| Justinas Žilinskas. T. Snyderio „Kruvinos žemės“: sužmoginta klaikioji statistika | 2011 12 14 |
|
Šios knygos laukiau – vos sužinojęs apie jos pasirodymą anglų kalba vis galvodavau, kad reikia siųsdintis. Nespėjau – lietuviškai ją išleido labai operatyviai, ačiū „Tyto alba“. Timothy Snyderis yra žinomas kaip vienas iš tų retų Vakarų istorikų, akylai besidominčių Rytų Europa, ne paviršutiniškai įsigilinusių į visą mūsų regiono kebeknę (pirmasis jo lietuviškai išleistas darbas – knyga „Tautų rekonstrukcija“ apie Abiejų Tautų Respubliką). Tuo tarpu „Kruvinų žemių“ pristatymo paskaitoje jis ėmėsi labai nedėkingos užduoties – lyginti sovietų ir nacių režimus. Ir prabilo apie tai, apie ką mes, Rytų europiečiai, jau rėkiame nuo pat Geležinės uždangos griuvimo: pasižiūrėkit, ką čia darė Stalinas. Supraskit, kad blogio istorija Europoje neprasidėjo ir nesibaigė su A. Hitlerio iškilimu ir pelnytu galu, kad ir kaip patogu bei saugu taip manyti. Bet yra vienas labai svarbus esminis skirtumas, kaip apie tai kalba T. Snyderis, ir kaip neretai kalba žmonės iš Rytų Europos. T. Snyderis kalba nešališkai: faktais, kartais – vaizdais, kartais – samprotavimais. Čia net su žiburiu nerasi svarstymų, kad stalinizmas buvo baisiau už hitlerizmą arba atvirkščiai. Čia net užuominų nerasi į, deja, kai kurių lietuvių labai mėgstamą „dvigubo genocido“ teoriją, taip sėkmingai įdiegtą nacių, kuria mėginama „logiškai“ (tiksliau – mechaniškai) pagrįsti, kad Holokausto mastai Rytų Europoje buvo tokie todėl, kad žydai prieš tai visi kaip vienas nuėjo su bolševikais. T. Snyderis tiesiog pasakoja istoriją žemių, pakliuvusių į šių režimų letenas, kurioms labai nepasisekė (beje, kad ir kaip gerbčiau savo tautos kančias, lietuviams dar gana pasisekė: vokiečiai lietuvių taip nenaikino, kaip, pvz., lenkų, o ir stalininį režimą gavome kiek pasilpusį – pvz., be badmečių). O tos tikrosios, pačios siaubingiausios kruvinos žemės – tai dabartinės Ukraina, Baltarusija ir Rytų Lenkija. Būtent jose šių režimų valdymas, jų bendradarbiavimas ir netgi jų karas lėmė pačias didžiausias aukas XX a., per jas daugiau nei dešimtmetį riste ritosi žudynių bangos. „Kruvinos žemės“ – tai masinių žudynių istorija, kurias vykdė šie du režimai. Nuosekli, šiurpi, sukrečianti. Didysis dirbtinis badas (arba Holodomoras) Ukrainoje ir Kazachstane; klasinis ir nacionalinis teroras arba masinės žudynės SSRS; Molotovo – Ribbentropo paktas ir Lenkijos sudraskymas, Lenkijos elito naikinimas; SSRS – Vokietijos karas (žinoma, kaip Antrojo pasaulinio karo dalis); Holokaustas ir dar pokario stalinistinis teroras. Schematiškai tai atrodytų taip: Stalinas, Stalinas ir Hitleris, Hitleris, Stalinas prieš Hitlerį, Stalinas. Tačiau baisiausia, T. Snyderis aiškiai parodo, kad net ir kovodami vienas su kitu, perimdami vieni iš kitų teritorijas, šitie režimai nelengvino savo aukų kančių – Hitleris, jau pralaimėdamas karą, visaip spartino „galutinį sprendimą“, vaizduodamas jį kaip savo pergalę, Stalinas iš Antrojo pasaulinio karo naratyvo visaip trynė „nerusiškų“ aukų pėdsaką ir Holokaustą kaip ypatingą reiškinį. Labai klaiku suvokti to meto likimus. Ukrainiečiai galėjo išgyventi prievartinės kolektyvizacijos sukeltą badą, bet jau po kelerių metų būti nužudyti kaip klasinio teroro aukos. Kiti galėjo išgyventi badą, išgyventi klasinį terorą ir mirti badu Leningrado blokados metu (beje, Ladogos ežero ledo arba „gyvybės keliu“ į vokiečių blokuojamą miestą ne tik vyko maisto ir medicinos siuntos – juo taip pat NKVD išgabendavo suimtuosius, kaip ir naciai suteikdavo pirmumą „holokausto traukiniams“). Žydų šeima, gyvenusi Lenkijoje, galėjo būti 1939 m. išbuožinta sovietų, jų