| Serhij Žadan esė knyga „Anarchy in the UKR“ | 2010 06 28 |
|
Serhij Žadan. Anarchy in the UKR: esė. Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys. – Kaunas: Kitos knygos, 2010, 192 psl. Šios knygos pavadinimas – aliuzija į garsios pankroko grupės „Sex Pistols“ diską „Anarchy in the UK“. Knygą sudarančios esė žymi jaunimo gyvenimo ir mąstysenos trajektorijas, besidriekiančias per Rytų Ukrainos miestus bei miestelius ir prasitęsiančias iš vinilų, nešiojamųjų grotuvų ir radijo imtuvų skambančiose kultinėse dainose. Šiek tiek šokiruojantis, šiurkštus ir atviras rašymo stilius poetiškai, bet tiksliai perteikia šiuolaikinio jaunimo gyvenamą tikrovę. Autentiški kasdienybės fragmentai supinti iš nostalgijos, socialinio nerimo, klajonių ir alkoholio svaigulio, meilės nuotykių ir tapatybės paieškų. Serhijus Žadanas (g. 1974) – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas, literatūros renginių, roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Septynių poezijos rinkinių ir keturių prozos knygų („Big Mac“, 2003; „Depeche Mode“, 2004, liet. 2008; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius, šiuolaikinių Vienos poetų antologijos „Rainerio ir Marijos vaikai“ sudarytojas. Gyvena Charkove. Knygos ištrauka: Šiaip ar taip, viskas prasideda nuo muzikos – ir tavo pažintys, ir tavo žalingi įpročiai, ir tavo elgesys lovoje, ir tai, už ką tu balsuoji per rinkimus ir ar apskritai balsuoji. Muzikinis formatas iš tiesų yra elgesio formatas – tau tik taip atrodo, kad tu renkiesi muziką, renkiesi rūbus, ieškai darbo, junginėji televizijos kanalus ir apsistoji ties tuo, kas tau įdomu. Tu pernelyg pasitiki savo nuojauta, savo intuicija, ji iš karto tave išduoda, ir tu tiesiog nesuvoki, kad iš tiesų tie kanalai patys tave junginėja, kad iš tiesų jie tave valdo ir blaško iš šono į šoną, kad iš tiesų tau įdiegta informacija po kurio laiko savaime ima duoti pelną, ir šį pelną susižeri visai ne tu. Viskas priklauso nuo muzikos: vieną dieną tu susirūpini svetimomis idėjomis, įsileidi jas į savo teritoriją, paklūsti svetimam ritmui, pakliūni į jo valdžią, pritaikai prie jo savo mimiką ir savo judesius, ir vargiai rasi, kas už tai atsakytų: niekas neuždraus bliuzo už tai, kad jis sutraiškė tau sąnarius, niekas Teksaso valstijoje nepasodins ant elektros kėdės Neilo Youngo už tai, kad nuo jo gitaros tau ėmė kristi dantys. Freedom, sako Neilas Youngas ir rodo tau fuck. Freedom, pritaria prisiekusiųjų teismas ir išsiskirsto pietauti. Freedom, liūdnai sutinki tu ir eini pas pažįstamą dantų gydytoją... Kodėl man patiko kultūros parkas? Jis gyveno savo gyvenimą ir menkai kreipė dėmesį į laiko įgeidžius ir konvulsijas už jį nuo suaugusiųjų pasaulio skyrusios gyvatvorės. Man patiko nuolatinis judėjimas parke, bendra nuotaika – atsipūtusi ir neįkyri, tokia pat nuotaika tikriausiai viešpatauja skaistykloje, kai jau vėlu ką nors pakeisti, ir lieka tik laukti prisiekusiųjų sprendimo, sūpuojantis ant sunkių medinių sūpynių. Parke dirbo mano tėvų pažįstamas, stebėtinai plačios sielos žmogus, nuolat prigesęs ir elegiškai nusiteikęs vaikų poilsio atžvilgiu; jis pardavinėjo bilietus, įjungdavo karuseles, paleisdavo sūpynes ir užtikrindavo visa ko, kas gyva, judėjimą, paskui užsidarydavo kartu su kiemsargiu ankštoje kabinoje su užrašu „Kasa“ ir toliau lakdavo. Kartais jis užmiršdavo karuseles, ir vaikai ištisas valandas važinėdavosi spalvotais drambliukais – kol ištikdavo isterija, kol apsivemdavo, ta prasme, ne iki tol, kol jiems pasidarydavo bloga, bet kaip tik atvirkščiai, kol jam pasidarydavo bloga, ir jis, išbėgęs iš kabinos, išvysdavo visą šį sūkurį aplink save; tada jam pasidarydavo dar blogiau. Mane jis visada vežiodavo veltui. Kartais susimąstau: ar šiame parke kas nors vis dar vežioja vaikus, ar jie turi savo vaikų šventąjį, netvirtu pagiringu judesiu paleidžiantį visas jų vaikystės karuseles ir atrakcionus, žongliruojantį saulėmis ir besimėtantį vaivorykštėmis, kartu su likusiais smulkiais paberiantį iš kišenės žvaigždes ir meteoritus; kokius ženklus aplink save jie įžiūri, iš kokių raidžių jis mokosi skaityti, ar sugebės vėliau papasakoti savo vaikams ir anūkams, kaip jų taikiame danguje, tiesiog virš galvų dar buvo galima įžiūrėti gestančius didingus istorijos pliūpsnius; ši istorija buvo tolima, nepasiekiama, kraujo raudonumo atspalvio – tarsi tulpės, tarsi kraujas, tarsi koka-kola. Bernardinai.lt | |
Naujienos
