|
Bevartant 2009 m Rusijos kurčiųjų žurnalo „Vieningoje gretoje“ (В едином строю) pirmąjį numerį akis netikėtai užkliuvo už nedidelių grafikos iliustracijų – mums gerai pažįstamų Vilniaus vaizdelių, tik kiek kitokiu rakursu: Šv. Kazimiero gatvelė kylant į viršų nuo Barbakano, o Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios – iš kito Vilnios kranto. Iš kur čia tie vaizdeliai? Skubu skaityti.
Straipsnyje pasakojama apie Ualentą Platonovą, sudėtingą ir įdomų šio žmogaus gyvenimą. Platonovas gimė 1928 m. Permėje, tėvai pavadino jį Valentu, bet darant įrašą gimimo liudijime raidė V buvo per klaidą pakeista raide U. Neįprastas vardas galbūt nulėmė ir nepaprastą berniuko likimą.
Klausos mažasis Ualentas neteko pirmaisiais gyvenimo metais dėl sunkios traumos. Berniuko pomėgis piešti išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje, tai pastebėjo jo namiškiai. Nuo trejų metų kreidelėmis, angliukais ir plytų gabaliukais berniukas piešė ant visų paviršių. Pastebėjusi kurčio anūko polinkį piešti, išmintinga močiutė ėmė jį dar labiau skatinti, pavyzdžiui, ji neidavo su berniuku pasivaikščioti, kol šis nenupiešdavo dešimties arkliukų. Giminės vedžiodavosi berniuką į parodas, galerijas ir muziejus, ir senų meistrų paveikslai tapo jam pavyzdžiu. Neturėdamas meninio išsilavinimo Ualentas jau dirbo kaip tikras dailininkas, ypač mėgo piešti šaržus ir karikatūras, piešė pagal įkvėpimą. Berniukas mokėsi kurčiųjų mokykloje. Ualento mama norėjo, kad sūnus gautų išsilavinimą Maskvoje, bet tiems, kurie nebuvo registruoti sostinėje, tai padaryti buvo neįmanoma.
1942-1943 metais, vykstant karui, berniukas padėjo slaugyti sužeistus karius ligoninėje ir piešė jų portretus. Kartą pamatęs jo piešinius gydytojas susižavėjęs sušuko: “Tau reikia mokytis dailininku!“ Tačiau Permėje nebuvo dailės mokyklos. Baigusį kurčiųjų mokyklą Ualentą priėmė dirbti dailininku į vaikų darželį, paskui jis dirbo vaikiškų kilimėlių artelėje.
Sužinojęs, kad Leningrade atsidarė nauja dailės mokykla kurtiesiems, jis užsidegė noru įgyti profesionalų išsilavinimą ir išvyko mokytis. Baigus politechnikumą dabar jau dailininkas U. Platonovas buvo paskirtas į garsiuosius Pavlovsko rūmus-muziejų dailininku. Kaip sako bendradarbiai, jis tiesiog degte degė darbu, mėgstamai veiklai skyrė didelę dalį laisvalaikio. Dailininkas gavo užduotį restauruoti dvaro langų piešinius, imituojančius XVIII-XIX a. siuvinėjimus.
Restauratoriaus darbas – nelengvas ir labai kruopštus. Karo metais sugriautuose Pavlovsko rūmuose beveik nieko neliko. Iš archyvų dailininkui buvo išduotas vienintelis išlikęs audinio gabalėlis, pagal kurį reikėjo atkurti piešinį ant fabrike specialiai sukurto šilko. Dailininkas daug kartų išbandė įvairias spalvų rūšis, o iš mokyklos grįždama jo dukra dažnai užsukdavo į tėvo dirbtuvę padėti atrinkti spalvas, darydavo trafaretus. Kruopščiu ir ilgu darbu dailininkas pasiekė puikų rezultatą – jo darbo neįmanoma atskirti nuo originalo. Šiandien Pavlovsko rūmų aukštus dviejų salių langus puošia gražios užuolaidos pagal kurčio dailininko atkurtą piešinį.
U. Platonovas puikiai piešė portretus, paveikslus, šaržus, gerai sugebėdavo perteikti žmogaus charakterį. Kūrybinių komandiruočių metu jis aplankė daugelį buvusios TSRS vietų. Deja, dėl įtempto darbo sutriko sveikata ir dailininkas pasitraukė iš gyvenimo nesulaukęs šešiasdešimties metų.
Apie U. Platonovo apsilankymą Vilniuje straipsnelyje nekalbama, jis, matyt, slepiasi sakinyje „Kūrybinių komandiruočių metu jis apsilankė daugelyje buvusios TSRS vietų“. Tada greičiausiai ir buvo sukurti šie jaukūs Vilniaus vaizdeliai. Galbūt kas nors iš LKD senbuvių prisimena šio kurčio dailininko viešnagę Vilniuje?
Iš rusų kalbos išvertė Joana VANAGIENĖ
Pagal: „В едином строю“, 2009 Nr. 1, p. 24
|