tėvas – mirti lageryje, o po ketverių metų motina, vaikai – nužudyti nacių. Klaikiai ironiška, bet galimas dalykas, kad jeigu naciams nebūtų taip pradėję nesisekti kare, Holokaustas nebūtų pasiekęs savo piko – mirties fabrikų, nes kuo labiau sekėsi Stalinui ir Vakarų sąjungininkams, su tuo didesniu įniršiu naciai naikino žydus, nors prieš tai „galutinio sprendimo“ versija galėjo būti ir kitokia, t.y. gan ilgai ji buvo deportavimas. Beje, dar vienas faktas – ne kiekvienas turbūt atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje nacių sukurtas mirties fabrikų tinklas buvo panaudotas ne tik Lenkijos, bet ir kitų Europos valstybių žydų sunaikinimui (kaip ir Kauno IX forte žudė ne tik žydus iš Lietuvos). Ir, pagaliau, toji mintis susimąstymui – Aušvicas yra tapęs Holokausto simboliu, nors ne visi ten pakliuvę buvo nužudyti, o juk tikruoju Holokausto simboliu turėtų būti paprasčiausia žvyrduobė Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos miškuose – bet apie tai net nebėra kam papasakoti (nors tiesiog apsidairykite aplink savo gimtą miestą – ir rasite šias duobes). Beje, jas naciai vadindavo taip pat „perkėlimo vietomis“... Nesiimsiu perpasakoti visos knygos – ją reikia skaityti. Nors skaityti nepaprastai sunku. Pora skyrių – ir tenka atidėti į šalį. Sunku net įsivaizduoti, kaip reikėjo rašyti, kaip reikėjo emociškai atsiriboti nuo visos šios medžiagos, ir ją guldyti eilutė po eilutės, auka po aukos. Aš taip nesugebėčiau. Neretai būna taip, kad net ir baisiausios kančios bei mirtys galiausiai virsta tik statistika: milijonas – ten, milijonas – šen. Tačiau T. Snyderis rašydamas visą laiką nenutolsta nuo aukos – individualios, su savo istorija, su savo gyvenimu. Knygos pabaigoje jis ir paaiškina principą – atsakymas į visas šias baisybes yra atmintis, bet ne skaičių atmintis, o žmonių atmintis. Aukas reikia skaičiuoti ne tūkstančiais ar milijonais, o prie to tūkstančio ar kito skaičiaus pridėti istoriją, tegul ir vieno žmogaus, bet tikrą istoriją. Nesvarbu, kieno ji būtų – vaiko Ukrainoje, tebečiulpiančio nuo bado mirusios motinos krūtį; Lenkijos karininko, uždaryto Kozelsko lageryje (t.y. – Katynės žudynių aukos), iš ten rašiusio laiškus žmonai, kad „ji nesijaudintų dėl jo sveikatos“; vaiko Varšuvos gete, prašančio jo nemušti – pats įlipsiąs į „dujų autobusiuką“; žydės iš Vilniaus geto, išsilaisvinusios iš po lavonų krūvos Paneriuose; mergaitės, rašančios dienoraštį Leningrade, kurio visos eilutės susideda iš „mirė tas ir tas“, ar Sudetų vokiečio, ištremto iš gimtųjų vietų pagal nugalėtojų susitarimus po Antrojo pasaulinio karo. Tik taip mes įprasminame aukų atminimą, tik taip mes statistikai vėl grąžiname žmogiškąjį veidą ir neleidžiame savęs užliūliuoti protu neaprėpiamais skaičiais. Ir pabaigai – taip nutiko, kad „Kruvinas žemes“ skaičiau netrukus po to, kai perskaičiau S. S. Montefiore „Raudonojo caro dvarą“ (puikią knygą, kurioje pasakojama apie Stalino ir jo artimos aplinkos gyvenimą). Buvo nepaprastai įdomu sugretinti šiuos veikalus – prisiminti, kaip, pvz., Stalinas pagrindė Ukrainos marinimą badu, kaip į tai reagavo jo artimieji, kaip Stalinas elgėsi per Antrąjį pasaulinį karą. Ir vėlgi – suvokti, kokios gali būti skirtingos perspektyvos, kokie skirtingi požiūriai. Ir dar kartą suvokti – nusikaltimus daro ne abstrakcijos, nusikaltimus daro konkretūs žmonės ir jiems paklūstantieji. Ir niekas, niekas negali užtikrinti, kad pats netapsi tokio mechanizmo dalimi, ir norisi, nepaprastai norisi tikėti, kad, iškilus ribinei situacijai, priimsi į žmogiškumą, o ne nužmogėjimą vedantį sprendimą. Autorius yra Mykolo Romerio universiteto docentas Bernardinai.lt | |
Naujienos
