| Gintautas Babravičius. Turime pagrindą tolimesniems kultūriniams žygiams į Europą | 2010 06 28 |
|
Tęsiame pokalbių ciklą apie projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”. Šio ciklo tikslas – aprimus aistroms, apmąstyti VEKS patirtį ir pamokas.Atkreipiame dėmesį, kad birželio 29 dieną Vilniaus Savivaldybėje vyks diskusija šia tema. Raginameė aktyviai dlayvauti. Po projekto vadovybės pertvarkos, kai Eloną Bajorūnienę pakeitė Rolandas Kvietkauskas, buvo panaikinta Fausto Latėno vadovaujama VEKS taryba bei pakeista VEKS valdybos sudėtis, naujuoju VEKS valdybos pirmininku išrinktas politikas, Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius, kurį šįsyk ir kalbiname. Vicemero įsitikinimu, VEKS buvo juodinamas nepelnytai, politikas netgi įžvelgia sąmoningą šio projekto diskreditavimo kampaniją. „Šiandien labai svarbu atstatyti gerą VEKS vardą, įvertinti šio projekto pasiekimus. VEKS labai gerai įvertintas užsienio valstybėse, o Lietuvoje vis dar regime labai daug absurdiškos saviplakos“, – teigia G. Babravičius. Į VEKS atėjote sudėtingu laikotarpiu, kai būta kalbų, kad projektas apskritai gali būti stabdomas, būta daug aistrų ir įvairių kaltinimų tiek buvusiai projekto vadovybei, tiek politikams, kurie esą nesugeba įvertinti VEKS svarbos ir masto... Tapęs VEKS valdybos pirmininku jaučiausi kaip pilotas, kuriam patikėta valdyti lėktuvą su dviem degančiais varikliais. Tikrai didžiuojuosi tuo, kad šis lėktuvas ne tik nesudužo, bet pasiekė tikslą, į kurį skrido. Kaip vilnietis, labai didžiuojuosi, kad būtent mano miestu, pirmuoju posovietinėje erdvėje, buvo pasitikėta, ir jam suteikta galimybė įgyvendinti tokį svarbų ir didžiulį projektą. Tai buvo iš tiesų sudėtinga iššūkis, ir galima tik džiaugtis, jog nepaisant visų trukdžių, nepaisant visų finansinių sunkumų, nepaisant visų randų ir apibraižymų, VEKS sėkmingai šį iššūkį priėmė ir pasiekė puikių rezultatų, kurie suteikia tvirtą pagrindą tolesniems kultūriniams žygiams į Europą. Prieš kurį laiką teko dalyvauti Europos kultūrinės sostinės iniciatyvos 25-ečiui skirtame renginyje Briuselyje. Šiam renginiui išleisto leidinio viršelį puošė nuotrauka būtent iš vieno VEKS renginio, o pačiame leidinyje VEKS buvo skirta solidi vieta. Taip pat buvo atvežta graikų, kuriems yra tekę pirmiesiems įgyvendinti Europos kultūros sostinės projektą, pretenduojančių kurti net šių renginių muziejų, ekspozicija, kurioje būtent VEKS renginiams buvo skirta daug vietos. Jei VEKS būtų nevykęs projektas, jei mūsų kolegos iš kitų Europos valstybių nesižavėtų tuo, kas mums pavyko pasiekti, tikrai nebūtų taip, kaip dabar. Taip pat ir Rolandas Kvietkauskas, su kuriuo į VEKS įsijungėme tuo pat metu, pasakojo, jog kolegos iš užsienio apie daugelį mūsų organizuotų renginių atsiliepė kaip apie puikiai pavykusius ir aukštos kokybės produktus. Vis dėlto Rolandas Kvietkauskas, kalbėdamas apie VEKS patirtį, teigia, kad Lincas elgėsi nuosekliau ir išmintingiau, kai daugiau mažiau išlaikė pirminio sumanymo mastą, o Lietuvoje buvo pradėta nuo didžiulių projekto apimčių, tačiau vėliau jos buvo radikaliai mažinamos, kai kurios projekto dalys, veikiausiai nepasitikint jų sumanytojais, buvo perdaromos... Būtų absurdiška neigti, kad pinigų projektui įgyvendinti netrūko. Teko mažinti programas, atsisakyti kai kurių projekto pradžioje suplanuotų renginių. Kai perėmėme vadovavimą VEKS, projektas buvo kryžkelėje. Galima buvo reikšti pretenzijas valdžiai dėl sumažinto finansavimo, ožiuotis ir nuleisti rankas, galima buvo galvoti, kaip verstis su turimomis lėšomis. Mes pasirinkome antrąjį kelią, ir esu tvirtai įsitikinęs, jog pasielgėme teisingai. Nepaisant, kaip teigiate, gero VEKS vertinimo užsienio valstybėse, Lietuvos viešojoje erdvėje vyrauja veikiau kritiniai motyvai, projektas net yra tapęs savotišku švaistūniškumo simboliu, netrūksta ir balsų, jog VEKS patyrė visišką nesėkmę... Pradėsiu nuo to, jog dažnai neįvertinama, kokio masto tai buvo projektas. Jis pakvietė į daugiau kaip 1500 kultūros ir meno renginių, kuriuos aplankė per pusantro milijono vilniečių ir miesto svečių. Tokio pobūdžio projektų įgyvendinimas reikalauja ypatingų kultūros vadybos įgūdžių. Jų, deja, trūksta ne tik Lietuvoje, bet praktiškai visose valstybėse, kurios