| Vidmantė Jasukaitytė. Begalybės ir amžinybės ilgesio poezija | 2011 11 30 |
|
Ne per seniausiai, spalio 25-osios vakarą, Marijos vargdienių seserų vienuolijos salėje, prie Švento Kryžiaus bažnyčios, į vyko poezijos vakaras. Buvo pristatyta sesers Elzbietos–Gynės Luizos Dineikaitės – trečioji poezijos knyga MARANA THA (aramėjiškai „Viešpatie, ateik“), kurią išleido leidykla „Homo liber“. Apie knygą kalbėjo leidyklos direktorius dr. Vilius Gužauskas, šių eilučių autorė, pasisakė literatūros kritikas A. Guščius, poetas A. Baltakis, vargonininkas Paulius Grigonis subtiliai papildė vakaro nuotaiką. Daugelis poezijos vakarų galėtų ilgėtis tokio klausytojų dėmesio bei susikaupimo, kai pilnutėlė salė žmonių visiškoje tyloje klausėsi poetės skaitomos kūrybos bei jos gyvenimo detalių. Ir daugeliui nūdienos poetų gali likti nepasiekiamas šios poetės kūrybinės minties skaidrumas, gelmė ir paprastumas. Būtent formos paprastumas ir stiliaus minimalizmas, išreiškiant subtilius dvasinius potyrius, priartina eilėraščių turinį prie klausytojo, kuris gali būti ir neprityręs literatūros „vartotojas“, tačiau kuris neabejotinai ilgisi poezijoje skaidrumo, gyvena susikaupęs, kasdienybės milimetruose mato sakralios visa ko vienybės apraiškas ir dėsningumus. Būtent tokia buvo auditorijos dauguma, ir galima tik pasidžiaugti, kad tie žmonės, kurių išgyvenimai poezijos lieka pamiršti arba nepasiekti, pagaliau sulaukė reto reiškinio, kai jie skaitydami arba klausydamiesi eilėraščio pasijunta išsisakę. Poetai – tai žmonės, suteikiantys kitų jausmams vardus. Poezijos skaitymas yra proga prisiminti, kad ir pats jauti tą patį ir tą patį suvoki, panašiai mąstai, tik štai kitas taip aiškiai perteikė, kas seniai gyvena tavyje. Tokiu būdu skaitytojas ar klausytojas tarsi praplečia savo vidinio gyvenimo diapazoną. Deja, reikia pripažinti, kad didelė dalis krikščioniškos visuomenės neranda tokio savęs išreiškimo būdo paprasčiausiai dėl to, kad poetinei tradicijai lengviausia užgriebti tai, kas gimsta patiriant trimatę realybę, – pojūčius, jausmus, santykį su istorija ir pan. Žinoma, poezija viską kilsteli aukštyn, net ir visišką buitį, tačiau žmogui, kuris žino, kad nėra mirties, kuris gyvena ir mąsto amžinybės ir begalybės fone, kurio amžinoji tėvynė yra susiliejimas su Dievu, o gyvenimo kelią nubrėžia artėjimo į Jį punktyrai, akivaizdu, jog labai trūksta to poetiniu tekstu paversto išgyvenimo, kurs jo egzistencinius siekius legalizuotų atviroje meninėje ar mentalinėje erdvėje. Tokie žmonės yra palikę už žodinio meno ribos, jie save išreiškia dažniausiai skaitydami ar giedodami grafomaniškus tekstus, kuriuose perkartojamos seniai visiems žinomos religinės tiesos, tačiau kurie nepakylėja iki filosofinio apibendrinimo, nenuspalvina realybės menine poezijos šviesa ir nedaro jo tikėjimo kūrybiniu sielos aktu, sukrečiančiu nuo tikėjimo gelmės skaidrumo ir neaprėpiamumo. Gynės Dineikaitės MARANATHA šiek tiek užpildo šią tuštumą. Atrodo, tai labai neįmantriai išleista nedidelio formato knygutė, gana stora, primenanti maldaknygę. Šriftas – užuomina į senoviniu dantyraščio rašmenis, spalva – į laiko paliestą drobę, mūrą – smėlį… Nepraeinantys dalykai – tokia mintis atsiranda kažkur pasąmonėje. Dailininko R. Tumasonio apipavidalinimas žymi puikų skonį ir suteikia vientisos visumos pojūtį su tuo, kas svarbiausia turinyje. Autorė taupiais žodžiais kuria trumputėlius, meditacinius tekstus, kurie atspindi vilties ir pasitikėjimo nuspalvintą žmogaus gyvenimo realybę, inkrustuotą prisiminimais iš vaikystės, su brangių krašto vietų vardais, su išgyventų akimirkų užuominomis. Tačiau tvirtai Kūrėju pasitikinčio žmogaus žvilgsnyje nėra chaoso elementų, baimės, niekas nesujaukia skaitančiojo