| Arnas Simėnas. Nekasdienybės pavartymai | 2012 02 08 |
|
Jeigu kokia suirzusi bobikė ar diedukas, arba niekaip neišvengiamo nihilizmo neišaugęs paauglys sako, kad Panevėžyje nieko nevyksta, tiesiog nereikia tikėti. Anie paprasčiausiai nebūna ten, kur kažkas dedasi, niekuo labiau be prekybinių nuolaidų nesidomi, o ir šiaip... Juk dažnai bent sau pasijunti reikšmingesnis, kai neigi, o ne teigi. Bet jei nori geriau, reikia būti ten, kur kažkas įvyks, o jei nevyksta, – padaryk, kad įvyktų. Tačiau šįkart ne apie tai norisi rašyti. Dabar greičiausiai bus antra įžanga, kuri dar šiek tiek atitolins tą akimirką, kai pradės rašytis apie tai, dėl ko nepavyko išsimiegoti po seniai bepatirto įspūdžio. Matyt, ir dabar taip daro vaikai, išnaudodami Laukimo malonumą. Juk dar protingoje knygelėje apie Mikę Meškutį parašyta: „Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi“. Taigi, dabar bus antroji įžanga. Visada kas nors gražaus vyksta, tik reikia tai norėti pamatyti. Visur. Panevėžys – ne išimtis. Juk būtent čionai tarsi burtininkai be didelio triukšmo sulekia skulptoriai, keramikai ir, palikę dovanų miestui, vėl išsisklaido. Būtent per šį miestą prašlama didelio, brangaus žmogaus paminėjimas, būtent pro čia jau dešimt metų iš eilės pavasariais pradžiazuoja jaunimėlis, susirinkęs ne tik iš visos Lietuvos, arba tarsi iš niekur, tarsi netyčia prieš pat Kalėdas Muzikiniame teatre išgirsti Dž. Verdžio motyvus, būtent čionai vaikiukai, it žąsiukai, traukia pažiūrėti naujos pasakos Lėlių vežimo teatre, būtent šiame mieste, kaip sako, vos iš klumpių neišverčia vadinamojo primityviojo meno angeliška paroda... Ir, be abejo, sutiktuvės, sutiktuvės... Naujų knygų sutiktuvės! Daugiausia ne panevėžiečių, bet – vis tiek. Ne išleistuvės, o sutiktuvės – gi! Smagu. Buvo Adventas, kai tai atsitiko. Ir buvo iš tikrųjų – smagu. Gera. Tai dėl to paties – Laukimo malonumo, ir dėl šviesaus susikaupimo, kurį dovanojo (o aš jį priėmiau) nauja panevėžietiška poezijos knyga. Jau ilgiau nei penketą metų (vis dėlto – penktajame pagal dydį Lietuvos mieste!) poezijos kūrėjai laukė savo momento. Ir sulaukė. Gal kiek (na, šiek tiek) pavėluotai, bet štai jau keletas savaičių, kai pasaulis pažįstasi su naujagimiu – Elvyros Pažemeckaitės antrąja eilėraščių knyga „Žiponėlis kielei“. Leidinį poetė paskyrė savo Mamai, kuri, deja, jau neišvydo paskyrimo... Dėl to ir parašiau žodį „pavėluotai“. Kita vertus, galbūt tas pavėlavimas šiek tiek pakeitė knygos atsiradimo prasmę. Ji radosi kaip paminklėlis – be didelio triukšmo, tarsi iš gruodžio tamsos. Bet labai greit, tarsi vienu atsikvėpimu, tarsi išglostant gęstantį ligonį, tarsi greitakalbe susakant jam viską, kas tomis brangiomis paskutinėmis akimirkomis atrodo svarbiausia arba atsitiktinai pasitaiko raudos užgniaužtoje gerklėje („...prišals giesmelė prie gomurėlio...“). Tas pavėlavimas, drįstu teigti, praėjus geram dešimtmečiui po pirmosios knygelės, sutelkė pačią autorę atsidėti brandžiam, sau netikėtam potyriui. Personaline dedikacija nebelabai ką nustebinsi tiek kurdamas poeziją, tiek prozą. Paskyrimai dažniausiai būna labai asmeniški. Nebent jie visuomeniškėja, kai objektas yra plačiai žinomas žmogus. Dedikuoti, dažniausiai proginiai, atskiri kūrinėliai nesvetimi ir naujosios knygos autorei. Tačiau šįkart E. Pažemeckaitė specialiai pasirinko trijų dalių knygos struktūrą, daugiau kaip pusę eilėraščių, visą pirmąją dalį, skirdama vienam asmeniui – Mamai. Antroji dalis – eiliuoti Mamos kūrinėliai, pavadinti „Iš Tavo, Mama, „Apkalbėjimų“...“, trečiojoje – „Čia dabar gražiausias vėjas“ – sudėti poetiniai tekstai gimtiesiems Mediniams, žmonėms iš ten ir tiems, kurie yra šalia ir brangūs. Toks knygos suskirstymas nė kiek nekliudo emociniam nuoseklumui: eilėraščiai tampa maldelėmis, tai pasikalbėjimai su brangiausiu žmogumi ir su kitais, sutiktais Jo dėka. E. Pažemeckaitės atsivėrimas iš pradžių pasirodo keistokas, nelauktas. Ypač žinant, kiek jai pačiai reikia dvasinių pastangų, saugant menininko autonomiją, paslėpiant savo jautrumą ir trapumą („... tik kalbu su žmonėmis, juokiuos, rėkauju...