Naujienos

Nors ne pati naujausia, bet šiam sezonui itin aktuali knyga. Gal ir juokingai skamba – sezoninė knyga, bet panašu, kad Lietuvos skaitytoją sudominti Amžinųjų miestų istorijomis įmanoma tik artėjant Vėlinėms.

Rašytojo, vertėjo, literatūrologo, japonų kultūros specialisto Boriso Akunino (tikrasis vardas Grigorijus Čchartišvilis) knygoje „Kapinių istorijos. Mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais.“ skelbiami dviejų skirtingų rūšių ir žanrų tekstai. Grigorijaus Čchartišvilio autorinį monologą – esė apie šešias garsiausias pasaulio kapines – papildo detektyviniai apsakymai, kuriuos sukūrė autoriaus alter ego Borisas Akuninas.

Po kiekvienos esė apie konkrečias kapines B. Akuninas skaitytojams pasiūlo mistinį apsakymą, kurio veiksmas tiesiogiai susijęs su tuo, kas buvo rašyta esė. Šiuose apsakymuose skaitytojas išvysta Marksą, Oskarą Wilde`ą ir... Erastą Fandoriną, mėgstamiausią rašytojo herojų.

Kapinės autorių domina kaip vieta, kur susitelkia laikas, atmintis, labai svarbios būties paslaptys. Tai vieta, kur aiškiausiai galima suvokti, kad mirtis ir gimimas – tai ne sienos, o durys...

Knyga rašyta penkerius metus. Nepaprastai daug, žinant, kiek knygų per tą laiką parašė šis populiariausias šiuolaikinis Rusijos rašytojas.

„Kapinių istorijos“ - išskirtinė knyga. Ji svarbi ne tik kaip gidas po šešias žymias pasaulio kapines, bet taip pat kaip gidas po B. Akunino kūrybą ir kartu įrodymas, jog B. Akuninas yra daugiau nei pseudonimas, tai personažas, gyvenantis savą gyvenimą, ne visada paklūstantis jo kūrėjo valiai.

Šioje knygoje skaitytojui siūloma kelionė po šešis nekropolius, įkurtus skirtingose pasaulio vietose. Autorius renkasi tik tuos, kuriuose nebelaidojama dabar, kuriuose nėra aštraus skausmo pojūčio – tik sustojęs laikas. Tiksliau laikas, pasukęs sava kryptimi.

„Žinote, kuo mane labiausiai intriguoja Maskvos, Londono, Paryžiaus, Amsterdamo ir juo labiau Romos arba Jeruzalės gyventojai? Tuo, kad dauguma jų mirę. Apie Niujorko ar Tokijo gyventojus to nepasakysi, nes miestai, kuriuose jie gyvena, pernelyg jauni.

Nuo tam tikro meto ėmiau jausti, kad žmonės, gyvenę iki mūsų, niekur nedingo. Jie liko ten pat, kur buvo, tiesiog mes su jais egzistuojame skirtinguose laiko matavimuose. Mes vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, vieni kitiems nematomi. Mes pereiname juos kiaurai, o už stiklinių naujamadiškų statinių fasadų man regisi kadaise čia stovėjusių namų kontūrai: klasikiniai frontonai ir naivūs mezononai, pilni puikybės ažūriniai vartai ir dryžuoti šlagbaumai.

Visa, kas kada nors buvo, ir visi, kurie kada nors gyveno, pasilieka amžinai.“

Atsiverskite šią knygą, ji įtrauks Jus ir nuves ten, kur niekada nebuvote...

Bernardinai.lt