širdies ir nedrumsčia jausmų nei proto. Vienišo žmogaus akimirkos, žmogaus, žvelgiančio pro celės langą į dangų, debesį, medį, skleidžia vienatvės ir vienovės hipnozę. „Krikščionies vientulystė“ – prisimena kažkieno parašyti žodžiai. Tikinčiam Dievą žmogui nepaprastai brangi kiekviena šio gyvenimo akimirka, nes visos jos yra kaip Jo užduotys, kurių sprendimą poetė pasako eilutėmis. Skaitydama pagalvojau – kiek ir ko reikia patirti, kiek iškentėti, kad taip teisingai atsirinktum vertybes ir sugebėtum atmesti viską, kas drasko, skaudina žeidžia. Jei skaitant kas ir sugelia – tai vienatvės susiliejimas su Dievo idėja taip, kad visas pasaulis, o ypač gamta, tampa sakrali tarsi Viešpaties bylojimas žmogui. Gamta poetės kūryboje yra tarsi ją papildanti pasaulio pusė. Tarsi Dievo akis, kurios žvilgsnyje gyvena, veikia, suvokia, patiria ir daro išvadas meninė individualybė. Jos mokytojas – mąstymo kultūra, perimta iš šeimos, kur tėvas Karolis Dineika ir motina Petronėlė Savukaitytė sugebėjo perteikti fizinio ir dvasinio pasaulio darnos siekį bei tikėjimą pasaulį kuriančia galia. Tas tikėjimas, nuolatinis atgręžimas savęs į šviesą, ne tik padėjo pakilti po iškentėtos sunkios ligos, nugalėti mirtį, tačiau dar suteikė jėgų išmokti gestų kalbą ir daugiau nei dešimtį metų dirbti pedagoge su kurčnebyliais vaikais. Po vėžio – su spinduline liga, kuri liko kaip agresyvaus gydymo paveldas visam gyvenimui! Tai buvo Gynės padėka Aukščiausiajam už pratęstą gyvenimą – atiduoti savo jėgas ir patirtį ten, kur to labiausiai trūksta – nuskriaustiems labiau nei ji. Sąžiningas darbas, tarnavimas savo pareigai ir sąžinei, galvojant apie poeziją kaip apie komfortą, kurio ji neverta arba negali sau leisti – tai irgi mokykla. Po keliolikos metų pertraukos šie Gynės eilėraščiai-impresijos parašytos tokios poezijos meistro ranka, kurią vedžioja tik vidinės nuostatos ir pasaulėjauta. Autorė jokios reikšmės neteikia sustabarėjusioms formoms, jai nieko nereikia poetizuoti, žanro tradicijos jai neatrodo svarbios. Poetinės minties srovė, prasiveržusi iš sukauptumo ir sielos skaidrumo, pati pasirenka laisvą tekėjimo kryptį iš be galo mylimo gyvenimo į amžinybę ir begalybę, kurioje kiekvienos sielos laukia Kūrėjas. Gynės tikėjimas – gyvenimo būdas, todėl toks brangus susitikimas su šia poezija, kurioje – jokios patetikos, jokio apaštalavimo, tik autentiškas išgyvenimas. MARANATHA – labai graži knyga. Norisi ją nešiotis kišenėje, rankinuke, bet kurioje vietoje, kur sumaištis ir chaosas, – atsiversti ir perskaityti porą mažyčių tekstelių. Ir pajusti, kad triukšmingas ir bedvasis realybės veidas nėra pats tikrasis gyvenimo veidas. Eilėraščiai perkelia visai kitur – kur abstrakti mintis, kur spalvos, formos, šviesa ir žmogaus žvilgsnis nukreiptas į Amžinybę ir Begalybę. Ir tai nėra Tuštuma. Nes aplinkui „nėra nieko, kas nebūtų Viešpaties veidas“. Kaip sakė Hermis Trismegistas. Pabaigai noriu pacituoti porą kolegų atsiliepimų apie šią knygą. Stasė Lygutaitė-Bucevičienė: „Poetės Gynės Dineikaitės rinkinyje pasaulis nušvinta ramybe ir viltimi kiekvienam, ieškančiam savo kelio. Žmogus ir jo laikas po amžinu dangumi turi aiškią kryptį – tai tikėjimas, meilė, viltis. Sakralinių eilėraščių metaforos gyvos ir įtikinamos. Šalia viską persmelkiančios dieviškos rimties užtenka vietos ir giedančiam paukščiui, ir liūdnai šlamančiam medžiui, ir greta žmogaus kelio kas pavasarį iš numirusių prisikeliančiai kasdienybės žolei.“ Vytautas Vilimas Skripka: „Nieko nenoriu linkėti Gynei Dineikaitei. Tai ji visą kelią mums linki ramybės, vilties susitaikymo. Tikiu ne tik šia knyga, bet ir panašaus turinio nedrąsiai atgimstančia visa lietuvių literatūros tradicija.“ Bernardinai.lt | |
Naujienos
