|
Spalio 9 d. Kaune buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos "Carito" atkūrimo Lietuvoje 20-metis. Ta proga "Carito" gen. direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė sutiko atsakyti į keletą Bernardinai.lt klausimų.
"Carito" jubiliejaus proga surungtoje konferencijoje skaitėte pranešimą apie savanorystę Lietuvoje. Tai kol kas menkai išplėtota sritis. Kokias pagrindines mintis iškėlėte?
Visoje Lietuvos "Carito" organizacijoje šiuo metu veikia 2400 savanorių. Tai įvairaus amžiaus ir labai įvairių socialinių grupių žmonės, tačiau dauguma jų, apie 70% , yra vyresnio amžiaus. Savo pranešime kalbėjau apie savanorių motyvaciją, tai yra, kodėl jie nusprendžia savanoriauti. Pirmiausia todėl, kad gali tiesiogiai padėti žmogui ir pasijusti reikalingi, tai viena svarbiausių motyvacijų. tačiau labai didelė problema yra ta, kad lietuviai gana vangiai atsiliepia į savanorystę. Lietuvoje šie reitingai patys žemiausi. Pavyzdžiui, jei Vokietijoje savanorystė apima 38% gyventojų, skandinavijos šalyse joje dalyvauja daugiau nei pusė, Lietuvoje – tai 11% gyventojų.
Kokios šio abejingumo savanoriškai veiklai priežastys?
Priežasčių yra keletas. Viena jų, – tradicijos nebuvimas, tie 50 metų, kurie sustabdė bet kokią savanorišką iniciatyvą. Be to, daugumos žmonių tokia informacija nepasiekia. Tyrimai rodo, kad tokių žmonių yra net 40 % . Manyčiau, daug lemia ir vargo problema, dauguma žmonių priversti daug dirbti ir jiems paprasčiausiai nelieka laiko papildomai veiklai. Svarbus ir socialinis, vertybinis momentas: trūksta solidarumo, žmonės dažnai linkę likti nuošalyje. Tuo tarpu jie turėtų suprasti, kad nuo manęs paties viskas prasideda, nuo manęs keičiasi pasaulis.
Ar "Caritas" mėgina skatinti savanorystę, pašalinti kliūtis, trukdančias įsitraukti?
Taip, mes aktyviai ieškome formų, kaip pritraukti savanorius. Pirmiausias kelias, kurį matome, tai parapijų aktyvinimas. Būtent parapijose stengiamės ieškoti charizmatinių žmonių, kurie apie save galėtų burti savanorius. Dabar kaip tik dirbama ir ieškoma, kaip tą padaryti ir kaip tą padaryti visoje Lietuvoje.
Kurioje vyskupijoje sėkmingiausiai plėtojama "Carito" veikla?
Be abejonės, labai stipri yra Vilniaus arkivyskupija, labai aktyviai veikia Vilkaviškio vyskupija. Žinoma, kiekviena diocezija turi savo specifiką, savo stipriąsias puses. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupija yra nedidelė, tačiau ji labai aktyviai darbuojasi slaugos srityje, įtraukia į savanorių būrį vaikus, ko tikrai nėra kitur. Panevėžio vyskupijoje aktyviai veikia nemažas vaikų dienos centrų tinklas. Žodžiu, kiekviena vyskupija savaip yra aktyvi.
Organizuodamas savo darbą, "Caritas" tiria socialinę situaciją Lietuvoje. Kaip jūs matote, kokie didžiausi skauduliai šiuo metu labiausia vargina mūsų visuomenę?
Turbūt nepasakysiu nieko naujo, kad viskas prasideda nuo šeimos. Turime labai suvargusią Lietuvos šeimą. Pagrindinės problemos kyla būtent joje: materialus ir moralinis skurdas, vaikų problemos. Turime labai daug vaikų, kurie šeimai visai nereikalingi, yra vien našta, todėl Lietuvos "Caritas" turi net 19 vaikų dienos centrų visoje Lietuvoje. Šeimoje gimsta ir dvasinis alkis, nes žmonės gyvendami nedarnioj šeimoj patiria didžiausią skurdą, bendrystės netektį, atskirtį.
Be to, šiuo metu labai išaugo nedarbas. Dirbdami „maisto akcijoje“ matome, kad per šiuos metus net 63% išaugo skaičius žmonių, kuriems reikalinga pagalba maistu. Tai didžiulis skaičius. Šiandien apie 300 000 žmonių visoje šalyje gauna paramą maistu. Stebime tendenciją, kad pagalbos kreipiasi vis jaunesni žmonės, dažniausiai dėl to, kad prarado darbą.
Kokiomis lėšomis finansuojama jūsų veikla?
Turime apgailestauti, tačiau pagrindinis mūsų projektų finansavimas ateina iš užsienio partnerių: iš Vokietijos paramos fondo „Renovabis“, fondų tinklo Olandijoje ir pan. Socialinių reikalų ministerijos bei savivaldybių parama labai nedidelė. Negalime skųstis santykiais su savivaldybėmis, jie yra puikūs, tačiau finansinė parama labai kukli. Na, o maisto dalijimo programa yra valstybinė, ji remiama Europos Sąjungos lėšomis.
Greta tiesioginės pagalbos labiausiai stokojantiems, vienas iš „Caritas“ deklaruojamų užmojų yra padėti žmonėms sugrįžti į žmogaus vertą gyvenimą. Kaip ir kiek jums tai pavyksta?
Labai geras klausimas. Tikrai, kai teikiame paramą žmogui, mes visada jį drąsiname, skatiname ir visada pabrėžiame, kad jis yra žmogus. Žmogaus orumo supratimas be galo svarbu. Žmonės dažnai linkę save visiškai sutrinti su žemėmis, nes taip į juos žiūri visuomenė: „Aš nieko vertas, aš prasigėręs, aš toks ir anoks...“ Mes visada pabrėžiame bendraudami su tokiais asmenimis pagarbą jam ir pastangas matyti jame žmogų.
Kaip mums pavyksta? Sunkiai. Tai ilgi procesai, ne vienkartinis dalykas. Kitam prireikia viso gyvenimo, kad suprastų, kad vis tik jie buvo žmonės, panašūs į kitus, kad yra Dievo paveikslas. Yra tokių atvejų, kuriuos skaičiuojame ne ant rankos pirštų, yra žmonių, kurie vis dar lanko mus ir yra akivaizdūs pavyzdžiai, jog žmonės gali gyventi normalų gyvenimą pakilę iš visiško dugno.
Kokių lūkesčių sužadino ką tik įvykusi konferencija? Kokių naujų darbų žadate imtis artimiausiu metu?
Jubiliejinėje konferencijoje dalyvavo politikai, parlamentarai, socialinės apsaugos ir darbo ministras, Donatas Jankauskas. Mes tikimės, kad politikai pamatys "Carito" organizacijos mastą ir darbus, kuriuos darome, kad ims žiūrėti į ją labai rimtai. Juk esame visuomenėje veikainčių organizacijų dalis, kuri turi savo rankas visoje šalyje ir labai daug prisideda prie šalies socialinės gerovės.
Ateityje norime vis plačiau populiarinti savanorystę Lietuvoje. Skatinti supratimą, kad kievienas turime atsakomybę dėl Lietuvos, jos geresnio gyvenimo, ir kiekvienas galime prisidėti.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Bernardinai.lt
|
