| Susirūpinta lietuvių gestų kalbos mokytojų rengimu | 2010 06 22 |
|
Lietuvių gestų kalba kaip gimtoji kurčiųjų kalba Lietuvoje pripažinta jau nuo 1995 metų. Patvirtinta, pripažinta, pradėta tyrinėti, mokyti visuomenę. Tačiau įgijusi tokį garbingą statusą lietuvių gestų kalba kaip dėstomas dalykas nebuvo plėtojama. Iki šiol Lietuvoje nėra profesionalių lietuvių gestų kalbos mokytojų, kurie turėtų atitinkamą kvalifikaciją, įgūdžius. Tokie mokytojai Lietuvoje nerengiami. Tuomet kyla klausimas – kas moko kurčius vaikus jų gimtosios kalbos? Ar ji kaip biologiniai refleksai įgyjama, ar vis dėlto reikia profesionalaus požiūrio į metodiką. 2008 m. rugpjūčio 26 d. ŠMM ministro įsakymu Nr.ISAK-2433 patvirtintos Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos, tarp kurių yra ir lietuvių gestų kalbos (toliau LGK) programa. Nors LGK pamokos pagal bendruosius ugdymo planus 10-yje Lietuvoje veikiančių bendrojo ir profesinio lavinimo kurčiųjų mokyklų buvo rengiamos ir anksčiau, patvirtinus programą, gimtosios kalbos pamokų kurtiesiems skaičius padidėjo. Pradinukams skiriama po 2 akademines valandas per savaitę, pagrindinės mokyklos mokiniams - 2, vidurinės mokyklos – 1 val. Dar 1 val. per savaitę galima prisidėti pasirinkus LGK ir LK gramatikų lyginimą kaip pasirenkamąjį dalyką. Tačiau programos parengimu ir patvirtinimu šios srities pasiekimai ir baigiasi. Lietuvių gestų kalbos mokytojai Lietuvoje nerengiami ir net nemokomi kursuose, reikalavimai jų darbui nesuformuluoti. Bendroji LGK programa pradiniam, pagrindiniam ir viduriniam ugdymui parengta, bet LGK mokytojai su ja dirbti neišmokyti, darbui mokomųjų priemonių nėra. Tad kol kas kurčiųjų gimtosios kalbos pamokose – individualūs ieškojimai ir darbas pagal vaizduotę. Iš dalies šias problemas 2005-2008 m. laikotarpiu netiesiogiai sprendė Surdologijos centras. Tuomet trumpalaikiuose kursuose buvo mokomi LGK lektoriai iš įvairių regionų (kurie dažniausiai dabar ir dirba mokyklose LGK mokytojais), tačiau jie buvo rengiami dirbti su suaugusiaisiais (mokyti surdopedagogus), bet ne su vaikais. Parengta 500 val. mokomoji medžiaga, bet ji skirta antrosios, o ne pirmosios kalbos mokymui. Akivaizdu, kad tokie ištekliai per menki ir skirti ne tikslinei grupei. Jais naudojamasi tik iš bėdos. Kaip akivaizdu ir tai, kad už kurčiųjų mokymo ir LGK vartojimo paslaugų organizavimą atsakingos įstaigos (ŠMM, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, kurčiųjų mokyklų administracijos, Lietuvos kurčiųjų draugijos įstaigos) neturi pakankamai išteklių sparčiai šalinti esamus trūkumus. Daliai biudžetinių įstaigų stinga išmanymo, kaip gimtosios kalbos vartojimo ribojimai vaiko aplinkoje stabdo jo vystymosi raidą, ypač žinių gavimą bei veikia kurčiųjų bendruomenę kaip kultūrinę ir kalbinę mažumą apskritai. Įvairiais statistiniais duomenimis, apie 70-90 proc. kurčių vaikų gimsta girdinčiųjų šeimose. Vaikų ir tėvų gimtosios kalbos tokiu atveju skiriasi. Todėl kurčio vaiko pirmosios kalbos vystymuisi didelę įtaką turi mokykla. Mokykla kurčiam vaikui (deja, ne šeima) yra kalbinio