tokius projektus įgyvendino. Kita vertus, būtent tokie projektai ir sukuria tą neįkainojamą kultūros vadybos patirtį. Deja, kritikai, kurie dažnai kritikuoja vien dėl kritikos, nenori to pripažinti. Kritikos sulaukė praktiškai visi Europos kultūros projektai, įgyvendinti per pastaruosius 25-erius metus. Natūralu – miesto kultūriniam gyvenimui skiriama kur kas daugiau lėšų nei įprasta ir visada atsiranda politikai populistai, kurie tai pabrėžia ir bando įaudrinti žmones. Kultūros vadybininkė iš Liverpulio viename iš renginių yra sakiusi, kad didžiausiu „Europos kultūros sostinės“ projektų priešu yra „geltonoji (bulvarinė) žiniasklaida“ ir politikai populistai. Kai paklausiau, kaip į tai reaguoti, ji atsakė, kad, nepaisant visų kliūčių, reikia judėti į priekį ir kelti ambicingus uždavinius. Lietuvoje kritika buvo ypač stipri, ir aš čia įžvalgiu sąmoningus kai kurių politikų ar politinių grupių bandymus diskredituoti VEKS. Skaudžiausia, jog šie bandymai kenkia miestelėnų interesams, nes tai, ką VEKS pavyko sukurti, galėtų tapti atrama tolimesniam augimui. O dabar bandoma viską, kas sukurta, suniekinti. Jūsų asmenine nuomone, kokie buvo vertingiausi VEKS renginiai? VEKS šūkiu tapo – „Kultūra gyvai“ ir įsitikinimas, kad kultūra – tai nuolatinė kaita, srovė, kaskart besiformuojantis ir atsinaujinantis procesas, įtraukiantis į veiksmą kiekvieną – nesvarbu, ar jis būtų kultūros profesionalas, prisiekęs gerbėjas ar miesto svečias, gatvės praeivis. Nors Rūta Vanagaitė ir tvirtina, kad ilgainiui buvo nukrypta nuo šios koncepcijos, nueita ne tuo keliu, tikrai su ja nesutinku. Mane tikrai džiugina, kad vilniečiai užsikrėtė kultūrine „bacila“, VEKS, kaip kultūrinė provokacija, tikrai pavyko ir žmonės buvo išjudinti. Dar kartą galėjome įsitikinti, kad ne valdžos pastangos, bet žmonių kultūrinis potencialas yra svarbiausia. Vilnius tokį potencialą tikrai turi. Jau iki VEKS tai buvo kiek „išprotėjęs“ miestas su paminklu Zapai ir kitais avangardiniais renginiais. VEKS tik dar labiau sustiprino kultūrinius impulsus, ir jau šiandien galime tvirtai sakyti, kad skeptikų nuogąstavimai, jog po intensyvaus kultūrinio sezono ateis kultūrinė sausra, nepasitvirtino. Neseniai vykęs „Kultūros nakties“ renginys parodė, kad miestelėnai aktyviai jungiasi į kultūrinius procesus. Mano galva, sėkmingiausi buvo ne tie projektai, kur valstybinės institucijos stengėsi į Lietuvą atsivežti kuo didesnes užsienio „žvaigždes“, bet tie, kurie kilo iš pačios Vilniaus bendruomenės. Turiu omeny „Kultūros naktį“, „Gatvės muzikos dieną“ ar „Meną netikėtose erdvėse“. Esate vicemeras, kuris atsakingas ir už Vilniaus kultūrinio gyvenimo koordinavimą. Ar galima teigti, kad šis gyvenimas po VEKS praturtėjo? Keblu įvertinti kūrybiškumo koeficientą... Ar jis padidėjo, ar ne? Neabejotina yra tai, kad daugybė – tūkstančiai – žmonių pakėlė savo kvalifikaciją ir įgijo didesnę kompetenciją, dalyvaudami gausiose konferencijose, forumuose, diskusijose su kolegomis iš kitų valstybių. Kaip jau minėjau, sunku įvertinti patirtį, nes ji pakloja pamatus ilgalaikiams procesams. Žinau ne vieną vadybininką, kuris man sakė, kad po VEKS renginių jam žymiai drąsiau organizuoti parodas ir kitus renginius. Atsirado nauji kontaktai, prasiplėtė kultūrinė vaizduotė. Galime ir privalome mokytis net ir iš klaidų ar nesėkmių. Pavyzdžiui, amerikiečiai, kai kuria projektus, atsižvelgia ir į klaidų galimybę, kad natūralu klysti darant kažką nauja. Jei bijosi suklysti, tai tik imituosi, kas jau buvo padaryta ir vengsi naujovių. Lietuvoje mes kažkodėl kiekvieną naujovę sutinkame itin kritiškai, o apie klaidas kalbame be perstojo. Užuot sakę: „gerai – pasimokykime, kas buvo ne taip, ir eikime toliau“. Jau minėjau, kad VEKS įgyvendino daugiau nei 1500 renginių, o kritikai paprastai kaip papūgos kartoja apie kelis, kurie labiausiai diskutuotini. Aišku, galima pasidžiaugti, kad kontroversiška „Krantinės arka“ sukėlė iki tol nematytas diskusijas apie meną ir kultūrą. Tokių diskusijųspecialiai nesurežisuotum ir turėdamas didžiulį biudžetą. Galima šį objektą vertinti įvairiai, tačiau turime džiaugtis proga kelti klausimus, kurie anksčiau nepatekdavo į viešų diskusijų akiratį. Kalbino Andrius Navickas Bernardinai.lt | |
Naujienos
