Naujienos

Balandžio 7 dieną Neįgaliųjų reikalų departamentas (NRD) surengė pasitarimą Surdologijos centro, turinčio šiemet pamažu pradėti plėstis ir artimiausiais metais tapti metodinės pagalbos centru, funkcijoms aptarti. Plėtimosi kryptis iš anksto apibrėžta 2009 - 2012 m. lietuvių gestų kalbos vartojimo ir vertėjų paslaugų teikimo programoje. Tai lietuvių gestų kalbos vertėjų kvalifikacijos tobulinimo veikla.

Kaip teigė renginio organizatorė departamento direktorė Genovaitė Paliušienė, susitikimas - tai numatomų serijos pasitarimų įžanginis renginys. Į jį buvo pakviesta LKD ir SC atstovų, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro direktorė Girdutė Lepeškienė, gestotyros skyriaus vedėja Ieva Čirbaitė. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai susitikime nedalyvavo. Pernai prasidėjusi ministerijos skyrių struktūrinė reorganizacija neįgaliųjų bendruomenę paliko be specialiojo ugdymo koordinatorių. Specialiojo ugdymo skyrius išardytas, jo specialistai išskirstyti kas kur. Štai, pvz., anksčiau minimos programos rengimo darbo grupės pirmininkė Teresė Aidukienė dabar atsakinga už ikimokyklinį ir pradinį bendrąjį ugdymą. Redakcijos žiniomis, jos įgaliojimai kuruoti programą nėra pratęsti. Tad, suprantama, kad pasitarime išties trūko ŠMM pozicijos atstovavimo.

Pirmiausia savo viziją apie Surdologijos centrą išdėstė departamento vadovė. Kalbėtoja prisiminė pirmuosius programos variantus, kuriuose buvo aiškiai apibrėžta, kokių dokumentų trūksta kokybiškam vertėjų darbui užtikrinti. Tai ir galėtų tapti pirmaisiais Surdologijos centro kaip metodinės pagal centro darbais: parengti gestų kalbos vertėjo pareigybės aprašą, gestų kalbos vertėjų kvalifikacijos tobulinimo tvarką, gestų kalbos vertėjo atestacijos nuostatus, atlikti vertimo paslaugų poreikio bei skirtingų kvalifikacinių vertimų paslaugų poreikio analizes. T.y. nustatyti, kiek ir kokio lygio paslaugų reikia. Nors ir ne dabar, ateityje reikia pradėti rūpintis vertimo paslaugos standartizavimu. Aiškiai atskirti nemokamų vertimo paslaugų sritį ir mokamus užsakymus (pvz., vertimas vestuvėse ir pan.). G. Paliušienė įspėjo apie veiklų dubliavimosi pavojų tarp Surdologijos centro ir Gestotyros skyriaus.

Surdologijos centro direktorė Nijolė Krasniauskienė, pristatydama metodinės pagalbos centro veiklų strategiją, rėmėsi tipiniais pavyzdžiais. Jos nuomone, ŠMM dokumentais gana aiškiai ir išsamiai apibrėžtos metodinės pagalbos centro funkcijos. SC viziją vadovė atskleidė per metodinės veiklos formas, ties kiekviena stabtelėdama ir pateikdama konkrečių pavyzdžių. Vėliau kalbėtoja susiaurino veiklų spektrą, apsiribodama šių ir kitų Surdologijos centro kalendorinių metų preliminaria darbų apžvalga pagal darbo komandos įsivaizdavimą.
Pasisakyme nenutylėta, kad išėjus doktorantūros studijų vieninteliam lietuvių gestų kalbos lingvistui, gestotyros darbai gerokai sulėtėjo. Surdologijos centrui sunku rengti vis aukštesnio lygio gestų kalbos vertėjų kvalifikacijos tobulinimo medžiagą, nes gestų kalba toliau netyrinėjama, ir labai sunku vertėjams atskleisti gestų kalbos gramatikos subtilybes, kai jų net sau konkrečiai nesugeba suformuluoti metodinės medžiagos rengėjai praktikai.

Kalbėtojai pritarė ir I. Čirbaitė. Gestotyros centras, atsakingas už gestų kalbos tiriamuosius darbus, irgi susiduria su ta pačia problema. Aprašytų leksinių vienetų daugėja, o gramatikos tyrimas įstrigęs. Pašnekovės ragino viena kitą ir draugiškai sutarė keistis turima negausia šios srities informacija.

Pokalbį tęsė LKD viceprezidentė Svetlana Litvinaitė. Anot jos, tokiomis sąlygomis paspartinti tyrimo darbus galėtų tik geroji užsienio patirtis. Ugdymo centro atstovių pateiktu pavyzdžiu, - kokios naudos būsimų lietuvių kalbos mokytojų, fakultatyvo forma studijuojančių gestų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete, kvalifikacijos tobulinimui turėjo mokomoji išvyka į Kopenhagos komunikacijos centrą, - stebėjosi LKD prezidentė R. Klečkovskaja. Kurčiųjų draugija iki šiol apie tai informacijos neturėjo, bet, jos nuomone, net ir ne tai svarbiausia, kad „maitinami“ tos pačios programos lėšomis vieni apie kitus ne viską žinome. Ją nuvylė žinia, kad kurčiųjų sistemos atstovai išvykti stažuotės galimybių neturėjo, o ne sistemos darbuotojai paskleisti gerosios patirties taip plačiai, kaip galėtų patys kurčiųjų atstovai, nesugebėjo. Prezidentė teiravosi, ar ateityje numatoma tokių kelionių ir LKD atstovams. G. Paliušienė teigė, kad trumpalaikiai seminarai užsienyje iš tiesų nuo kitų metų galimi.