“). Tarsi klevas lapais, o taip ir Elvyra Pažemeckaitė gyvenime negailėdama atiduoda visiems reikalaujantiems duoklę – „popsinių“ dainų tekstais, proginiais paeiliavimais, vos ne „čiastuškėmis“... Šekit, bet tik, dėl Dievo, netrukdykit!.. Dosniai išsitaškiusi „chalturkėmis“, ji apsistato savo erdvės gabalėlį prieštankinėmis barikadomis, apkarstytomis šliužais ir nešvankybėmis, it maskuote nuo šio pasaulio, dar įkaitu palieka savo pagamintą antrininkę, su viskuo sutinkančią ir linkčiojančią iškamšą, kad kasdienybės durklas, muštruojantis „kairėn-dešinėn!“, neužsimanytų pasekti ten, kur nueina ji. Tikroji. O pati užsidaro klėtelėje... O gal baublyje, o gal koplytėlėje? Taip, iš tikrųjų, - savo Koplytėlėje. Ir kalba, kalba, kalba tokius švelnius ir lengvus sakinius Mamai, jog kartais atrodo, kad poetė šnekučiuojasi su laukčiausiu pasaulyje ką tik pagimdytu kūdikėliu: „Spanguolėle Tu mano sekmadienio/ žiursteliu gėlėtu/ žiedų glėbeliais,/ bičių motinėle raudonskruoste...“ Arba: „Apynėli, ateik pas mane,/ apynėli, kodėl tu ant stogo...“ Čia, savam klaupte, E. Pažemeckaitė jaučiasi labai saugi. Čia jai taip gera pakartoti Mamos „Apkalbėjimus“, kurie gal jau vaikystėje buvo išgirsti, o ir taip dar primena vaiko žaidinimus! („Kiškė mama vaikučius pamaitino/ ir kur ji nubėgo, niekas nežino,/ o mažučiai kiškučiai prie kupsto gulėjo - / šilti kailinukai juos šildė nuo vėjo...“ arba „Pelytė urvely/ šiltai sau gyvena/ ir jokios krosnelės/ jinai nekūrena...“ „Mamyte, voveryte rudauodegyte,/ nepalik savo vaikučių -/ mažųjų pūkučių...“). Ne tik pakartoja, bet dar ir pati žaidina: „Tiek pastačius,/ tiek paritus/ ant kalnelio, mano Mama,/ tokį gražų vasaros rytą/ per kalnelį eiva...“ Vis dėlto tai knygoje šviesiausios akimirkos... Koplytėlėje tyli Liūdesys ir Skausmas. Jiedu išklauso trijų – Autorės, Mamos ir Netekties pasikalbėjimų. „Tąvakar, kai pasibaigė visas gyvenimas/ ir papuošta motina/ tapo nešamu luotu į Amžinybę/ nesustabdomai,/ nuo tada aš nepriklausau jau niekam...“ Čia, Koplytėlėje, kalbama apie visas akimirkas, kurios susijusios su Mama – nuo pajautimo, kad artėja praradimas, iki po to, kai Jos nebėra („... ir ima šokinėti ugninės Smolensko miškų voverės./ Jų skrydis mirtinas...“, „.. aš linkiu sau šią vasarą/ tavąjį veidą sapnuoti...“). Skaitant šią knygą, stebiesi autorės gebėjimu – ne, ne gebėjimu! – o tarsi, prisidengus vaikišku apsukrumu, rasti įvairiausių progų dar pabūti su Mama, dar netikėtai prisiglausti arba bent Jos dalį, Jos buvimą išgyventi net savimi, savo judesy („...Tavo rankomis klojuosi patalą...“, „Aš velkuosi Tavim kvepiančius rūbus,/ einu Tavo takais...“, „Motinos judesiu uždegu/ dujinę vyryklę,/ lupu svogūną,/ iš mažyčio Motinos siūto/ tamsiai mėlynom gėlytėm maišelio/ pasemiu saują čiobrelių...“). Su Mama autorė pasitaria ir namų ūkelio tvarkymo klausimais: „Tau svarbu, kad aš viską nuimčiau/ ir gerai uždaryčiau duris,/ žemės dovanas šias pasiimčiau...“ Visiškai suprantama, kad autorė knygą rašė ne vieną savaitę, netgi ne mėnesį, tačiau vis dėlto nuotaikos kaitos nuoseklumas, emocijų raiška sudaro įspūdį, jog išgyvenimai yra vienos, gal paskutinės, nakties, bebudint prie artimiausio žmogaus karsto. Tuomet prisimeni daug... („Ar tu moki, kielele, giedot,/ ar tik rūpintis?/ Kepurėlė menka,/ Žiponėlis nuo šalčio ar vėjo.../ Apibėgi basa mano trupinius,/ nes slepi vaikelius,/ kurie tavo pasaulin atėjo“, „...ir kuriam dirigento judesy/ išsipildys Motinos/ duonos žegnojimo gestas?“). Elvyros Pažemeckaitės knyga nėra ta, kuri būtų savoje celėje išraudotas skausmas. Ji yra tas teiginys, kad mylėti savo brangiausius žmones reikia tada, kai jiems dar įmanoma atiduoti bent mažą šilumėlę savęs. „Ir lieka mūsų motinos aguonomis žydėt...“ Laikraštis „Sekundė“ | |
Naujienos
