas, naudingas bendravimui. Žmonės nori bendrauti ir pažinti. Kiekvienas žmogus – tai naujas pasaulis, nauja kultūra, naujos tradicijos, naujas požiūris.

 

Ką paragauti Ekvadore?

Ekvadore populiaru valgyti jūrų kiaulytės (cuy) su bulvėmis ir daržovėmis. Paragavau… Skonis kaip žuvies. Nesinori dar kartą valgyti. Man patiko  Locro el Papa sriuba, kurioje buvo trintos bulvės, tarkuotas sūris ir avokado puselė. Ekvadoriečiai dažnai valgo mėsą, visur galima matyti daug restoranų „Pollo“ (vištiena).

 

Nuo tušinukų pardavėjų iki klounų…

Sostinėje bet kokiu transportu važiuojant galima sutikti prekeivių, siūlančių tušinukų, įvairių smulkmenų, telefono laidų, saldainių, pyragaičių, knygų, o neįgalieji prašo išmaldos, klounai  pasakoja anekdotus, o paskui renka pinigėlius. Transporte jie taip garsiai rėkia siūlydami prekes arba prašydami išmaldos, kad net aš girdžiu. Neįsivaizduoju, kaip girdintieji tai gali atlaikyti.

Ekvadoras - iš tikro įdomus, jame daug įvairių lankytinų vietų. Buvo verta iš arčiau pažinti šią šalį.

 

Paskui vykome į Peru. Kitame straipsnyje plačiau papasakosiu apie Galapagus.

Mona Paula

 

Su draugais plaukiame pripučiamuoju plaustu. 

 

Džiovintos ekologiškos kavos pupelės. 

 

Ekvadoriečių gestas „Jūrų kiaulytė“. 

 

Su kurčiais pedagogais Kito mokykloje. 

 

Ekvadoriečių daktilinė abėcėlė. 

 

Per viešnagę jaučiausi kaip namie pusryčiaudama. 

 

 

 

 

Komentuoti

Komentarai (0)

Jūsų komentaras

Video laikmenos (formatas .flv):


Saugos skaičius : [ 2 ]