Departamento direktorė padarė pastabą Surdologijos centro direktorei, susikoncentravusiai į tipines metodinio pagalbos centro veiklas. Vadovės teigimu, reikia žiūrėti į perspektyvas kūrybiškai ir kuo geriau tenkinti šiandienos poreikius, paisyti bendrosios NRD vykdomos politikos krypčių. Buvo aiškintasi, kas svarbiau metodiniam pagalbos centrui – vadinamųjų biurokratinių dokumentų rengimas ar gestų kalbos vertėjų kuo kokybiškesnio, aukšto lygio lietuvių gestų kalbos mokymo poreikių tenkinimas. O gal tuos darbus būtų galima sėkmingai derinti nepažeidžiant pusiausvyros tarp formalių ir metodinių dalykų?

Renginio šeimininkė supažindino su NRD ir Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centro administracijos bendrai nuveiktu darbu – trišaliais susitikimais dėl lietuvių gestų kalbos vertėjų studijų Vytauto Didžiojo universitete įdiegimo. Kaip vieną iš galimų metodinių veiklų, G. Paliušienė rekomendavo Surdologijos centrui imtis universitetinės programos rengimo.

Kurčiųjų draugijos atstovai domėjosi, ar tai būtų socialinės (socialinio darbuotojo studijos su gestų kalbos vertėjo specializacija), ar lingvistinės studijos. LKD palaikytų antrąjį variantą. Viceprezidentės nuomone, rengti „hibridą“ – pusiau socialinį darbuotoją, pusiau vertėją – prasta perspektyva. Lietuvoje šiuo metu trūksta humanitarų. Dalyviai pritarė, kad aukštuosius universitetinius mokslus baigę vertėjai galėtų kilstelėti vertimo kokybę į naują lygį, bet nerimavo, kas bus su Vilniaus kolegijos vertėjais. Po kolegijos tęstinių nemokamų studijų universitetuose nėra. Mokymasis po kolegijos magistro laipsniui gauti neįmanomas, o mokymasis bakalauro laipsniui įgyti universitete traktuojamas kaip antros aukštosios studijos, už kurias reikia mokėti.

G. Lepeškienė šiuo klausimu reiškė daugiau optimizmo. Štai Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete jau rengiami specialiosios pedagogikos magistrai. Esamas mokymo planas tobulinamas ir netrukus bus galima pasirinkti tiflo- bei surdostudijų kryptis. Pagal studijų kryptį jau nuo pirmo kurso bus galima pasirinkti rašyti tikslinius magistro darbus. Studijuoti pagal šį studijų planą iš tiesų brangu, tik nedidelę procentinę dalį turimos mokėti sumos padengia ŠMM. Vis dėlto keliolika tūkstančių litų kainuojančios studijos neatbaidė 5 būsimųjų magistrantų, nors skeptikai ir netikėjo sėkme. Direktorė neabejojo, kad panašiai bus ir su vertėjų bei surdopedagogų studijomis. Juolab tikimasi, kad ambicingus planus įgyvendinti turėtų padėti numatomos pritraukti ES struktūrinių fondų lėšos.

Pokalbyje dalyvavęs Surdologijos centro darbuotojas Vytautas Pivoras aiškinosi, kokios yra šių metų programos vertimo paslaugų finansinės galimybės, kiek iš šios sumos tenka administravimui. Jis siūlėsi pateikti užsienio pavyzdžių, pagal kokius modelius veikia vertėjų centrai Vakarų Europoje ir Skandinavijoje, kaip įgyvendinama vertėjų kvalifikacijos tobulinimo sistema. Pasitenkinta Vokietijos pavyzdžiu, kurį pateikė N. Krasniauskienė. Apie vokiečių modelį ji buvo girdėjusi iš Lietuvos vertėjų asociacijos prezidentės Ramunės Leonavičienės. Be kitų dalykų, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Vokietijoje periodiškas, kartą per metus tam tikros trukmės vertėjų kvalifikacijos tobulinimas yra privalomas. Jei vertėjai kvalifikacijos nekelia, po poros metų jie netenka licencijos užsiimti vertimo praktika. Informacija davė peno tos dienos susitikimo tolesnei diskusijai. G. Paliušienė net ėmė svarstyti, kad nežinia ar pats tinkamiausias Lietuvoje pasirinktas vertėjų centrų modelis – valstybės biudžetinė įstaiga.

Pylos Kurčiųjų draugijai teko dėl to, kad kurčiųjų reabilitacijos centruose įdarbinta žemos kvalifikacijos vertėjų. Dalis jų – tik su viduriniu išsilavinimu. Bet G. Paliušienės pateikta statistika apie vertėjų, dirbančių vertėjų centruose, išsilavinimą nuteikė ne ką optimistiškiau. Visoje Lietuvoje dar daug vertėjų neturi aukštojo išsilavinimo ar vertėjo diplomo. Padėtis kiek geresnė tik Vilniuje ir Kaune. Matyt, svarstė dalyviai, padėtis nepagerės tol, kol nebus stimulo studijuoti. Jei studijas baigęs vertėjas tegali tikėtis 10 MBA koeficiento, tai jo, be abejonės, toks atlyginimas neįkvepia mokslams. Labiau rūpi išgyvenimas. Šiuo metu teritoriniuose kurčiųjų reabilitacijos centruose vertėjų atlyginimai tesiekia 7,5 MBA, todėl, suprantama, kvalifikuotų specialistų prisikviesti dirbti pilnu etatu yra sudėtinga.

Apibendrindama departamento direktorė įpareigojo Surdologijos centrą artimiausiu metu iš naujo parengti įstaigos metinę sąmatą, o per mėnesį numatyti „trijų - penkių žingsnių politiką“. T.y. apsibrėžti, ką centras darys šiemet ir kitąmet.

Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