identiteto formavimosi židinys. LGK mokytojai yra pagrindiniai šio židinio “kurstytojai”. Kad jie galėtų puoselėti mokyklos bendruomenės kalbinį identitetą, pirmiausia patys LGK turi mokėti nepriekaištingai bei sugebėti šias žinias kuo kompetentingiau perduoti mokiniams. Dar vienas svarbus dalykas, kad Lietuvoje vienintelė įstaiga, susijusi su gestų kalbos specialistų rengimu, yra Vilniaus kolegija. Nuo 2003 m. čia, Pedagogikos fakultete, rengiami lietuvių gestų kalbos vertėjai. Kadangi čia ne kasmet formuojama tokių specialistų grupė, ateityje ketinama, pritaikius atitinkamą modulį, parengus atitinkamą programą, rotacijos principu rengti ir profesionalių lietuvių gestų kalbos mokytojų. O pradžioje jos mokymo bazėje trumpalaikiais kursais bus keliama jų kvalifikacija. Dėl šios priežasties Vilniaus kolegija yra svarbus paprojekčio partneris. Šiuo paprojekčiu siekiama problemą spręsti kompleksiškai. Kelti LGK mokytojų, jų instruktorių kvalifikaciją (kad būtų galima iš esmės pakeisti požiūrį į gestų kalbą tiek kurčiųjų bendruomenėje, tiek visuomenėje), stiprinti jų motyvaciją, gerinti žinias apie LGK kaip ne tik kurčiųjų gimtąją kalbą, bet kurčiųjų kaip kultūrinės kalbinės mažumos savasties pagrindą, stiprinti šios srities žinybų bendradarbiavimą ir dirbti visoms institucijoms ne atskirai, bet kartu ir kryptingai. Pavykus išspręsti anksčiau aptartus klausimus, būtų sudarytos prielaidos netolimoje ateityje išspręsti likusią problemos dalį – parengti LGK pamokų mokomąją medžiagą. Į šį paprojektį ji netraukiama dėl jo riboto biudžeto. Pasitelkiama partnerių patirtis. Skandinavijos šalys yra laikomos lyderėmis kurčiųjų kaip dvikalbių asmenų ugdymo srityje Europoje. Kai 1995 m. Vyriausybės nutarimu gestų kalba kurtiesiems, apkurtusiems ikikalbiniu laikotarpiu, buvo pripažinta gimtąja kalba ir Lietuva žengė pirmąjį žingsnį kurčiųjų diskrimacijos mažinimo link, Norvegija šioje srityje jau turėjo maždaug 15 metų patirtį ir buvo pasiekusi didelės pažangos dvikalbio kurčių vaikų ugdymo srityje. Projekto partneris - Skodaleno metodinis centras - yra vienas iš stipriausių sutrikusios klausos asmenims skirtų mokymo ir švietimo regioninių įstaigų Norvegijoje (regioniniu principu Norvegijoje jų veikia 7). Centro kompleksą sudaro: kurčiųjų pagrindinė mokykla, kurčiųjų darželis, konsultavimo skyrus (čia organizuojami tikslinių grupių mokymai: girdinčių tėvų, pedagogų ir kt.), gestų kalbos tyrimo skyrius (čia rengiamos GK metodinės priemonės), kurčneregių skyrius. Lietuva jau ne kartą sėmėsi gerosios norvegų patirties, siekdama pakelti kitų kurčiųjų specialistų kvalifikaciją, ir visada praturtėdavo vertinga patirtimi. Skodaleno centras glaudžiai bendradarbiauja su Oslo universiteto lingvistikos specialistais. Nuo liepos 1 d. Oslo universitete pradeda veikti specialus departamentas kurčiųjų lingvistų ir kitų specialistų spartesniam rengimui. Kai kurie Skodaleno centro bendradarbiai yra Oslo universiteto darbuotojai. Pasirinktas partneris yra stiprus, naudingas ir labai patyręs. Svetlana LITVINAITĖ | |




















