Naujienos

Stokholmo kurčių moterų draugijos kvietimu VšĮ Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro moterų klubo aktyvistės Ramunė Buikauskienė, Ona Pečiulienė ir Galina Žavoronok vyko į Stokholmą pasisemti šios draugijos ilgametės patirties. Viešnagės metu mūsų moterys susipažino su Stokholmo kurčių moterų draugijos veikla: lankėsi pagyvenusių žmonių pensione, Stokholmo kurčiųjų asociacijoje, dalyvavo sveikatingumo seminare, su kurčiomis švedėmis žiūrėjo spektaklį „Šrilė Valentian“ Pusterviko teatre.

Stokholmo kurčių moterų draugija

Stokholmo kurčių moterų draugija gyvuoja jau 113 metų. Ji įkurta 1896 metais vasario 23 dieną ir tuo metu vadinosi Kurčnebylių moterų draugija Stokholme. Šios draugijos įkūrėja buvo kurčioji Marija Forsel, pirmoji moterų draugijos pirmininkė – girdinčioji Ema Anstrin, kuri dirbo kurčiųjų mokytoja.
M. Forsel sužinojo apie kurčiųjų moterų draugiją Norvegijoje bei kitose šalyse. Tuo metu Švedijoje Fredirikos Bermer draugija ir Jaunų moterų krikščioniškoji sąjunga (JMKS) buvo vienintelės moterų organizacijos, kurios įsikūrė atitinkamai 1884 m. ir 1885 m. Marija Forsel suprato, kad kuriant kurčių moterų draugiją reikės pagalbos. Ji paprašė Emos Anstirn ir Anos Spare parengti įstatų projektą. M. Forsel apklausė kurčias moteris, ar jos norėtų kurti draugiją, kurios tarybą sudarytų tik moterys ir jų pagrindinis tikslas būtų padėti kurčiosioms. Susidomėjimas buvo labai didelis.
Draugijos įstatinį kapitalą sudarė tik 168 kronos. Iš pradžių buvo labai sudėtinga gauti kokių nors įplaukų. Tarybos nariai ir daugelis kitų žmonių, kurtieji ir girdintys, įvairiais būdais padėjo draugijai. Didžiausia įplaukų dalis būdavo testamentu užrašytos dovanos, turtingų narių piniginės dovanos.
1907 metais į draugiją nuolatinės narės statusu įstojo princesė Ingeborga, kuri prisiėmė draugijos sergėtojos rolę. Tarp narių buvo ir viena garsiausių Švedijos rašytojų Selma Lagerliof, kuri mums yra žinoma kaip knygų vaikams „Stebuklingosios Nilso kelionės“, „Portugalijos karalius“ autorė.
Tuometinis draugijos tikslas buvo padėti sunkiai gyvenančioms kurčioms moterims. Sudarydavo sąlygas joms vasarą pabūti kaime, kad susigrąžintų sveikatą ir jėgas.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje visuomenė pradėjo keisti požiūrį ir į kurčiąsias. Vis daugiau moterų pradėjo dirbti, todėl gyvenimo kokybė daugeliui pagerėjo. Išaugo poreikis bei noras susitikti su kitais draugijos nariais kultūrinėje aplinkoje.
Draugijos finansai pamažu stabilizavosi. 1996 metais moterų draugija buvo atleista nuo mokesčių, todėl ji gali daugiau padėti savo nariams.
Kasmet draugija organizuoja išvykas, keliones po užsienio valstybes, kursus, paskaitas ir susibūrimus. Taip pat kas nors iš tarybos narių surengia kavos popietę vyresnės kartos kurtiesiems, gyvenantiems pensione ir namuose.
„Su didele pagarba minime šios draugijos įkūrėją Mariją Forsel, kuriai esame dėkingos už įnašą ir palikimą mūsų kelių kartų moterims. Jos garbei buvo surengtas iškilmingas minėjimas – kurčių moterų draugijos 100-ųjų metų jubiliejus“, – pasakojo draugijos prezidentė Rita Ingvarson. „Siekdamos minėjimui suteikti autenišką dvasią, dalyvės ir viešnios dėvėjo to laiko rūbus, kuriuos skolinomės iš teatro“, – sakė finansininkė Gulia Brita Lindahl.


