| Menų spaustuvė pristato naujausios teatro teorijos studiją | 2010 06 09 |
|
Gegužės 21 d. 12 val. Menų spaustuvės Infotekoje buvo pristatyta knyga, supažindinanti su naujausia teatro teorija. Tai Goethe’s universiteto (Frankfurtas prie Maino) teatrologijos profesoriaus Hanso-Thieso Lehmanno studija „Postdraminis teatras“. Išleista 1999 metais Vokietijoje, ji per dešimtmetį keliskart buvo išleista vokiškai, išversta į prancūzų, japonų, slovėnų, slovakų, lenkų, kroatų, persų, ispanų, italų, portugalų kalbas. Knygą iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė Pieslytė, redagavo Ona Daukšienė ir Vaidas Jauniškis, maketavo Tomas Mrazauskas. Nė viena pastarųjų keleto dešimtmečių teatro teorijos knyga nesulaukė tokios reakcijos kaip ši. Lehmanno studija, įteisinanti naujausius pasaulio scenos menų reiškinius ir nagrinėjanti jų atsiradimą, paskatino ne tik recenzijas, bet ir gausius teorinius tekstus bei studijas, konferencijas ir diskusijas. Kai kurie vokiečių teatrologai net ironizavo, kad slaptažodis „postdraminis teatras“ net padeda „atrakinti duris“ įvairiausių fondų paramoms, stipendijoms, stažuotėms, tiesiog pasidarė madinga nagrinėti šį reiškinį ar šios knygos siūlomais terminais vertinti anksčiau sukurtus spektaklius, teatrų kryptis, scenos kalbą. 300 puslapių knyga apžvelgia progresyviausio pasaulio teatro kelią nuo XX a. 7-8 dešimtmečių ir jį veikusias kitų menų kryptis – performansą, dailę, muziką; teoriškai bandoma atsekti, nuo kada teatras ėmė atsiskirti nuo literatūros (dramos) įtakos, polemizuojama su įvairiomis ankstesnėmis teorijomis ir keliaujama dramos ir teatro keliais nuo Aristotelio estetikos iki Julios Kristevos semiotikos, nuo Pierre‘o Corneille‘io klasicizmo iki Roberto Wilsono ir Heinerio Goebbelso meno sampratų. Šia knyga, pasak Menų spaustuvės direktoriaus Audronio Imbraso, pradeda naują šios įstaigos veiklos kryptį – bus ir toliau bandoma supažindinti su naujausiomis scenos menų teorijomis, taip pildant kol kas gan skurdžią scenos teorijų lentyną lietuvių kalba. Vienas knygos redaktorių Vaidas Jauniškis pažymėjo, kad ši knyga turėtų sudominti ne vien teatrologus – ji gali įkvėpti ir praktikus ieškoti naujų raiškos būdų. Be to, knyga gausiai analizuoja scenos sąryšius su muzika, daile, kinu, interdisciplininiais menais, todėl ji būtų paranki ir kultūrologams, akademinei visuomenei, besidomintiems kitomis meno sritimis. Ir nors iš lietuvių režisierių čia minimas tik Eimuntas Nekrošius, mes esame pažįstami su svarbesniais (ir knygoje taip pat aprašomais) pasauliniais scenos meno pavyzdžiais teatro, šokio ir muzikos festivalių dėka. Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos kultūros fondas, vertimą – Vokietijos Goethe‘s institutas. Bernardinai.lt | |
Naujienos