„Šrilė Valentian“ – vizualus spektaklis kurtiesiems ir girdintiesiems

Valstybinis Stokholmo teatras rodė modernios klasikos premjerinį spektaklį kurtiesiems ir girdintiesiems „Šrilė Valentian“ (angl. Shirley Valentine) Pusterviko teatre Gioteborge. Mikaela Granit - šios pjesės, kuri pirmą kartą buvo pastatyta gestų kalba specialiai padarytoje scenoje, režisierė. Kurčioji Gunkla Vestin Valin ir Silvija Raujan atskleidė dvi Šrilės Valentian puses.
Kadaise buvusi savarankiška moteris Šrilė Valentian tampa namų šeimininke. Dabar ji didžiąją gyvenimo dalį praleidžia tarp keturių sienų, dažniausiai viena: vaikai užaugę ir išsilakstę. Šrilė Valentian gyvena atsiminimais, kokia ji buvo, ir yra įklimpusi į kasdieninę rutiną. Kai draugė ruošiasi važiuoti į Graikiją, Šrilė pasinaudoja galimybe ir vyksta kartu. Ji pradeda save ir aplinkinį pasaulį matyti kitomis akimis, todėl nusprendžia pakeisti savo gyvenimą.
Spektaklis yra kurčios Šrilės Valentian minčių ir vidinio balso, svajonių ir norų pynė. Visa tai perduodama gestų kalba, judesiais, filmu ir scenografija. Kita Šrilės pusė, girdinčioji aktorė Silvija Raujan, vertė į švedų kalbą jos išgyvenimus, atsiminimus, vizijas... Aktorė iš Tyliojo teatro Gunila Vestin Valin yra nepaprastai talentinga, ji sugeba savo jausmus ir sudėtingus tekstus perteikti taisyklinga švedų gestų kalba ir tobulai vaidinti.
Pjesę „Šrilė Valentian“ parašė anglų dramaturgas Vilis Raselas. Jis parašė ir daugiau pjesių, pagal kurias visame pasaulyje buvo pastatyti spektakliai ir filmai, pavyzdžiui, „Kraujo broliai“ ir „Ritos mokymas“. Pirmą kartą „Šrilė Valentian“ pastatyta 1986 metais Liverpulyje ir 1989 metais „Brodvėjuje“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Paulina Kolins.
Nuo 1977 metų į Valstybinį teatrą įeina Tylusis teatras, kuriame statomi spektakliai, skirti įvairaus amžiaus publikai, kurtiesiems ir girdintiesiems. Valstybinis teatras bendradarbiauja su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų organizacijomis bei veda menines ir politines diskusijas su publika.

Vaikščiojimas su lazdomis – skandinavų pomėgis

Stokholmo miesto centre neretai sutiksi praeivius, jaunus ir pagyvenusius, vaikščiojančius su lazdomis. Panašaus vaizdo neregėjusiam atvykėliui gali susidaryti įspūdis, kad jie nesiorientuoja metų laike. Nieko panašaus, jie tai daro savo malonumui ir kartu treniruojasi.
Mus pakvietė į seminarą, kuris vyko Stokholmo kurčiųjų asociacijos patalpose. Seminaro dalyvius supažindino su nauja sporto šaka – vaikščiojimu su lazdomis. Anksčiau Suomijoje slidininkai tokiu būdu treniruodavosi vasarą, o kažkas sumanė, kad ir paprastam žmogui šis judėjimo būdas labai naudingas. „Slidininko“ organizme aktyviai dirba ne tik apatinė (kaip tradiciškai vaikščiojant), bet ir viršutinė kūno dalys. Viską tinkamai darant dirba net 90 proc. pilvo, nugaros, rankų, pečių, krūtinės ir kojų raumenų. Per valandą tokio ėjimo sudeginama apie 400 kcal (vaikščiojant be lazdų – tik 280 kcal). Toks vaikščiojimo būdas puikiai padeda atsikratyti nugaros ir kelio sąnarių problemų, sumažėja įtampa nugaros ir sprando srityse, tai ideali mankšta daug sėdintiems prie kompiuterio. Toks vaikščiojimas, dar vadinamas „Nordic Walking“, pasak instruktorės, Švedijoje yra paplitęs ir turi ateitį. Pasaulyje pagal šią sistemą jau kuriamos naujos sporto rūšys.
Per seminarą instruktorė su vertėjo pagalba mokė, kaip dirbti su lazdomis. Vėliau seminaro dalyviai viską išbandė: vadovaujami instruktorės žingsniavo po apylinkę, susipažino su mankštos pratimais panaudojant lazdas.

Stokholmas mūsų akimis

Stokholmas įsikūręs keturiolikoje salų prie Malerno ežero ir Baltijos jūros Saltsjono įlankos. Išraizgytas molų, kanalų, tiltų voratinkliu, miestas dažnai vadinamas Šiaurės Venecija ar vandenų karaliene. Daugiau nei 150 metų Švedija nesivėlė į jokius karus, šiandien ji laikoma viena gražiausių ir daugiausiai kultūrinio paveldo paminklų turinčia sostine pasaulyje.
Vien Stokholme ir jo apylinkėse gyvena apie du milijonus gyventojų. Čia puikiai išplėtota transporto sistema, įsikūrę garsiausi muziejai, kurių yra net 60, galerijos ir, žinoma, karališkoji šeima. Žmonės dabar gyvena ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir daugybėje aplinkui esančių salų.
Švedijoje aukštas socialinių paslaugų lygis. Pavyzdžiui, kelios dešimtys pagyvenusių kurčių žmonių apgyvendinti Stokholmo centre esančiame pensione, pagalba teikiama namuose, globojami kurtieji, turintys judėjimo problemų. Kurti neregiai buriasi į savo draugiją, yra aprūpinti kompensacine technika – mobiliaisiais telefonais su Brailio raštu, jiems yra paskirti palydovai vertėjai. .
Dėkojame prezidentei Ritai ir finansininkei Guliai Britai už tai, kad mums suteikė ne tik finansinę paramą, bet ir galimybę pažinti kito krašto kurčių žmonių gyvenimą ir kultūrą.


Ramunė BUIKAUSKIENĖ

Svečiuose pas Stokholmo kurčių moterų draugijos prezidentę Ritą Ingvarson (pirma iš dešinės).	Mūsų moterys Švedijoje susipažino su nauja sporto šaka – vaikščiojimu su lazdomis.